TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Sugrįžimas į gyvenimą

Uždegimas

Prabudimas buvo lėtas ir slogus. Viskas skendėjo tirštoje prieblandoje, buvo juntama tik nuolatinė kreiserio vibracija – mašinos dirbo visu pajėgumu. Pamažu akyse pradėjo ryškėti detalės: žemose lubose nublizgintos kniedžių galvutės, gretimos lovos metalinis rėmas ir daktaras Hamiltonas, palinkęs prie savo stalo. Jis kažką tyliai rašė į storą laivo medicininę knygą, o plunksnos girgždesys susiliejo su tolimu variklių dundėjimu.

Iš gretimos lovos pasigirdo pažįstamas Vasilijaus vaitojimas. Jis nebebuvo tas juodas šešėlis iš nakties košmaro – daktaras privertė jį nusiprausti, tad dabar pro švarią palaidinę matėsi tik pabalęs veidas ir pilkšvos suodžių dėmės, įsigėrusios į kaklo odą. Vasilijus bandė pasitaisyti pagalvę, kaskart suinkšdamas iš skausmo.

— Atsigavai, Nemoj? — Vasilijus pasisuko, jo balsas buvo duslus. — Hamiltonas visą naktį prie tavęs krapštėsi.

Jonas norėjo paklausti apie naktį, bet gerklė buvo sausa kaip pelenai. Vasilijus pasilenkė arčiau, įsikibęs į lovos kraštą ir vis dirstelėdamas į daktarą.

— Ko gero neįtikinau aš jo, Jonai. Bocmanas ne kvailas, jis matė, kokie pavargę vakar į sargybą stojom. Klausė, ar tikrai abu žiūrėjom į jūrą, o ne prisnūdom. Bet aš jam pasakiau, kad kirtį gavai vos spėjęs atsisukti. Kad viskas vyko žaibiškai.

Vasilijus trumpam nutilo. Jo žvilgsnyje nebuvo priekaišto, jautėsi tik netikrumas. Abu suprato, kad nuovargis buvo didelis ir atrodė, tik trumpam užsimerkė akys – matyt tai nutiko tarp paskutinio žvilgsnio į bangas ir irklo stuktelėjimo į kreiserio plieną garso. Po kelių tarnybos mėnesių laive daug kas buvo daroma iš įpročio ir kai petys vis dar stipriai pulsavo skausmu, aiškiai suprasti, kaip tai nutiko, buvo sunku.

Tuo metu Hamiltonas padėjo plunksną ir priėjo prie Jono. Daktaras ramiu judesiu atidengė bintus. Žaizdos kraštai buvo ištinę, tamsiai purpuriniai – uždegimas prasidėjo žaibiškai. Nešvarus malajų ašmuo paliko savo pėdsaką giliau, nei pasiekė daktaro skalpelis. Hamiltonas pirštais apčiuopė kaklą, tiesiai virš arterijos. Jis žinojo: Jonas gyvas tik todėl, kad tą sekundę instinktyviai pasisuko. Peilis nuslydo vos per kelis milimetrus nuo mirties.

Vasilijus, pakėlęs galvą, su baime stebėjo, kaip po Hamiltono apžiūros Jonas vėl pradėjo balti, o jo žvilgsnis pasidarė stiklinis. Draugas vėl prarado sąmonę, kūnui nebesugebant kovoti su kylančiu karščiu.

Antros dienos pavakarę, kai lazarete tvyrojo slegianti drėgmė, vėl pasirodė Zotovas. Jis įėjo tikėdamasis, kad tylenis Nemoj jau bus atgavęs amą ir jis galės išgirsti jo versiją apie pražiopsotą užpuolimą. Tačiau pamatęs Joną, bocmanas sustojo lyg įkastas. Matrosas gulėjo be sąmonės, jo veidas buvo išpiltas stambaus prakaito lašų, o krūtinė kilnojosi tankiai ir sunkiai. Aiškiai matėsi, kad tai buvo sužeistojo kova su mirtimi.

Zotovas lėtai nusibraukė ūsus. „Trauk velniai tą matrosą“, – pagalvojo jis. – „Tyleniai visada bėdas prisišaukia, o šitam dar ir kirtis kliuvo toks, kad maža nepasirodė“. Bocmanas nusprendė, kad matrosas jau sumokėjo už viską – ar jis miegojo, ar ne, jūra savo teismą įvykdė. Zotovas neketino daugiau kabinėtis prie gęstančio žmogaus.

Jis priėjo prie Vasilijaus, kuris vis dar gulėjo ant pilvo gretimoje lovoje ir viltimi stebėjo kiekvieną Hamiltono judesį. Bocmanas trumpam šyptelėjo, nužvelgdamas Vasilijaus strėnas ir ištepliotą vaistais užpakalį.

— Na, o kaip tavo popa? — pusbalsiu pajuokavo Zotovas, bakstelėdamas į lovos kraštą. — Mėlynė, matau, kaip reikiant?

Vasilijus tik sudejavo, bandydamas nusišypsoti per skausmą, bet jo akys vis grįždavo prie Jono. Zotovas linktelėjo daktarui ir tyliai išėjo, palikdamas lazaretą ramybėje.

 

Lietuviški kliedesiai

Praėjo dvi dienos, bet laikas Jonui nustojo egzistuoti. Lazaretas tapo karšta, siūbuojančia dėže, kurioje melsva Jabločkovo šviesa maišėsi su baugiais šešėliais. Uždegimas paėmė viršų – Jono kakta degė, o marškiniai nuolat buvo šlapi nuo prakaito. Vasilijus, nors pats vis dar sudejavo kaskart sėsdamasis, beveik nesitraukė nuo draugo lovos. Jis keitė šlapius skudurus ant Jono kaktos ir prilaikydavo jį, kai šis pradėdavo blaškytis.

— Vanduo... tik gurkšnį... — sausomis, suskeldėjusiomis lūpomis rusiškai iškošė Jonas, bandydamas griebti Vasilijų už rankos.

Vasilijus jau tiesė puodelį, bet Hamiltonas akimirksniu atsidūrė šalia ir kietai sugriebė matrosui už riešo.

— Niet, — nukirto daktaras, purtydamas galvą. Jis sudrėkino kempinę vėsiame skystyje ir tik lengvai prilietė Jono lūpas. — Nelzia.

Jonas vėl nusviro ant pagalvės, bet jo galva nenustojo judėti. Iš gerklės veržėsi svetimi, kieti garsai, kurie neturėjo nieko bendro su laivo aplinka.

— Kostai, palaikyk... knyga slysta, Kostai. Ar matai raides? Tėvas sakė, jau sėsim... laikas į laukus, rugsėjis, Kostai, jau laikas... — Jonas kalbėjo greitai, lietuviškai, jo akys buvo užmerktos, vokai trūkčiojo, o balsas buvo įtemptas, lyg jis vis dar bandytų kažką įtikinti ten, kitapus pasaulio.

Hamiltonas sustingo su kempine rankoje. Jis palinko arčiau, klausydamasis tos dainingos, bet archajiškos kalbos, kuri jam skambėjo kaip aidas iš kitos eros. Daktaras pakėlė klausiamą žvilgsnį į Vasilijų.

— Čto eto? — paklausė Hamiltonas. — Kokia čia kalba?

Vasilijus liūdnai nužvelgė draugą.
— Jis kalba savo krašto kalba, ponas daktare. Lietuviškai. Kostas, atrodo, jo brolis, jei gerai pamenu... Matyt, sapnuoja namus, ar kliedi.

Hamiltonas lėtai pataisė bintus ant Jono peties. Gydytojas suprato, kad prieš jį ne šiaip matrosas, o žmogus, nublokštas likimo į velniai žino kokius kraštus, kuris kažkada turėjo savo kalbą, savo šeimą, savo gyvenimą. Tie kliedesiai apie brolį Kostą, apie knygą, tikriausiai apie gimtinę, esančią kažkur toli, Hamiltonui atvėrė visai kitą vaizdą. Po rusiška uniforma buvo kažkas, kas šitam laivui nepriklausė. Tai buvo kažkas keisto ir artimo jo paties sielai. Abu jie čia buvo svetimi, įkalinti rusiškame kreiseryje, tik vienas – „išspręsta“ gubernatoriaus problema, o kitas – kaip užpildyta spraga caro nurodymuose.

 

Lūžis

Dar viena diena praėjo kaip vientisas, karštas košmaras, kuriame daktaras Hamiltonas ir Vasilijus keitėsi vietomis prie Jono gulto. Hamiltonas naudojo viską, ką turėjo: tepė žaizdą aštriais tepalais, dėjo šaltus kompresus ir stebėjo, kaip karštinė negailestingai sekina ligonį – Jono veidas įdubo, skruostikauliai išryškėjo, o oda tapo pilkšva ir beveik perregima. Vasilijus, nors pats vos galėdavo pasisukti, ištikimai budėjo šalia, vėsindamas Jono kaktą ir bandydamas įpilti bent lašą vandens į suskeldėjusią burną, kai tik daktaras leisdavo.

Galiausiai, ketvirtosios dienos aušroje, Jonas lėtai pravėrė akis. Karštis, dar vakar deginęs smegenis, pamažu atslūgo, palikdamas tik didžiulį silpnumą ir šaltą prakaitą ant kaktos. Jaunas ir tvirtas jo kūnas pagaliau įveikė uždegimą.

Jonas sugrįžo tyliai. Pirmiausia atsirado pojūtis, kad jis vėl jaučia laivą. Tas monotoniškas korpuso alsavimas, kurį jis išmoko atpažinti per tarnybos mėnesius, dabar jam buvo vienintelis ženklas, kad jis vėl čia. Pamažu, lyg pro storą vandenį, pradėjo ryškėti lazareto kontūrai, o petyje įsitaisęs bukas skausmas patvirtino, kad viskas, kas įvyko naktį, buvo tikra.

Jis lėtai pramerkė akis. Jonas pabandė šiek tiek pakelti galvą, norėdamas suprasti, kodėl virš jo vis dar siūbuoja tie patys šešėliai, bet kūnas jo nepaklausė.

— Ležat! — Hamiltono balsas nuskambėjo kažkur visai šalia.

Daktaro delnas kietai prispaudė Jono krūtinę prie čiužinio. Hamiltonas sėdėjo čia pat, jo veidas po bemiegių naktų atrodė papilkėjęs, o paraudusios akys stebėjo kiekvieną paciento žvilgsnio virptelėjimą. Daktaras nebebuvo stebėtojas, keičiantis tvarsčius ir kartkartėm vilgantis lūpas vandeniu; jis tiesiog laukė šios akimirkos, kada jo pacientas pagaliau pramerks akis ir nustos šauktis brolio nepažįstama kalba.

— Gulėk, — iš kitos pusės pasigirdo duslus Vasilijaus balsas. — Tik pabudo ir jau šokt nori. Geriau nesimuistyk, o tai daktaras vėl užmigdys.

Vasilijus sėdėjo ant savo lovos krašto, įsirėmęs rankomis į kelius. Jis atrodė išsekęs, bet jo žvilgsnyje Jonas pamatė paprastą palengvėjimą.

Jonas vėl nuleido galvą ant pagalvės. Petyje pulsavo, o burnoje jautėsi kartus vaistų skonis, bet jūra už iliuminatoriaus kvėpavo ramiai. Hamiltonas dar kartą patikrino bintus, trumpai linktelėjo pats sau ir pirmą kartą po visų tų sunkių dienų atsitraukė nuo gulto, leisdamas Jonui tiesiog būti šiame ramiame, vaistais kvepiančiame kambaryje.

Hamiltonas priėjo prie savo stalo, bet prieš atsėsdamas dar kartą nužvelgė Joną ir Vasilijų. Daktarą vis dar domino tie kliedesiai apie knygą ir Kostą, bet dabar tai nebuvo svarbu. Svarbiausia, kad matrosas vėl buvo čia, „Chrabrost“ denyje, o ne kažkur anapus.

— Vsio... charošo, — pusbalsiu ištarė daktaras, bandydamas savo anglišką ramybę suderinti su keliais rusiškais žodžiais. — Spati.

Vasilijus giliai atsiduso ir pagaliau atsipalaidavo. Lazarete vėl tapo ramu, o Pietų Kinijos jūros bangos už iliuminatoriaus nešė juos toliau, į šiaurę.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS