Kaip ir kiekvieną dieną, taip ir 1990 metų liepos 9-ąją eteryje daug užsienio radijo mėgėjų – susidomėjimas ryšiais su nepriklausomos Lietuvos radijo stotimis didžiulis. Netikėtai išgirstu lietuvišką balsą iš Vokietijos, kukliai sulaukęs savo eilės, pašaukiu, prisistatau ir... kartu su išvingiavusiu solidžiu dūmeliu prapuola mano paties pasigamintos radijo stoties siuntimo galimybės! Girdžiu, kaip Kazimieras – tai buvo jis – šaukia mane, sako, kad pats yra senas kybartietis, kad Kybartuose gyvena jo sesuo Birutė, kad jis labai džiaugiasi, girdėdamas radijo mėgėją iš gimtojo miesto, kad nesupranta, kur prapuoliau ir kodėl jam neatsakau! O kaip atsakyti, jei vos ne pusė radijo stoties jau išardyta, beieškant taip ne laiku atsiradusio gedimo! Tik kitą dieną mums pavyksta galutinai susipažinti, dar už kelių dienų Kazimieras pristato ir savo žmoną, taip pat radijo mėgėją Gizelą. Nuo šiol radijo tiltas sujungia Kazimiero ir Birutės šeimas, į abi puses juo plūsta informacija apie Lietuvos ir Vokietijos gyvenimą. Radijo ryšys tada buvo vos ne vienintelė priemonė operatyviai bendrauti.

1991 metų sausio 13-oji man prasidėjo 2.35 val., kai gavęs žinią iš Kybartų miesto Tarybos apie skaudžius įvykius Vilniuje įsijungiau radijo stotį. Kartu su keliolika kitų dirbančių Lietuvos radijo stočių bandžiau kaimyninių šalių radijo mėgėjams papasakoti apie tai, kas tuo metu dėjosi Lietuvos sostinėje, ką sužinojau iš vilniečio Romualdo, tik sugrįžusio prie savo aparato nuo televizijos bokšto. Vidurdienį susisiekiau ir su Kazimieru, jo pirmieji žodžiai buvo tokie: „Kuo galiu padėti?“ To paties klausė ir kiti lietuviai radijo mėgėjai iš Vokietijos, su kuriais nemažai bendravome iki tol. Ir ne tik lietuviai. Nemažai radijo mėgėjų vokiečių taip pat ėmėsi priemonių pagelbėti Lietuvai. O Kazimieras jau veikė! Jis rašė straipsnius į vietinį laikraštį, padavė prašymą Lietuvos vizai gauti, „pakėlė ant kojų“ Maltos ordino Konstanz miesto skyrių, turintį nemažą patirtį teikiant pagalbą įvairiose pasaulio vietose.

Ryšių žurnale rikiavosi įrašai, kiek ir kokių medikamentų ar kitų daiktų jau sukaupta, kada numatoma išvykti, kiek laiko užtruks kelionė... Pirmi planai – važiuoti tik su savo autobusiuku ir priekaba – greitai atmetami, nes pagalbos siuntos dydis nenumaldomai auga – jau reikia samdyti sunkvežimį. Kovo pabaigoje žinomas ir ekipažas – studentai broliai Akselis ir Holgeris Šnaideriai bei vairuotojas Andreas Štraichas, maršrutas – per Lenkiją ir Kaliningrado sritį.

Kovo 29 dienos įrašas – pravažiavo Berlyną! Tai buvo pradžia beveik devynerių metų periodo, kai Kazimiero surinktos labdaros tonos buvo gabenamos Kybartų, Vilkaviškio, Elektrėnų ligoninėms, vaikų darželiams, senelių namams, daugiavaikėms ir nepriteklius jaučiančioms šeimoms. Skaitau savo įrašus apie surinktus ar siunčiamus medikamentus, ligoninių ir stomatologijos kabinetų įrangą, lovas, invalidų vežimėlius, rūbus... apie tai, kada viskas pribus į Lietuvą, kad reikia paskambinti, pranešti... O kai viskas atvyko – vėl informuoti, ar tvarkingai pribuvo, ar tinka...

Nuo 1992 metų vasario jau kiti įrašai: ar Aušra ir Jūratė baigia tvarkyti popierius, ar Gitanas gali paskambinti daktarui į Vokietiją? Prisimenu abi merginas, atėjusias pas mane „per radiją“ laikyti vokiečių kalbos egzamino ir džiūgaujančias, kad gavo „gerą pažymį“ iš paties Kazimiero. Tai buvo pirmosios kregždutės iš didelio būrio mergaičių, su Kazimiero pagalba per „Au pair“ programą įdarbintų Vokietijoje. O Gitanas buvo pirmasis iš „daktariukų“, apsigyvenusių pas Kazimierą praktikos Vokietijoje laikotarpiu. „Mano mergaitės“, „mano daktariukai“, – tik taip Kazimieras vadino visus, kuriems jis pagelbėjo.

Štai 1992 metų kovo mėnesio įrašai, turbūt vieni iš pačių brangiausių ir man, ir Kazimierui. Profesoriaus Petro Stirbio adresas Kaune... Belgijos firmos, gaminančios širdies stimuliatorius, pavadinimas... Duomenys apie lėktuvą, skrendantį iš Ciuricho į Vilnių su taip laukiamu aparatu... Ar galėjo Kazimieras ir jo draugas Verneris Štrauchas (jau irgi a.a.), patys patyrę po ne vieną infarktą, neatsiliepti į mažos kybartietės mergaitės jau spėjusios pavargti širdelės pagalbos šauksmą? Ir daug metų po to abu vis teiravosi: kaip ji ten, ar viskas gerai, gal jau sportuoja?

Net ir pačiam įdomu pavartyti savo senus radijo ryšio žurnalus – kokie įrašai! 1993 metų birželio mėnesį vario „medžiotojai“ nupjovė anteną... Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Kybartuose pradėjo veikti Konstanz radijo mėgėjų padovanotas radijo retransliatorius...
Gruodžio mėnesį praūžęs viesulas nuvertė anteną... Kazimieras klausia, ko reikia Gudkaimio senelių namams Velykoms... Vos ne kiekvienas radijo ryšys ar šiaip įrašas primena kažką gero.

Mažėjant labdaros ir pagalbos derinimo rūpesčių atsirado vis daugiau su mėgėjišku radiju siejamų reikalų. Kazimierui tapus neseniai įsisteigusio Vilkaviškio krašto radijo mėgėjų klubo „Varpas“ nariu, klubo gyvenimas pagyvėjo, į jį atėjo europietiškos panašių klubų veiklos tradicijos. Ir ne tik tradicijos. Kazimieras ir jo draugai – Konstanz miesto radijo mėgėjai – padovanojo klubui keletą radijo stočių, matavimo prietaisų, radijo detalių, kompiuterį, didžiulį bankininko kabineto rašomąjį stalą, kuris ir šiandien puikuojasi klubo patalpose. Kasmetiniai susirinkimai ir vasaros sąskrydžiai – jei tik juose dalyvaudavo Kazimieras – tapdavo tikromis šventėmis klubo nariams ir jų šeimoms. Atsikūrusios Lietuvos radijo mėgėjų draugijos vasaros sąskrydžio Elektrėnuose dalyviai dar ir šiandien prisimena ant didžiulės metro skersmens keptuvės Kazimiero pačirškintų kepsnių skonį.

Tikro suvalkiečio sugebėjimus Kazimieras pademonstravo 1994 metų vasarą. Pasinaudodamas tuo, kad daug jo draugų buvo Pietų Europos radijo mėgėjų sąskrydžio, kasmet vykstančio Frifrichschafeno mieste, organizaciniame komitete, iškovojo Lietuvos radijo mėgėjų draugijos delegacijai teisę nemokamai dalyvauti šiame grandioziniame renginyje. Tai kas, kad mūsų autobusui tik išvykus iš Vilniaus pradėjo rūkti stabdžiai – Marijampolėje per 3 valandas pataisė... Tai kas, kad prapuolė sutartas „langas“ Lazdijų muitinėje – palaukėme dar 4 valandas... Tai kas, kad tik įvažiavus į Lenkijos muitinę visiškai atsisakė autobuso starteris – užteko jėgų ir pasistumti... Tiesa, dėl tokio variklio užvedimo būdo vos nenumirė iš juoko vokiečių pasieniečiai ir muitininkai – mums tai buvo nė motais. Kai po pusantros paros, praleistos miesto tipo, su neatsilenkiančiomis kietomis sėdynėmis autobuse, pamatėme virš automobilių stogų jūros Kazimiero aukštai iškeltą Lietuvos trispalvę, žyminčią mums paskirtą vietą – visų širdis užpildė tokie jausmai, kurių aprašyti neįmanoma.

Didžiulėje halėje Lietuvos radijo mėgėjų draugijai buvo paskirta nebloga vieta įsirengti savo reklaminį kampelį, prie jo nuolatos būriavosi radijo mėgėjai iš įvairių Europos šalių. Vos ne trečdalį mūsų delegacijos sudarė „Varpo“ klubo nariai, todėl draugijos stenduose deramą vietą užėmė informacija ir apie Vilkaviškį. Ir kitais metais Kazimieras globojo bei rėmė mūsų delegaciją – kol kelias į Fridrichschafeną buvo galutinai pramintas, ir Lietuvos radijo mėgėjų draugija tapo visateise šio smagaus sambūrio dalyve.

Iš pradžių labai stebino Kazimiero įprotis viską detaliai ir aiškiai suplanuoti toli į priekį ir tų planų griežtai laikytis. Jei jau pasakydavo, kad už metų, tokiu ir tokiu laiku, bus Lietuvoje – neabejodamas galėdavai ruoštis sutikti svečius... Kelios savaitės prieš atvykimą belikdavo suderinti dieną ir net valandą, kada pasirodys Kybartuose. Vis prašydavo: „Nė žodžio apie mano atvažiavimą seseriai Birutei – noriu, kad būtų staigmena“. Turiu prisipažinti, kad tai būdavo vieninteliai atvejai, kai turėdavau meluoti, kad ji tikrai nieko nesužinos...
Labiausiai Kazimieras mėgo poilsiauti Italijoje ir Ispanijoje, bet neaplenkdavo ir kitų šalių – jo balsas radijo bangomis atskrisdavo iš Norvegijos, Švedijos, Vengrijos, Prancūzijos. Ypač nemėgo rudens – Bodeno ežeras didžiulis, ir klimatas ten vos ne jūrinis... Vos tik pradėdavo kristi lapai ir merkti įkyrūs lietūs, jis mėnesiui ar daugiau pabėgdavo atgal į vasarą kur nors Ispanijos pietuose... Prisimenu, kaip likus vos dienai kitai iki tokio pabėgimo niekaip negalėjo su žmona sutarti, kur važiuos, o man primygtinai klausiant, nustebino: galutinį sprendimą priimsime išvažiuodami iš kiemo – jei suksime į kairę, tai bus Italija, jei į dešinę – Ispanija! Dabar, kai visa Europa atvira, ir mums tai visai natūralu.

1996 metų pavasarį „Varpo“ klubas šventė penkerių metų sukaktį. Kokį nuostabų visą antrąjį puslapį šiam įvykiui paskyrė „Santakos“ laikraštis! Jame – ir straipsnelis apie eilinį K.Noreikos bei jo draugo V.Štraucho atvykimą į Kybartus, atvežtą labdarą bei dovanas radijo klubo nariams.

Toliau radijo žurnale pirmoji liūdna žinia: 1996 m. rugsėjo 17 d. mirė seniausias „Varpo“ klubo narys Artūras Lotermozeris, kuriam tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę pavyko apsilankyti tėviškėje ir pavaikščioti savo vaikystės takais. Štai linksmesni įrašai: su Kazimieru derinome, kaip greičiau parvežti Čekijoje atspausdintas specialios klubo stoties, skirtos Vilkaviškio miesto 300 metų jubiliejui paminėti, ryšių patvirtinimo korteles. Per 1700 atvirukų su Vilkaviškio vaizdu iš paukščio skrydžio pasklido po visą pasaulį. Taip klubo nariai prisidėjo prie šio gražaus jubiliejaus. O toliau vis neramiau...

1998 m. lapkričio 25 d. vėl liūdnas įrašas – mirė „Santakos“ laikraštyje minėtas lietuvis, radijo mėgėjas, kunigas-misionierius Aleksandras Bendoraitis, beveik visą savo gyvenimą paskyręs Bolivijos indėnams ir jų sieloms gydyti. Vos po kelių mėnesių į ligoninę gulėsi ir Kazimieras – informaciją apie jo sveikatą radijo bangomis gaudavome iš jo žmonos.

Patirtam insultui atėmus galimybę pačiam vairuoti autobusiuką, Kazimierui darėsi vis sunkiau atvykti į tėvynę. Bent du kartus per savaitę susitikdavome eteryje, apsikeisdavome pačia įvairiausia informacija, jis nuolatos domėjosi Lietuvos reikalais. Nudžiugome, kai šių metų liepą Kazimieras su žmona Gizela vėl pasirodė tėviškėje. Nors vasara buvo tikrai prasta, aplankė Palangą, Vilkijoje gyvenančią jo pirmąją „Au pair“ programos mergaitę, dabar jaunąją mamą Aušrą, gimines Alytuje. Po to išvyko pailsėti prie Mozūrų ežerų Lenkijoje, aplankė savo geriausią draugą Horstą, gyvenantį Greifsvaldo mieste, žmonos giminaičius... Visa ši kelionė truko daugiau kaip mėnesį, ir niekas nenujautė, kad tai – Kazimiero atsisveikinimas su artimaisiais bei draugais.

Paskutinį mūsų radijo ryšį įregistravau rugpjūčio dvidešimtąją. Sugrįžęs iš vienos kelionės, kitą Kazimieras planavo į Italiją. Ten ištiktas antrojo insulto Kazimieras Noreika mus paliko visiems laikams. Šeimos narių, didelio draugų ir buvusių bendradarbių būrio po savaitės buvo palydėtas į kremavimo apeigas. Tegul bus lengva Vokietijos žemelė jo pelenams. Siela Kazimieras amžinai bus čia, Lietuvoje, Kybartuose, su mumis...