TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Singapūro dulkės

Juodasis skruzdėlynas

Staigmena pasirodė kartu su pirmosiomis anglių baržomis, kurios prisišvartavo prie pat kreiserio šonų. Jonas ir kiti matrosai jau buvo nusiteikę beviltiškam darbui, tačiau vietoj įsakymo griebtis kastuvų jie išvydo tai, ką bocmanas, spjaudamas per bortą, trumpai pavadino „britiška tvarka“.

Zotovas denyje išdygo tyliai, bet jo buvimą Jonas pajuto iškart. Bocmanas neberėkė. Jis lėtai perėjo pro rikiuotę, rankas susidėjęs už nugaros, ir mostelėjo į baržose laukiančias minias.

— Nemiegok poste, Nemoj, — sausai ištarė Zotovas, sustodamas prie Jono.

— Šitie basakojai laivą išnešios po medinę skiedrą, kol tu čia paukščius skaičiuosi. Stoti prie praėjimų! Akis įsmeigti jiems į nagus. Jei kuris nors bent per pirštą nukryps nuo tako ar bandys užsukti į koridorių – guldyti vietoje. Nereikia man čia „netyčia“ pasiklydusių. Jūs dabar sarginiai šunys. Kad nė vienas varžtas iš laivo neiškeliautų šitų ubagų krepšiuose.

Tik tada, kai matrosai užėmė savo vietas palei visą krovimo kelią, buvo duotas ženklas. Siaurais ir pavojingai linkstančiais trapais pasipylė šimtai kulių – smulkūs, saulės nudeginti vyrai, kurių kūnai blizgėjo nuo prakaito. Jonas stovėjo įsirėmęs kojomis į denį, stebėdamas šį neįtikėtiną, ritmišką procesą. Kiekvienas nešikas turėjo po du krepšius ant bambukinės karties. Jie judėjo nesibaigiančia grandine, dainuodami keistą, gerklinę dainą, kuri turėjo padėti išlaikyti tempą tame dusinančiame karštyje.

Pirmieji anglių dulkių debesys jau nusėdo ant Jono palaidinės, o gerklėje pasijuto aitrus skonis. Kiekvieną kartą, kai pro jį prabėgdavo kulis, jis juto salsvą prakaito ir senos drėgmės tvaiką. Jonas jautėsi kur kas geriau už šiuos žmones-skruzdėles, bet kartu jautėsi ir toks pat įkalintas šiame pilkame korpuse.

Kol jis budėjo prie bunkerio angos, pro šalį, pakeliui į trapą, praėjo daktaras Hamiltonas. Jis buvo apsirengęs šviesiai, jo batai blizgėjo. Hamiltonas trumpam stabtelėjo, pamatęs anglimis jau spėjusį apsinešti Jono veidą, ir vos pastebimai linktelėjo. Tačiau tą pačią akimirką daktaro žvilgsnis virstelėjo kažkur Jonui už nugaros. Jonas staigiai apsisuko.

Vienas iš kulių vaikėzų jau buvo spėjęs išnirti iš grandinės ir lyg gyvatė bandė šmugžtelėti pro atviras puskarininkių kajutės duris. Jonas buvo greitesnis. Jis šoko į priekį ir griebė bėglį už purvino klubų raiščio ir pakarpos, timptelėdamas jį atgal į šviesą. Vaikėzas tik suinkštė, susigūžė ir užsimerkė. Jonas juto po pirštais aštrius jo šonkaulius ir drebantį kūną.

— Atgal į eilę! — Jonas nešaukė, bet jo balsas drebėjo nuo įniršio ir išgąsčio, kad vos netapo Zotovo rūstybės taikiniu.

Jis stumtelėjo vaikigalį atgal į grandinę. Tas akimirksniu pradingo tarp krepšių. Vasilijus tik tyliai nusijuokė į kumštį, matydamas, kaip Jonas pasitaisė apykaklę.

— Gudriai tu jį, Nemoj, — sumurmėjo Vasilijus. — Stumtelėjai atgal, kol bocmanas kitur žiūrėjo. Ir vaikis sveikas, ir tavo nugara sveika liks. Čia reikia abiem akim žiūrėti.

Jonas nieko neatsakė. Vasilijui tai atrodė tik sėkmingas manevras, bet Jonas mąstė apie daktarą, nuėjusį į švarų miestą, ir apie šitą vaikėzą, kuriam visas gyvenimas tebuvo basos kojos, anglių dulkės ir darbas už skatikus. Jonas jautėsi įstrigęs kažkur per vidurį – tarp tų ubagų nešikų ir laisvo daktaro. Jo tyla nebuvo pyktis; tai buvo vienintelis būdas nesusipainioti visame tame, ką jis matė aplinkui.

         

Kiniškas labirintas

Singapūro krantinė pasitiko Hamiltoną drėgnu tvankumu ir garsų chaosu. Po geležinės kreiserio disciplinos ir anglių dulkių šis miestas jam atrodė kaip sugrįžimas į civilizaciją, tačiau daktaras čia nesijautė šeimininku. Skubotas išvarymas iš Keiptauno nukirto visus senuosius ryšius, tad dabar jis pasikliovė tik savo akimis ir uostų tvarka, kurią britų imperija buvo įdiegusi visuose Rytuose.

— Į Centrinį paštą, — trumpai ištarė daktaras rikšai.

Pašto stotyje Hamiltonas išsiuntė laišką į Londoną – be didelių vilčių, tiesiog kaip ženklą, kad yra gyvas, kuo užsiima ir kad dar keletą metų praleis rusų laive. Tada, nusipirkęs šviežius „The Straits Times“ ir „Singapore Free Press“ numerius, jis susirado nuošalią užeigą prie krantinės. Čia, po ritmiškai siūbuojančia panka, kurią kampe sėdintis berniukas traukė už virvės, daktaras užsisakė puodelį stiprios arbatos ir lėkštę pjaustytų mangų su smulkintu ledu.

Daktaras išsitraukė odinį portsigarą. Tai nebuvo brangus Havanos cigaras – Hamiltonas nemėgo puikuotis, jis labiau vertino paties susuktą tabaką, kuris padėdavo sutelkti mintis. Kol arbata vėso, jis paskleidė melsvą dūmą ir atvertė laikraščius.

Hamiltonas žinojo: rusų karininkai uoste ieško tik atsargų ir pramogų, bet niekas iš jų nesivargins skaityti smulkaus angliško šrifto laivybos skiltyse. O jis galėjo skaityti „tarp eilučių“. Daktarui ramybės nedavė tas įkyrus valtelių sekimas Malakoje – vietiniai retai būdavo tokie įžūlūs prieš karinį laivą be svarios priežasties.

Vartydamas laikraščius, jis užkliuvo už trumpų žinučių apie dingusius prekybinius laivus ir padažnėjusius užpuolimus abipus Singapūro. Buvo minima, kad vietiniai klanai Borneo ir Sumatros pakrantėse tapo neįprastai aktyvūs, lyg kažko lauktų ar būtų skatinami iš šalies. Hamiltonas sujungė šias nuotrupas į vientisą paveikslą ir suprato tai, ko Baranovas negalėjo išskaityti savo jūrlapiuose – tas įspėjamasis patrankos šūvis Malakoje nebuvo pabaiga. Tai buvo tik bandymas patikrinti kreiserio dantis, o betvarkė aplink Singapūrą tik patvirtino, kad „Chrabrost“ yra stebimas.

Daktaras lėtai sulankstė laikraščius. Ledas lėkštėje jau buvo ištirpęs, o arbata ataušusi. Jis jautėsi esąs vienintelis laive, kuris suprato tą nebylų akibrokštą iš mangrovių tankmės. Ši žinia buvo sunkesnė už anglių dulkes. Hamiltonas pasitaisė akinius; jis nebebuvo tik medikas, jis jautėsi vienintelis, kuris tai mato, kad už Singapūro vartų kreiserio laukia nebe vandenynas, o kažkas, kam net patyręs Baranovas nebus iki galo pasirengęs.

