TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Pietų Kinijos jūra

 

Pabudimas į tylą

Pirmoji pilna sąmoningumo diena po keturių parų juodumos Jonui priminė bandymą iškilti iš labai gilaus ir šalto ežero dugno. Kiekvienas įkvėpimas, atrodo, turėjo savo svorį, o oras lazarete, nors ir pritvinkęs karbolio bei prakaito, Jonui atrodė neįtikėtinai tirštas. Jis gulėjo nejudėdamas, bijodamas net mirktelėti, nes kiekvienas menkiausias raumens krustelėjimas kairėje pusėje atsiliepdavo petyje tarytum gyvas ugnies liežuvis.

Lovoje Jonas jautėsi nebe kovotojas, nebe matrosas, o tiesiog mėsos ir kaulų krūva, kurią jūra ir plienas sūpavo savo ritmu. „Chrabrost“ korpusas dundėjo. Tas garsas nebuvo girdimas ausimis – jis sklido per gulto rėmą, per čiužinį, tiesiai į Jono stuburą. Tai buvo milžiniškos garo mašinos pulsas, dešimt mazgų ekonominiu režimu, genantis tūkstančius pūdų plieno per Pietų Kinijos jūros bangas. Jonas žinojo tą garsą. Namuose, Gegabrastyje, taip dundėdavo girnos malūne, kai vėjas būdavo stiprus ir pastovus, tik ten tas garsas reiškė duoną, o čia – nepermaldaujamą tolėjimą nuo visko, kas brangu. Mintys nukrypo į gimtąjį kaimą, į Gegabrastį. Rugpjūtis. Tėvas tikriausiai sėja  žiemkenčius, ūkis juk nemažas. Ugtelėjęs Kostas  turėtų lėkti pavymui tėvui ir temt pusmaišį sėklos. Ten kažkur, kitapus  pasaulio, o jis čia, Kinijos jūroje, už tūkstančio varstų nuo namų. Hamiltonas rašė laiškus  į Angliją, o gal ir jam paprašyt jo kad padėtų ar pamokytų. Laiko juk bus kol sustiprės.

Vasilijus vis dar buvo šalia. Jis, regis, buvo užsnūdęs sėdomis, galvą atrėmęs į šaltą pertvarą. Jo kvėpavimas buvo sunkus, švilpiantis – anglių dulkės triumuose nebuvo gailestingos nei plaučiams, nei sąžinei. Jonas žiūrėjo į savo draugą ir jautė keistą kaltę. Vasilijus nesakė tiesos Zotovui. Jie buvo poste, budėjo, kažkas nutiko tada, gal tik minutę ar dvi užmerktos akys ir tada deginantis skausmas ir tamsa. Jonas  norėjo jam padėkoti, bet suprato, kad rusiški žodžiai, kuriuos jis taip sunkiai rinko visus tuos tarnybos mėnesius, dabar kažkur išgaravo. Liko tik kietas, kaimiškas suvokimas, kad skola draugui auga su kiekviena minute.

Apie vidurdienį lazarete pasirodė Hamiltonas. Jo žingsniai buvo kitokie nei matrosų – lengvi, beveik negirdimi, be kaustytų batų bildesio. Daktaras priėjo prie Jono, nieko nesakydamas uždėjo ranką ant kaktos. Delnas buvo vėsus ir sausas.

– Pulse is steady, – sušnibždėjo Hamiltonas angliškai, labiau sau nei pacientui.

Jonas sekė daktaro judesius. Hamiltonas atidengė tvarstį. Patalpoje akimirksniu pasklido tas salsvas, pykinantis žaizdos kvapas, kurio nesugebėjo užmušti jokie vaistai. Daktaras dirbo susikaupęs, jo pirštai, nepaisant laivo supimosi, judėjo mikliai. Jis nuvalė kraštus, užpylė skaidraus skysčio, nuo kurio Jonui akyse tvykstelėjo žiežirbos, bet jis iškentėjo nekrustelėjęs. Tik stipriau įsitvėrė dešine ranka į gulto kraštą, kol krumpliai pabalo.

– You are a quiet one, Jan, – ištarė Hamiltonas, pakėlęs akis. Šįkart jis nežiūrėjo kaip į mėsos gabalą. Jo žvilgsnyje buvo kažkas daugiau – smalsumas, gal net pagarba tam kaimiškam užsispyrimui negirdėti savo paties skausmo. – Silence is a gift. Especially here.

Jonas nesuprato žodžių, bet pajuto toną. Ar kada nors supras, ką kalba gydytojas? Tai nebuvo riksmas ar nurodymas, tai buvo kažkas kita.

Jonas lėtai linktelėjo. Tas menkas judesys kainavo paskutines jėgas.

Daktaras pastebėjo tai. Jis atsitiesė, pataisė antklodę ir vėl pasinėrė į savo užrašus. Jonas suprato – jį stebi. Ne kaip nusikaltėlį, o kaip mįslę. Ir ta mįslė buvo ne „Jan Nemoj“, o tas Jonas, kuris kliedėdamas šaukėsi brolio.

Už iliuminatoriaus jūra buvo rami, bet oras darėsi vis sunkesnis. Artėjo Manila. Iki Filipinų krantų liko vos daugiau nei para, ir Jonas jautė, kaip laivas pamažu pradeda ruoštis šiam susitikimui – pasikeitė net variklio darbo garsas, tapo nekantrus, trumpas, pranašaujantis greitą inkarų grandinių žvangesį.

 

Trys kalbos

Po trumpo budrumo ryte Jonas vėl prasmego gilioje, bet šįkart ramioje tamsoje. Tai nebebuvo deginanti karštinė, o tiesiog juodas, klampus silpnumas – jaunas organizmas visas likusias jėgas metė sudraskytam pečiui lopyti, lyg bandytų iš naujo grąžinti vos nenutrūkusią gyvybę į sudarkytą kūną. Kai po poros valandų jis vėl atmerkė akis, galva atrodė šviesesnė, o vaizdas lazarete nebeplaukė prieš akis tarytum per lietų. Pro nedidelį, storą iliuminatoriaus stiklą krito aštrus tropikų šviesos spindulys, kuriame šoko smulkios dulkės ir Hamiltono vaistų garai. Jonas stebėjo jas jausdamas, kaip pamažu grįžta gebėjimas sutelkti žvilgsnį į vieną tašką.

Hamiltonas tuoj pat pastebėjo šį pokytį. Daktaras nebuvo paprastas laivo chirurgas – jis turėjo tą ypatingą, beveik žvėrišką nuojautą, leidžiančią pajusti paciento kvėpavimo dažnio pasikeitimą dar prieš jam prabundant. Jis lėtai pakilo nuo savo stalo, kur gulėjo krūva atvirlaiškių ir stiklinių kolbų, nusiėmė apvalius akinius ir priėjo prie gulto. Šįkart jis nežiūrėjo į ligos istorijos lapus ar temperatūros kreives; jis žiūrėjo tiesiai Jonui į akis, tarytum bandydamas ten įžiūrėti kažką, kas liko po keturių parų kliedesių.

– Ti bredil, – prabilo Hamiltonas. Jo rusų kalba skambėjo kietai, su svetimu, kampuotu akcentu, kuris Jonui priminė akmenų riedėjimą malūno lataku. – Govoril na neponiatnyj jazik... Čto eto bylo?

Jonas pajuto keistą, iki tol laive nepatirtą jausmą. Tai nebuvo kvotimas. Tai buvo paprastas žmogaus klausimas. Jonas pajuto, kaip jo lūpų kampučiai nežymiai trūktelėjo į viršų – tai nebuvo tikra, plati kaimiška šypsena, tik trumpas, beveik nepastebimas pripažinimo šešėlis išsekusiame veide. Pirmą kartą jam pasirodė, kad šitame plieniniame pasaulyje kažkas nuoširdžiai bando įminti jo mįslę.

– Nepomniu... – tyliai, kimiai atsakė Jonas, bandydamas rasti bent kiek drėgmės išdžiūvusioje burnoje. – Naverno... litovskij.

Hamiltonas sustingo, tarsi būtų pagavęs retą, iki tol negirdėtą miško paukščio garsą. Jis nespėjo nieko pridurti, nes tuo metu kreiserio korpusu nuvilnijo skaidrus, metalinis žvangesys. Aštuoni dūžiai skrodė lazareto tylą – aidas ritosi per plienines pertvaras, pranešdamas apie vidurdienį ir pamainų kaitą. Jonas pakėlė galvą klausydamasis, kaip varpų garsas aidi tolyn link mašinų skyriaus, persipindamas su garo mašinų dundėjimu. Tas skambėjimas jam akimirksniu priminė sekmadienius Krikliniuose, kai rudenio vėjas atnešdavo skaidrų garsą nuo bažnyčios bokšto. Ten tas garsas kvietė maldai ir ramybei, čia – pietų košei ir varginančiam darbui, bet pats metalo virpesys buvo toks pat.

– Kolokol... zvonit, – pusbalsiu rusiškai ištarė Jonas, o tada, tarsi norėdamas patikrinti, ar daktaras išdrįs peržengti tą nematomą ribą, tyliai pridūrė savo kalba: – Varpas skamba.

Hamiltonas krūptelėjo. Jo ausis, per tarnybos metus pripratusi prie griežtų rusiškų priebalsių ir vokiškų medicinos terminų, akimirksniu pagavo tą minkštą, vėjuotą lietuvišką garsą. Daktaro akys sužibo po tankiais, šviesiais antakiais. Jis suprato, kad šis nebylusis milžinas ką tik jam patikėjo dalelę savo tikrojo „aš“.

– Bell, – tvirtai, beveik džiaugsmingai atsakė jis angliškai, tarsi pats būtų mokinys, radęs teisingą atsakymą. – Moj jazyk... bell.

Jonas tyliai pakartojo: – Varpas. – Bell.

Skambėjo skirtingai. Bet buvo tas pats.

Hamiltonas supratingai linktelėjo ir pirmą kartą po visų tų sunkių dienų jo veidas atrodė nebe toks rūstus.

Tačiau ši keista ramybė truko neilgai. Iš gretimo gulto pasigirdo duslus Vasilijaus krizenimas. Jis visą tą laiką nemiegojo – stebėjo juos abu atsirėmęs ant alkūnės, o jo veide žaidė plati, šiek tiek pašaipi šypsena. Vasilijui šis kalbinis žaidimas atrodė kaip didžiausia keistybė, kokią tik galima sugalvoti kariniame laive.

– Matau, jau visai baigi atsigaut, Nemoj, – sukikeno Vasilijus nusibraukdamas nuo kaktos prakaitą. – Jei jau su daktaru paukščių kalba pradėjai susišnekėt, vadinasi, tuoj eisim patrankų šveist. Zotovas tavęs jau pasigedo, sakė, kad be tavo tylėjimo denyje per daug triukšmo pasidarė.

Hamiltonas dėbtelėjo į Vasilijų, bet nieko nesakė, tik vėl užsidėjo akinius. O Vasilijus nesiliovė. Jam visas tas „varpų“ ir „bell“ reikalas atrodė kaip gryna kvailystė. Jo mąstymas buvo paprastas ir kietas kaip laivo anglis: jei daikto negalima suvalgyti, juo pasinaudoti ar bent jau išmainyti į tabaką, vadinasi, jis nenaudingas.

– Kvailystės... – trumpai nukirto Vasilijus matydamas, kaip Jonas bando lūpomis pakartoti anglišką garsą. – Kam tau tie svetimi žodžiai, brolau? Rusų kalbos pakanka, kad gautum košės ir laiku spruktum nuo bocmano. O nuo tų angliškų burtų tik galvą skaudėt pradės. Geriau galvok, kaip greičiau ant kojų atsistot, nes Manila jau čia pat, o ten, sakė, vaisiai patys į burną krenta.

Jonas nieko neatsakė. Jėgų visiškai neliko ne tik artėjančiai Manilai bet ir tolesniam pokalbiui. Jis vėl lėtai nugrimzdo į pagalvę jausdamas, kaip Vasilijaus balsas sugrąžina jį į tikrovę. Jonas užsimerkė. Žodis liko. Vasilijui tai buvo tik tušti garsai, o Jonui – pirmas plyšys tame aklame plieniniame narve, pro kurį jis pradėjo matyti kažką daugiau nei tik savo likimą caro tarnyboje. Lazareto tyla dabar nebebuvo sunki; ji tapo pilna nepažįstamų garsų, kurie Jonui pirmą kartą leido pasijusti ne vien tik tabelio numeriu, o žmogumi, turinčiu savo balsą.

 

Norai

Popietę į lazaretą kartu su drėgnu Manilos įlankos tvaiku įsiveržė bocmanas Zotovas. Jonas tuo metu snaudė, o gal tiksliau – buvo užsimerkęs, saugodamas tą trapų ramybės likutį, kurį jam pavyko sukaupti. Išgirdęs sunkius, autoritetingus bocmano žingsnius ir odinio diržo girgždesį, jis nusprendė neatsimerkti. Jonui vis dar skaudėjo ne tik petį, bet ir savigarbą. Jis bijojo. Bijojo, kad Zotovas pradės kvosti apie tą lemtingą naktį, apie sargybą ir tas kelias minutes, kai miegas nužudė budrumą. Jis jautėsi nusidėjęs prieš tarnybą, o dar labiau – prieš Vasilijų. Tas nutylėjimas tiesos, kuriuo Vasilijus jį pridengė, Jonui gulėjo ant krūtinės sunkiau nei plieninis kreiserio šarvas. Jis jautėsi menkas, nes negalėjo atsistoti ir pasakyti: „Aš kaltas“. Tad geriau buvo tiesiog nekvėpuoti ir vaidinti miegantį.

– Na, kaip ten tavo mėlynuojantis užpakalis? – prikimusiu balsu riktelėjo Zotovas, sustodamas prie Vasilijaus gulto. – Vis dar padedi Nemoj slaugydamas? Denis tavęs laukia. Gana čia trintis, kol kiti už tave prakaitą lieja.

Vasilijus krūptelėjo, bet tuoj pat susiėmė. Jonas jautė, kaip draugas bando greitai suregzti kokį nors šmaikštų atsakymą, bet Zotovas nelaukė. Bocmanas pasisuko į Hamiltoną, kuris prie savo stalo vėl kažką matavo stiklinėse kolbose.

– Zdorov? – Zotovas pirštu bakstelėjo į Vasilijų. – Ar jau gali šveisti denį, daktare?

Hamiltonas nenoriai, lyg jam būtų gaila atiduoti savo pacientą į rūstų laivo gyvenimą, trumpai linktelėjo. Jo žvilgsnis sakė, kad Vasilijus jau nebeturi priežasčių užimti vietą lazarete.

– Marš iš čia, – bocmanas pliaukštelėjo delnu per Vasilijaus petį, o šis iš skausmo net sudėjavo – petys vis dar buvo nusėtas mėlynai geltonomis dėmėmis. – Greitai savo mantą į glėbį ir į saulę. Ten tavo „mėlynumas“ greičiau išgaruos.

Vasilijus pradėjo krapštytis. Išeidamas jis stabtelėjo prie Jono, kuris vis dar vaidino kietai įmigusį.

– Neliūdėk, brolau, – pusbalsiu sumurmėjo jis, manydamas, kad Jonas jį girdi pro miegus. – Ateisiu aplankyt. Sveik, neskubėk iš čia... Ten, viršuj, po Zotovo ranka, vėl bus nesaldu.

Lazareto durys užsitrenkė, nusinešdamos Vasilijaus juokelius ir sunkius bocmano žingsnius. Patalpoje liko tik Jonas ir Hamiltonas. Jonas pagaliau atsimerkė. Jis jautėsi kaip išdavikas, leidęs draugui išeiti vienam į tą pragarą ant denio. Jis pamatė daktarą, vėl pasilenkusį virš savo stalo. Hamiltonas rašė. Plunksna slydo popieriumi minkštai, be jokio pasipriešinimo. Jonas stebėjo, kaip daktaras sulenkia popieriaus lapą, įdeda jį į voką ir kruopščiai užklijuoja. Tai buvo laiškas. Ryšys su pasauliu, kuris liko kažkur anapus horizonto.

Jonas žiūrėjo į laišką. Ilgai. Į ploną popieriaus lapą, kuris galėjo peržengti tai, ko jis negalėjo. Tūkstančius varstų. Jam užteko vienos minties – kad tėvas Gegabrastyje sužinotų: Jonas gyvas.

– Ja... tozhe... chočiu... – sunkiai, rusiškai ištarė Jonas, sukaupęs visas jėgas.

Hamiltonas pakėlė galvą. Jo akys už apvalių stiklų sužibo supratimu. Jis nepuolė taisyti Jono kalbos, jis tiesiog laukė, kol matrosas išspaus tai, kas guli jam ant širdies.

– Pismo, – pridūrė Jonas vienintelį žodį, kurį žinojo šiai akimirkai apibūdinti.

Hamiltonas nusišypsojo. Tai buvo švelni, palaikanti šypsena, kuri dar labiau sudegino Jono savigarbą.
– A letter, – tyliai pasakė jis angliškai, tarsi įtvirtindamas naują terminą jų bendrame žodyne. – You want to write a letter.

Daktaras atsistojo, priėjo prie Jono ir lengvai prilietė jo sveiką ranką.
– Ja kupit konvert Manila, tebe, – pažadėjo jis savo laužyta rusų kalba. – Rytoj Manila. Ten aš nupirksiu voką tau, Jonai.

Jonas žiūrėjo į laišką. Į rankas, kurios jį užklijavo. Tai buvo taip arti. Ir ne jam.

Jis užsimerkė. Norėjo verkti, bet tik stipriau sučiaupė lūpas. Vienas tarp svetimų. Suklydęs. Ir bijantis bocmano.

Norėjo tik vieno. Parašyti namo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS