TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Klaidos kaina

Budėjimas sąsiauryje

Iš Singapūro reido „Chrabrost“ pajudėjo skubotai, bet ne visu greičiu. Baranovas suprato, kad Singapūro sąsiauris – tai ne vieta lenktynėms, tad kreiseris slinko atsargiai, laviruodamas tarp klastingų seklumų. Siekiant išlikti kuo mažiau pastebimiems, laive buvo apribota visa iliuminacija: deniai paskendo tirštoje tamsoje, o navigaciniai žibintai buvo pritemdyti iki blausaus rusvumo. Hamiltono žinia apie sekimą privertė Baranovą nebežaisti atviromis kortomis.

Valandos slinko lėtai. Nuo vienuoliktos vakaro iki pat trečios ryto sargyba įtemptai stebėjo juodą vandens paviršių, tačiau jūra atrodė mirusi. Ta ramybė buvo apgaulinga – ji liūliavo ir migdė pavargusius vyrus labiau nei bet kokia audra. Po alinančios krovos dienos Jonas jautėsi lyg švino pripiltas maišas. Jo sargyba kairiajame borte artėjo prie pabaigos, kai kūno nuovargis galutinai paėmė viršų.

Apie trečią ryto Jonas pajuto, kaip jo petys nevalingai rėmėsi į šaltą plieną, o akys pačios pradėjo merktis. Jis dar bandė purtyti galvą, tačiau laivo variklių vibracija ir monotoniškas bangų plakimas į korpusą suveikė kaip nuodai. Jonas užsnūdo. Tai nebuvo miegas, tai buvo akla, juoda bedugnė, trukusi vos kelias minutes, bet to užteko.

Jį prikėlė ne riksmas, o duslus medžio beldimas į geležį – nukritęs irklas, garsas, kuris tokioje tyloje nuskambėjo kaip perkūnija. Jonas krūptelėjo, bet nespėjo net suvokti, kur esąs. Iš tamsos, tiesiai virš borto krašto, išniro liesas, angimi išteptas šešėlis. Pirmas dalykas, kurį Jonas pajuto, buvo ne baimė, o staigus, stingdantis kirtis į petį. Jonas, staigiai pasisukęs, tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengė kirčio į kalą. Smūgis būtų buvęs mirtinas.

Skausmas buvo karštas ir toks sunkus, kad atrodė, jog visa ranka akimirksniu nudžiūvo. Jonas pajuto, kaip šiltas kraujas trykšta pro jo marškinius, o akyse pradėjo tvenktis juodi ratai. Jis bandė šaukti, bet gerklėje strigo tik duslus gargėjimas. Pasaulis pradėjo svirti. Ji apgaubė tamsa.

Kažkur laivagalyje, lyg per tirštą vatą, Jonas išgirdo metalinį varpo klyksmą. Vienas, du, trys... Chaotiškas pavojaus signalas prikėlė laivą būtent tada, kai pirmosios basos kojos palietė „Chrabrost“ denį. Prieš prarasdamas sąmonę, Jonas dar spėjo pamatyti Vasilijų, kuris, apimtas siaubo, puolė link jo, bet buvo galingu smūgiu nustumtas atgal, tiesiai link atviros anglių bunkerio angos.

 

Bausmė

Vasilijaus klyksmas užspringo tą pačią akimirką, kai pirato smūgis jį nubloškė atgal. Matrosas nespėjo nė susigriebti – jo kulnai užkliuvo už bunkerio angos krašto, ir jis su trenksmu nugarmėjo žemyn. Po kelių sekundžių iš laivo pilvo pasigirdo duslus garsas, lyg ant žemės būtų tėkštas sunkus miltų maišas.

Tuo tarpu denyje virė pragaras. Piratų kabliai traškėdami kibo už bortų, o angimi išsitepę šešėliai liejosi į laivą. Tačiau „maža armija“, kuria taip pasitikėjo Baranovas, prabudo žaibiškai. Zotovas pasirodė denyje nešinas sunkiu geležiniu laužtuvu. Jo veidas melsvoje navigacinių lempų šviesoje atrodė lyg iškaltas iš akmens.