 

Sutemų pokalbis

Hamiltonas grįžo į „Chrabrost“ jau vakarėjant, kai saulė, lyg pernokęs mangos vaisius, skendo drumzliname reido vandenyje. Lipdamas trapu daktaras juto, kaip anglių dulkės, vis dar tvyrančios ore, kimba prie jo šviesaus švarko. Jonas stovėjo poste prie pat borto – jo veidas buvo toks juodas, kad melsvame sutemų apšvietime matėsi tik akių baltymai. Hamiltonas trumpam stabtelėjo, jų žvilgsniai susitiko, bet daktaras nieko nesakė. Po pažastimi jis tvirtai spaudė portfelį su keliais Singapūro dienraščiais.

Kapitonas Baranovas stovėjo prie tiltelio, atsainiai atsirėmęs į turėklus. Pamatęs daktarą, jis lengvai linktelėjo. Hamiltono mokslo žmogaus statusas ir britiškas santūrumas jam kėlė pagarbą, o daktaro nepriklausomybė nuo laivo hierarchijos leido Baranovui bent akimirkai nusiimti kapitono kaukę.

— Daktare, matau, kad Singapūro oras jums tinka labiau nei laivo dulkės, — tarė Baranovas balsu, kuriame nebuvo jokio pykčio.

— Kapitone, mums reikia pasikalbėti, — Hamiltonas priėjo arčiau, nesileisdamas į mandagybes. — Tai negali laukti rytojaus.

Baranovas akimirką stebėjo rimtą daktaro veidą, tada išsitraukė laikrodį.
— Užeikite pas mane po pusvalandžio. Pasidalinsite tuo, ką radote krante.

Kai po sutarto laiko Hamiltonas įžengė į kapitono kajutę, ten tvyrojo sunkus tabako ir kavos kvapas. Jis be jokių įžangų ištraukė laikraščius, padėjo juos ant stalo ir pirštu bakstelėjo į pabrauktas vietas laivybos skiltyse.

— Aš neturiu įgaliojimų jums patarinėti, kapitone, — Hamiltonas kalbėjo ramiai, bet kietai. — Tačiau britų spauda rašo tai, ko nesako jūsų jūrlapiai. Abipus Singapūro dingsta laivai. Malajų klanai pakilo ne šiaip sau. Tas valtelių sekimas Malakoje nebuvo atsitiktinis. Jie žino mūsų kursą.

Baranovas lėtai skaitė Hamiltono pabrauktas vietas, o daktaras stebėjo, kaip kapitono veide pasitikėjimą savimi pamažu keičia sunkus suvokimas. Baranovas prisiminė tą vakarą Tamatavėje, prancūziško konjako taurę ir uosto viršininką, kuriam išliejo apmaudą. Bet ne jis vienas tada buvo atviras. Jis prisiminė sukruvintą Michalyčių, kuris, anot Zotovo, uosto smuklėje pliurpė apie kelionę visiems, kas tik klausėsi, kol gavo peilį į pilvą. Tai buvo dvigubas smūgis – vienas prie konjako taurės, kitas tarp uosto padugnių.

Tačiau Baranovas nebūtų buvęs Baranovas, jei būtų leidęs daktarui pamatyti visą savo nerimą. Kapitono mintyse nuvilnijo saviplaka, tačiau ją greitai užgniaužė aristokratiškas šaltumas. „Na ir kas, kad žino?“ – pamanė jis. Po jo kojomis buvo galingas kreiseris, denyje  – aštuoni šimtai vyrų. Tai buvo maža armija, kuriai stoti skersai kelio vargu ar drįstų bet koks malajų klanas. Šių minčių jis neištarė garsiai – nei daktarui, nei juolab Volkonskiui.

Baranovas tiesiog ramiai sulankstė laikraščius ir prisitraukė juos prie savęs.

— Dėkoju, daktare, — tarė Baranovas, vėl tapdamas kietas kaip tas plienas po jo kojomis. — Aš pasiliksiu tai sau. Apsvarstysiu.

Hamiltonas suprato, kad pokalbis baigtas. Jis linktelėjo ir pasisuko link durų, jausdamas, kad kapitonas ką tik užsidarė savo paties pasitikėjimo šarvuose. Baranovas nesiėmė jokių veiksmų, tikėdamas savo „mažos armijos“ nenugalimumu, tačiau jo žvilgsnis, likus vienam, dar ilgai klaidžiojo po pajuodusias laikraščio skiltis.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS