TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Manila

 

Inkaro grandinė

Ankstyvą rugsėjo rytą kreiseris „Chrabrost“ lėtai dreifavo Manilos įlankos prieigose, palikdamas paskui save pilkšvą dūmų šydą, virš sunkaus, tiršto vandens, primenančio aliejų. Kapitonas Baranovas, įvertinęs atstumą iki ispanų tvirtovės bokštų, davė trumpą komandą signalininkui. Po akimirkos ant pagrindinio stiebo rėjos suplevėsavo geltona ir mėlyna „Golf“ vėliava – tarptautinis pranešimas kranto tarnyboms, kad rusų laivui reikalingas locmanas. Žinodamas ispanų nerangumą, kapitonas liepė vėliavos signalą pakartoti garo sirena. Maža kas... gal siesta krante prasideda nuo saulės patekėjimo.

Keli galingi, dusliai nuaidėję garo sirenos signalai nuvilnijo virš lygaus įlankos paviršiaus, sudrumsdami ankstyvą ramybę ir priversdami kranto paukščius klykiant pakilti iš pakrantės brūzgynų. Tai buvo ženklas, kurio nepastebėti buvo neįmanoma.

Netrukus nuo uosto pusės pasirodė sunki, iš tolo tamsiu tašku atrodžiusi irklinė valtis. Keturi ar šeši vietiniai filipiniečiai, apnuogintais, nuo prakaito blizgančiais pečiais, ritmiškai taškė vandenį ilgais, grubiai nudėvėtais irklais. Valties gale, po nedideliu baldakimu, saugančiu nuo kylančios saulės, sėdėjo locmanas – neaukštas, pasipūtęs ispanas krakmolyta uniforma, kurio balta spalva rėžė akį šiame pilkšvame peizaže. Priartėjus prie kreiserio šono, valtis kurį laiką šoko ant bangų, kol matrosai nuleido virvinį štormtrapą. Ispanas mikliai užlipo į denį, sausai pasveikino Baranovą prancūziškai ir, pateikęs dokumentus bei gavęs leidimą, užlipo į tiltelį. Nurodė kursą link stovėjimo vietos priešais Intramuros sienas.

Po pusvalandį trukusių manevrų gilesnėmis reido vietomis nuaidėjo komanda, privertusi laivą sustingti. Tvirtinimai buvo atlaisvinti ir inkarų grandinės nuslydo per plieninius kliuzus. Garsas buvo toks galingas, kad, regis, pačios kreiserio sienos ėmė virpėti, kol sunkūs plieno luitai pasiekė dugną ir įsirėžė į Manilos įlankos dumblą. Varikliai, kurie savaites dundėjo už sienos, staiga nutilo, palikdami spengiančią, troškią tylą.

Jonas lazarete krūptelėjo. Ta staiga stojusi tyla po begalinio dundėjimo jam pasirodė baugiau už bet kokią audrą – atrodė, kad laivas staiga liko tuščias. Jis jautė, kaip kreiseris lengvai susvyravo ir galutinai sustingo. Tai buvo Manila. Tačiau jam, prikaustytam prie gulto, šis sustojimas nieko nereiškė – tik dar didesnį troškulį, įkyrų tropikų karštį ir svetimus garsus, sklindančius per atvirą iliuminatorių.

Tą pačią akimirką į lazaretą minutei įšoko Vasilijus. Jis atrodė uždusęs, akys žibėjo azartu, o ant kaktos jau stambėjo prakaito lašai.
— Sustojom, Manila! — pasisveikinęs su gydytoju ir skubiai taisydamasis paradinę, anglims visai netinkančią palaidinę, pusbalsiu pradėjo berti žodžius Jonui. — Visi lekia krauti anglių ir vandens, o mane bocmanas paskyrė į admirolo valtį. Plauksiu su Volkonskio adjutantu į uostą, gal kokie popieriai... Gavau „atleidimą“ savo dar tebeskaudančiom strėnom nuo anglių krovimo, smagu, Jonai!

Daktaras Hamiltonas, iki tol ramiai tvarkęs savo instrumentus ir stebėjęs Jono žaizdą, staiga sustingo. Jis sunkiai kalbėjo rusiškai, tačiau jau buvo pramokęs suprasti ar bent pagauti mintį iš matrosų greitakalbės. Išgirdęs Vasilijaus plepalus apie adjutantą ir popierius, jis akimirksniu pajuto savo progą. Nieko nesakęs Vasilijui, jis nusišluostė rankas ir skubiai išėjo iš lazareto tiesiai ant denio, kur prie tiltelio laiptų rado kapitoną Baranovą.

— Kapitone, — Hamiltonas kreipėsi į jį užtikrintai, bet be karinio patoso, kaip ir pridera samdomam specialistui. — Matydamas pasiruošimą plaukimui į krantą, prašau leidimo vykti kartu. Gydydamas Nemoj ir Kruglovą išnaudojau beveik visas specifines atsargas, man būtina papildyti vaistinėlę krante. Be to, uoste dažnai sužinai tai, ko niekas nerašo.

Baranovas, prisimindamas daktaro paslaugas Singapūre, trumpai nužvelgė jį ir linktelėjo.
— Gerai, daktare. Plauksite kartu su adjutantu admirolo valtyje. Tik suderinkite savo išvykimą ir grįžimą su jais, kad vėlia vėliau netektų jūsų ieškoti po visą miestą.

Hamiltonas sausai padėkojo kapitonui ir grįžo į lazaretą tik pasiimti savo odinio krepšio. Nužvelgęs savo pacientą ir patenkintas, kad viskas vyksta kaip pagal planą, šyptelėjo: — Bumaga i konvert. Budet.

Vasilijus tuo tarpu jau stovėjo prie borto, tvirtai gniauždamas sunkų irklą ir džiaugdamasis, kad bent trumpam išvengs juodo anglių kroviko darbo. Netrukus aplink kreiserį pradėjo suktis baržos su anglimi, gėlu vandeniu ir pintinėmis vaisių, o admirolo valtis su adjutantu, daktaru ir irkluotojais atsišvartavo nuo borto, palikdama laivą skęsti krovos darbų dulkėse ir triukšme.

 

Binondo gatvėse

Išlipęs į krantinę Hamiltonas pajuto, kaip po kojomis pasibaigė savaites trukęs kreiserio denio vibravimas, tačiau ramybės tai neatnešė. Žemė po batais turėjo būti stabili, bet ji siūbavo – taip būna visada, kai po ilgos kelionės vandenynu pirmą kartą atsistoji ant kieto grindinio. Atrodė, kad akmeniniai krantinės blokai kyla ir leidžiasi po jo kojomis, versdami daktarą akimirką sustingti ir ieškoti pusiausvyros, kol smegenys vėl patikėjo, kad pasaulis aplinkui nebeplaukia. Oras Maniloje užgriuvo kaip šlapia, įkaitusi antklodė. Čia nebuvo jūrų vėjo, tik tirštas karštis, kuriame maišėsi džiovinamos žuvies, dervos ir drėgnos žemės kvapai.

Adjutantas, spausdamas po pažastimi odinį aplanką su admirolo dokumentais, tik trumpai linktelėjo daktarui, tarstelėjęs – „keturios valandos“ – ir, lydimas poros matrosų, nuskubėjo ieškoti Dobelio atstovybės. Hamiltonas palydėjo juos žvilgsniu, suprasdamas, kad laiko turi lygiai tiek, kiek trunka trumpas Manilos priešpiečių metas, kol įkarštis dar neišvarė visų iš gatvių į privalomą siestą. Vasilijus su kitais irkluotojais liko saugoti admirolo valties prie akmeninių laiptų. Jis atrodė patenkintas, galėdamas bent valandą patinginiauti pavėsyje ir stebėti margą prieplaukos gyvenimą, kol daktaras su „didžiaisiais ponais“ susitvarkys reikalus.

Hamiltonas susitaisė savo odinio krepšio diržą ir, nė nesidairydamas į uosto aikštėje pūpsančius ispanų muitininkus, kurie labiau rūpinosi savo cigarų pelenais nei tvarka, nusamdė rikšą. Riedėdamas siauromis Binondo rajono gatvelėmis, daktaras jautėsi lyg patekęs į įkaitusį, triukšmingą katilą. Čia balti, aristokratiški ispanų namų fasadai su sunkiomis medinėmis langinėmis glaustėsi prie chaotiškų kinų prekeivių krautuvėlių, iš kurių sklido aitrus prieskonių ir nepažįstamų šaknų kvapas. Lėti, pilki buivolai, traukiantys didžiulius vežimus su cukranendrėmis, nuolat stabdė eismą, o rikšos traukėjas, smulkus filipinietis gumbuotomis kojomis, mikliai nardė tarp praeivių, nuolat kažką šaukdamas savo kalba.

Kratymasis Binondo grindiniu truko beveik valandą. Hamiltonas stebėjo laikrodį – Manilos lėtumas pradėjo jį erzinti. Galiausiai vežimaitis sustojo priešais solidų, dviaukštį pastatą su plačiu balkonu ir sunkiomis durimis. Britų klubas. Įžengęs į vidų, daktaras akimirksniu pajuto skirtumą. Čia tvyrojo prieblanda, o ore sklandė brangaus tabako ir džino aromatas – kvapas, priminęs namus. Palubėje lėtai ir ritmiškai siūbavo pankos – didžiulės medžiaginės vėduoklės, kurias virvėmis judino kažkur už sienos pasislėpę tarnai. Tas sunkaus, užstovėjusio oro gainiojimas nesuteikė tikros vėsos, bet bent jau priminė apie civilizuotą pasaulį, kuriame galioja taisyklės, o ne tik vandenyno begalybė.

Klubo sekretoriui Hamiltonas skubiai atidavė savo laiškus į Londoną, žinodamas, kad jie bus įdėti į Britų pašto maišą ir iškeliaus su artimiausiu garlaiviu. Daktaras leido sau prisėsti tik trumpam – vos pusvalandžiui. Jis skubiai peržvelgė „The Times“ antraštes, kuriose mirgėjo pranešimai apie karalienės Viktorijos jubiliejų ir neramumus Indijoje. Tai nebuvo poilsis, o greičiau bandymas vėl pajusti savo paties gyvenimo koordinates.

Prieš išeidamas jis priėjo prie klubo raštinės ir nupirko tai, ką pažadėjo – pluoštą aukščiausios kokybės gelsvo rašomojo popieriaus ir keletą storų vokų. Juos liesdamas daktaras prisiminė Joną. Jis suprato, kad tas, taip pat sunkiai kalbantis rusiškai, beraštis matrosas ko gero nemoka rašyti, bet tie vokai buvo pažadas, kurio jis negalėjo neįvykdyti. Laiko vaistinei ir turgui liko visai nedaug, o Manilos gatvės darėsi vis tirštesnės nuo karščio. Atsiskaitęs klube, Hamiltonas vėl įšoko į laukiantį vežimaitį. Dabar kiekviena minutė buvo svarbi, jei jis norėjo suspėti į prieplauką, kol admirolo adjutantas nedavė komandos Vasilijui atstumti valtį nuo kranto.

 

Paskutinė valanda

Išėjęs iš Britų klubo, Hamiltonas pajuto, kaip tropikų karštis vėl kerta per pečius, tačiau dabar jis jautėsi tvirčiau. Krepšyje gulintis popierius atrodė sunkesnis už visus jo chirurginius įrankius – tai buvo svoris pažado, kurį jis privalėjo ištesėti. Daktaras suskubo įlipti į rikšą ir griežtai nurodė važiuoti link artimiausios Botica. Laikas nenumaldomai seko, o Binondo gatvės, artėjant siestai, darėsi vis klampesnės.

Vaistinėje Hamiltoną pasitiko prieblanda ir aitrus džiovintų žolių bei spirito kvapas. Už prekystalio stovintis senas ispanas vaistininkas, regis, buvo pats laiko lėtumo įsikūnijimas. Kol daktaras nervingai žvilgčiojo į savo kišeninį laikrodį, vaistininkas su aristokratiška ramybe, beveik religiniu kruopštumu svėrė chinino miltelius ir pilstė spiritinius užpilus į nedidelius stiklinius buteliukus. Jis bandė įtraukti Hamiltoną į tuščią pokalbį apie drėgmę ir artėjantį taifūnų sezoną, tačiau daktaras tik sausai atsakinėjo, vos tvardydamas norą pats peršokti prekystalį ir susirinkti reikiamas atsargas. Jam reikėjo skubėti, nes kiekviena pradelsta minutė didino riziką, kad admirolo valtis atsišvartuos be jo.

Baigęs vaistinėje, Hamiltonas nurodė rikšai lėkti tiesiai į turgų. Tai buvo paskutinis ir svarbiausias sustojimas. Turgavietė jau pradėjo rimti – prekeiviai dengė savo pintines drobulėmis, ruošdamiesi vidurdienio poilsiui. Daktaras skubėjo tarp eilių, ignoruodamas siūlomus mangus ir bananus, kol galiausiai pamatė tai, ko ieškojo. Ant žemės, šalia senos filipinietės, krūvoje gulėjo raudoni, spygliuoti ežiukai – rambutanai.

Hamiltonas akimirką sustingo, žiūrėdamas į tuos keistus vaisius. Prieš jo akis iškilo Galė ir Jonas, kuris tada, būdamas sveikas ir stiprus, laive pirmą kartą ištiesė jam šį vaisių. Tada daktaras išsitraukė skalpelį ir mokė Joną, kaip jį nulupti, o Jonas, savo ruožtu, mokė Hamiltoną paprasto kaimiško dalijimosi. Tąkart Galės rambutanas tarp jų sukūrė kažką, ko nereikėjo aiškinti. Dabar daktaras pats tiesė pinigus, pirkdamas visą ryšulį šių „ežiukų“. Jis suprato, kad šis gestas Jonui pasakys daugiau nei bet kokia medicininė diagnozė – tai buvo ženklas, kad daktaras prisimena, kas juos sujungė.

Paskutinės minutės link prieplaukos buvo tikras lenktyniavimas su laiku. Rikša varė per purvą, o Hamiltonas kietai spaudė prie savęs krepšį, kuriame gulėjo vaistai, brangus popierius ir švieži rambutunai. Pasiekęs akmeninius laiptus, jis pamatė jau stovintį adjutantą. Admirolo valtis siūbavo ant vandens, o Vasilijus, tvirtai įsirėmęs į irklą, pamatęs atbėgantį daktarą, palengvėja nusišypsojo. Keturios valandos baigėsi lygiai tą akimirką, kai Hamiltonas įšoko į valtį, nusibraukdamas prakaitą nuo kaktos ir jausdamas, kaip „Chrabrost“ vėl traukia jį atgal.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS