Piliakalnių programa

AL-49 Buteliunai

 

Pìliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priešpilis.

Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti. Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.

Pradžioje ant piliakalnių buvo statomos įtvirtintos gyvenvietės, vėliau apie V – VI a. jie tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Pradžioje jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIVa. pab. - XV a. pr. piliakalniai praranda savo reikšmę. Lietuvoje daugiausia vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.

Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai,  saugomi valstybės,  įtraukti į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 1000 piliakalnių, išliko nesunaikinta apie 800, labiau tyrinėta tik apie 10 % piliakalnių. Daugiausia piliakalnių yra Lietuvos rytinėje dalyje ir Užnemunėje, mažiausia – Lietuvos  šiaurinėje ir vidurio dalyje. XIX a. antrojoje pusėje didėjo susidomėjimas savąja istorija, todėl piliakalnių tyrimai aktyvėjo. XX a. pyliakalnių tyrimai, nepaisant karų ir kitų negandų buvo tęsiami. Lietuva yra vienas gausiausiai piliakalniais nusėtų Europos kraštų.

2005 m. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija savo tinklapyje paskelbė Lietuvos piliakalnių atlasą, kurį sudarė Zenonas Baubonis ir Gintautas Zabiela. Šis atlasas yra išleistas ir spaustuvėje , deja mažu tiražu.