— Už borto juos! — riaumojo Zotovas, vienu užsimojimu nublokšdamas artimiausią užpuoliką atgal į jūrą. — Šluoti šituos nenaudėlius nuo denio!

Apsimiegoję, pusnuogiai matrosai griebėsi visko – kirvių, durtuvų, net plikų rankų. Užpuolikai, nesitikėję tokio masinio ir brutalaus pasipriešinimo, pradėjo trauktis. Tie, kurie nespėjo peršokti atgal į savo valtis, buvo tiesiog jėga išsviesti į tamsų vandenį.

Kai denyje liko tik kraujas ir numeti peiliai, tiltelyje pasirodė Baranovas. Jis nešaukė, bet jo balsas, persunktas įžeisto orumo, perskrodė drėgną nakties orą. Kapitonas žiūrėjo į kanojas, kurios pašėlusiai yrėsi atgal link mangrovių tankmės. Joks tarptautinis skandalas jam nerūpėjo – šie pakrančių padugnės ką tik pasikėsino į jo laivo garbę, ir bausmė turėjo būti galutinė.

— Kairysis bortas! — Baranovo komanda nukirto bet kokią viltį pasprukti. — Sutrupinti tas geldas! Salve!

Nuaidėjo griausmas. Kairiojo borto pabūklai nušvietė naktį ugnies blyksniais, o denis po kojomis krūptelėjo nuo atatrankos. Netrukus kanojos už kelių kabeltovų tiesiog išgaravo, virsdamos skiedrų ir putų krūva. Tai nebebuvo gynyba – tik šūviai į tamsą, kol neliko kam bėgti.

Zotovas priėjo prie anglių bunkerio angos ir nušvietė ją žibintu. Ten, juodų dulkių debesyje, dejuodamas krutėjo Vasilijus. Jis lėtai, drebančiomis rankomis bandė kabintis į angos kraštus.

— Gyvas, nelaimėli? — Zotovas spjovė žemyn. — Lipk lauk, kol anglių neuždegei. Atrodai kaip tas ruojantis babuinas, kurį mačiau zoologijos sode. Toks pat pajuodęs, o užpakalis šviečia iš tolo!

Vasilijus išsirito ant denio dejuodamas ir abiem rankom trindamas strėnas. Jo veidas buvo išteptas anglimis, bet po suodžiais matėsi mirtinas išbalimas.

— Oi, motinėle... atrodo, subyrėjau į šipulius, — sušnypštė jis, bandydamas tiesintis. Zotovas nekreipė dėmesio į dejavimus ir aštriu žvilgsniu nužvelgė aplinkinius.

— Ar visi gyvi? Kur matrosai iš šito posto?!

Vasilijus akimirksniu liovėsi trynęs užpakalį. Jo akys išsiplėtė, jis karštligiškai apsidairė aplinkui, ignoruodamas diegiantį skausmą nugaros apačioje.

— O kur Nemoj? — Vasilijaus balsas drebėjo, jis svirduliuodamas puolė link toli esančio sargybos posto. — Jonai! Nemoj! Atsiliepk, velniai griebtų!

Matrosai su žibintais puolė ieškoti. Zotovas pirmasis pamatė šešėlį prie pat borto. Jonas gulėjo sukniubęs, jo galva buvo nusvirusi ant knechto, o po juo pamažu tvenkėsi tamsi dėmė. Vasilijus prišoko pirmas, nepaisydamas savo sumuštų strėnų, ir griebė draugą už pečių.

— Jonai! Kelkis, tyleni tu prakeiktas! — Vasilijus pamatė didžiulę kirstinę žaizdą petyje, pro kurią pulsavo kraujas. Jonas buvo be sąmonės. — Jis gyvas! Zotovai, jis dar kvėpuoja!

— Neškit jį pas daktarą! Greičiau! — riktelėjo Zotovas, ir matrosai, su Vasilijumi priešakyje, nunešė sukniubusį Joną link lazareto.

 

Melsvas prabudimas

Jonas grįžo ne į pasaulį, o į klampią, melsvą miglą. Pirmiausia jis pajuto ne skausmą, o keistą, salstelėjusį skonį gerklėje ir visišką kūno sunkumą. Atrodė, kad jo galūnės priklauso kažkam kitam. Virš galvos lėtai lingavo ryški Jabločkovo lempa, kurios šalta šviesa liejosi į nefokusuotas akis lyg skystas sidabras.

Hamiltonas stovėjo nusisukęs prie dubens. Vanduo jame buvo tirštai raudonas, o daktaro rankos iki pat alkūnių blizgėjo nuo kraujo. Jis ką tik baigė siūti – Jono petys buvo suveržtas standžiais bintais, bet pats ligonis vėl lėtai grimzdo atgal į tamsą, jo galva bejėgiškai nusviro į šalį. Daktaras nusivalė rankas ir priėjo prie gretimo gulto. Ten, juodas nuo anglių ir visas drebantis, dejuodamas muistėsi Vasilijus.

— Na život! — įsakmiai ištarė Hamiltonas, delnu stipriai prispausdamas besivartantį Vasilijų veidu į čiužinį.

Daktaras paėmė dubenėlį su trintomis Ceilono žolėmis ir drėbtelėjo vėsią, aštriai kvepiančią masę Vasilijui ant nugaros, tiesiai ant sumuštų, violetinių strėnų. Matrosas tik suinkštė ir visas įsitempė, o jo pirštai karštligiškai įsikabino į gulto kraštus.

Durys sugirgždėjo ir į lazaretą įžengė Zotovas. Jo sunkių batų dundėjimas į metalines grindis nuskambėjo kaip nuosprendis. Bocmanas sustojo tarp gultų, kojas pražergęs taip, lyg laivas kautųsi su didžiausia banga. Jis nužvelgė bejėgį Joną, tada jo žvilgsnis nukrypo į Vasilijų. Zotovas trumpam sukikeno, nužvelgdamas tą pajuodusį, pamėlinijusį užpakalį, bet jo balsas išliko kietas.

— Na, kaip, sargybiniai? — Zotovas pasilenkė žemiau, jo šešėlis po melsva lempa užgulė dejuojantį Vasilijų. — Kaip jie užlipo, kad nė vienas jų nepastebėjote?

Vasilijus sukando dantis, jo pirštai gniaužė čiužinio kraštą. Jis juto Zotovo žvilgsnį savo pakaušyje lyg įkaitintą geležį, bet skųsti draugo neketino.

— Slinko be garso, bocmane, — pro dantis iškošė Vasilijus. — Rūkas prie pat vandens buvo toks tirštas, kad kanojų nesimatė, kol jos neatsitrenkė į šarvą. O irklai... jie buvo apvynioti skudurais. Kaukštelėjo tik tada, kai pirmas kablys užsikabino už knechto. Nespėjau nė oro įkvėpti, kai Jonas jau kniūbsojo, o tas juodas velnias šoko ant manęs.

Zotovas ilgai tylėjo, stebėdamas suodinas Vasilijaus ausis. Jo senas vilko instinktas sakė, kad kažkas čia ne taip, bet Vasilijaus balsas neišdavė nieko.

— Rūkas, sakai... — sumurmėjo Zotovas, lėtai glostydamas barzdą. — Žiūrėkit man. Jei sužinosiu, kad snaudėt poste, kol jie kablius metė – geriau būtum ten, anglyse, ir likęs.

Bocmanas apsisuko eiti, bet prie durų stabtelėjo, nužvelgdamas Hamiltoną. Daktaras pakėlė akis nuo instrumentų ir kietai nukirto:

— Ležat! Oba ležat!

Zotovas tik linktelėjo ir išėjo. Hamiltonas pritemdė Jabločkovo lempą. Vasilijus mirktelėjo suodinu voku link Jono gulto, giliai atsiduso ir padėjo galvą ant rankos. Lazarete įsiviešpatavo tyla, kurioje girdėjosi tik sunkus Vasilijaus kvėpavimas ir tolimas kreiserio variklių dundėjimas, nešantis juos tolyn į Pietų Kinijos jūrą.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS