TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Link Singapūro 

Nuojautos

Inkarų grandinės sužvangėjo Galės reide dar neprašvitus. Jonas stovėjo prie borto ir stebėjo, kaip orus, balta drobe apsivyniojęs locmanas nulipo laivo trapu į savo kanoją. Kai mažas laivelis nutolo nuo pilko kreiserio šono, „Chrabrost“ korpusas suvirpėjo nuo garo mašinų galios. Galės forto sienos pamažu traukėsi ir skendo tirštoje tropinėje dulksnoje, kol galiausiai virto tik neryškiu šešėliu horizonto žalumos fone.

Bocmanas Zotovas denyje pasirodė kartu su pirmąja aušra. Atrodė, kad išėjimas į atvirą jūrą jam sugrąžino senąjį įniršį, kurį Ceilono arbata buvo trumpam prigesinusi. Jo švilpukas pervėrė drėgną ryto orą taip skaudžiai, tarsi būtų norėjęs prikelti ne tik matrosus, bet ir patį vandenyną.

— Ko spoksai į krantą, Janai? — suriko Zotovas, sustodamas tiesiai už Jono nugaros. — Galvoji, ten tavo laimė liko? Marš prie gervių! Jei pamatysiu bent vieną laisvą ranką, pats asmeniškai parodysiu, kaip Ceilono dulkės iš puodų šveičiamos!

Jonas nieko neatsakė, tik pajuto, kaip į nugarą įsiremia sunkus Zotovo žvilgsnis. Šturmanas tuo metu jau buvo pasirūpinęs šviežiausiomis srovių prognozėmis, kurias Galės uosto kontorose gavo iš uoste stovėjusių laivų kapitonų. Jis nubrėžė kursą tiesiai į šiaurės rytus, vedantį link paslaptingosios Sumatros. Kelias paras kreiseris skrodė atvirą vandenį, o Baranovas tiltelyje pasikliovė tik savo patirtimi ir tais detaliais britų jūrlapiais, kuriuos šturmanas saugojo kaip didžiausią brangenybę.

Vasilijus, besidarbuodamas šalia Jono, vis bandydavo užkabinti jį savo kalbomis.
— Matai, Nemoj, Zotovas uosto orą kaip šuo, pajutęs kaimyno lašinius, — pusbalsiu krizento Vasilijus, kai bocmanas nuėjo link laivagalio. — Jaučia, kad čia vanduo pasidarė riebus ir drumzlinas. Sakau tau, Malakoje net žuvys turi dantis kaip vilkai. O tie britų popieriai tiltelyje... Jie geri tik tam, kad uolas apeitum, bet nuo šitos drėgmės ir džiunglių tvaiko jie neapsaugos. Čia kitas pasaulis, Nemoj, čia viskas kitaip kvepia.

Jonui šis kelias nebebuvo toks niūrus, nors Vasilijaus bambėjimas ir Zotovo rėkimas niekur nedingo. Naktinėmis valandomis jį lankydavo keisti sapnai. Juose maišėsi melsva Jabločkovo šviesa, raižytas skalpelis ir tas raudonas vaisius, kurį daktaras Hamiltonas lupo taip atsargiai, tarsi tai būtų paties Jono širdis.

Pabudęs jis jautė keistą ramybę, kuri lyg tykus vanduo užpildė visas ankstesnes baimes. Jo gyvenime, tarp šaltų geležies sienų ir riebaus Vasilijaus juoko, atsirado kažkas, ko jis nemokėjo paaiškinti. Hamiltonas nebuvo toks kaip Vasilijus. Daktaras nešėsi su savimi sterilią ramybę ir tą neapčiuopiamą žvilgsnį, tame žvilgsnyje jis pirmą kartą nebebuvo tik nebylus matrosas. Tai nebuvo niekuo įrodyta, tačiau sielos užkaboriuose rusenanti nuojauta sakė, jog šis ryšys gali būti tvirtesnis už bet kokią svetimos imperijos priesaiką. Jis jautėsi nebe toks vienas šiame pilkame plūduriuojančiame kalėjime.

Tačiau ramybė baigėsi ties Sumatros krantais. Kai „Chrabrost“ įplaukė į Malakos sąsiaurį, vanduo prarado savo skaidrumą, o tarp mangrovėmis apaugusių salelių pradėjo rodytis pirmi įkyrūs šešėliai. Tai nebuvo dideli prekybiniai laivai. Tai buvo mažos valtys, kurios kaip vandens vabalai šmėžavo atokiau, bet niekada visiškai neišnykdavo. Žiūrėdamas į jas Jonas pajuto, kaip atgyja Vasilijaus „prikarksėta“ nuojauta – tie šešėliai horizonte dabar neatrodė tokie nekalti, kaip daktaro pasiūlyti vaisiai Galės turguje. Tvaikas nuo kranto darėsi vis sunkesnis, o ramybė traukėsi užleisdama vietą nebyliam, įkyriam sekimui.

 

Malaka

Tos trys burės dešinėje nebuvo tiesiog valtys – jos tapo neatsiejama horizonto dalimi, įkyriai persekiojančia „Chrabrost“ nuo pat ryto. Kad ir kokį greitį pasirinkdavo Baranovas, tie tamsūs trikampiai mangrovių fone išlaikydavo tą patį atstumą, tarsi būtų pririšti nematomais lynais. Jie nesiartino, bet ir neatsiliko, virsdami tyliu, slegiančiu priminimu, kad šiame sąsiauryje kreiseris yra tik svečias. Jonas matė, kaip kiti sargybiniai vis dažniau taisosi diržus, nors jokia komanda dar nebuvo duota. Atrodė, kad tų valčių įgulos neturi veidų, tik akis, kurios pro žiūronus tiria kiekvieną denio metrą.

Vasilijus visą pusdienį dirbo tylėdamas. Jis nebemojavo rankomis ir nebeieškojo progų pasijuokti iš Zotovo. Tik retkarčiais jis stabtelėdavo, nužvelgdavo tuos šešėlius horizonte ir vėl grįždavo prie savo darbo.

— Jie laukia, kada vanduo taps tamsus, — galiausiai pratarė Vasilijus, kai kreiseris eilinį kartą sulėtino eigą ties sekluma. — Kol matom juos, jie žaidžia. Kai dings saulė — žais jie. Čia ne atviras vandenynas, Nemoj, čia gylis apgaulingas, o krantas visada per arti, kad galėtum ramiai miegoti.

Įtampa denyje augo su kiekvienu apsisukimu. Matrosai nebesišnekučiavo, o tie, kuriems priklausė poilsis, neskubėjo į kubrikus. Visi stebėjo tiltelį, laukdami Baranovo reakcijos. Galiausiai viena iš valtelių padarė klaidą – ji pernelyg įžūliai kirto kreiserio kursą, priversdama šturmaną staigiai koreguoti vairą. Tai jau nebeatrodė kaip stebėjimas.

Baranovas nešaukė. Jo balsas nuskambėjo ramiai, bet tame ramume Jonas pajuto metalo skonį.

— Dešinysis bortas, greitašaudis! Prieš priekinę kanoją... Ugnis!

Sausas, griausmingas trenksmas akimirksniu išsklaidė sąsiaurio tylą. Jonas pamatė, kaip už kelių sieksniu nuo artimiausios piratų valties iš vandens išdygo aukštas, baltas purslų stulpas. Sviedinys tėškėsi į drumzliną paviršių su tokia jėga, kad net toli esančios valtys akimirksniu pakeitė kursą ir paniro į mangrovių šešėlius.

Dūmams dar neišsisklaidžius, denyje pasirodė daktaras Hamiltonas. Jis išniro iš lazareto pusės, suintriguotas netikėto garso, ir sustojo prie borto, žvelgdamas į tolstantį purslų pėdsaką. Baranovas, pamatęs daktarą, pasisuko nuo tiltelio ir mostelėjo jam ranka, nurodydamas kelią atgal.

— Daktare, čia jums ne vieta, — griežtai tėškė kapitonas, net nemėgindamas švelninti tono. — Grįžkite į lazaretą ir paruoškite viską, ko gali prireikti. Būkite pasiruošęs, jei naktis nuspręs mums nepataikauti.

Hamiltonas nieko neatsakė. Jis tik trumpai pažvelgė į Joną, lyg ieškodamas patvirtinimo savo nuojautoms, ir klusniai pasisuko atgal. Tyla, stojusi po šūvio, buvo dar sunkesnė už patį garsą. Baranovas, vėl atsigręžęs į įgulą, trumpai ir sausai sukomandavo:

— Nuimti brezentus nuo visų mažojo kalibro patrankų! Visiems likti savo vietose! Sargybai – akis laikyti atviras!

Zotovas akimirksniu pasigavo kapitono valią. Jo švilpukas pervėrė ramybę, o balsas užpildė denį, versdamas matrosus judėti greičiau, nei jie manė galintys. Bocmanas praėjo pro Joną, jo veidas buvo akmeninis, o akys žibėjo tuo pačiu azartu, kaip ir per audrą. Jis nebeklausinėjo – jis tik vertė Baranovo įsakymą nuogais patrankų vamzdžiais, nukreiptais į mangrovių tamsą. Jonas pajuto, kaip šaltas metalas po jo rankomis sako vieną tiesą: ramybė baigėsi, o naktis Malakoje bus ilga.

 

Singapūro vartai

Naktis po šūvio praėjo be kovos, bet ji buvo mirtinai sunki. Jonas juto, kaip įtampa skverbiasi į kaulus – kiekvienas vandens tėkštelėjimas į korpusą kėlė ranką prie diržo, o slegianti sąsiaurio tyla vertė gaudyti neegzistuojančius garsus. Tačiau aušra neatnešė palengvėjimo. Visą rugpjūčio 31-ąją kreiseris plaukė per tirštą, drėgną ramybę. Tie įkyrūs šešėliai, kurie anksčiau „ganė“ laivą, dingo mangrovių gilumoje, bet jų nebuvimas slėgė dar labiau. Atrodė, kad sąsiauris tiesiog sulaikė kvėpavimą.

Vasilijus tą dieną buvo neįprastai tylus, tik retkarčiais nepatikliai nužvelgdavo drumzliną vandenį.
— Prikarksėjau, Nemoj, — galiausiai pratarė jis, kai saulė vėl pradėjo riedėti link džiunglių viršūnių. — Sakiau, kad vanduo čia riebus. Matyt, net tie velniai suprato, kad Baranovas nebejuokauja, bet naktis vis tiek bus bjauri. Atrodo, kad už borto kažkas dūsauja, kvėpuoja...

Tačiau antroji naktis praėjo ramiai, o rugsėjo 1-osios rytas galutinai išsklaidė slogius sąsiaurio burtus. Horizontas prisipildė gyvybės: pro šalį pūškavo dūmijantys britų garlaiviai, grakščiai slydo didžiuliai prekybiniai kliperiai, o naktiniai „pasisveikinimai“ signalinėmis lempomis ir  garsais su kitais laivais Jonui teikė saugumo pojūtį. Tai buvo Jonui pažįstama ir atrodė kad civilizacija buvo čia pat.

Prieš pat uosto reidą prie „Chrabrost“ šono prisiglaudė locmano kateris. Singapūro locmanas nebuvo panašus į tą basų sinhalą Galėje. Tai buvo pasitempęs, balta britiška uniforma su auksinėmis sagomis pasidabinęs vyras, nešinas oda trauktu portfeliu. Jis užlipo ant denio taip oriai, tarsi pats būtų šio uosto šeimininkas, ir užtikrintai nuvedė kreiserį į pačią reido širdį.

Kai „Chrabrost“ sustojo viduryje milžiniško Singapūro reido, inkaras su griausmu krito į dugną, užbaigdamas varginančias budėjimo paras. Tačiau ramybė truko neilgai. Zotovas denyje pasirodė su savo įprastu, sausu kaip švitrinis popierius balsu, kuris akimirksniu nutraukė bet kokias svajones apie poilsį.

— Ko užsižiopsojot į svetimas bures? — Zotovas lėtai perėjo pro rikiuotę, jo žvilgsnis smigo į kiekvieną matrosą. — Krova pati nepasidarys. Vanduo, anglys, provizija – pajudėkit, kol saulė jūsų smegenų galutinai neišgarino. Singapūras ne tam, kad jį stebėtumėte, o tam, kad laivas rytoj būtų pasirengęs plaukti toliau. Prie darbo!

Jonas griebėsi už virvės, jausdamas, kaip nuovargis ir palengvėjimas susimaišo į vieną klampų pojūtį. Singapūras švytėjo aplinkui savo galybe, uostas virė nuo svetimų balsų ir garo mašinų dūmų. Atrodė kad inkaras reide reiškė ne poilsį, o tik naują, dar sunkesnį darbą, kol kreiserio pilvas vėl bus prikimštas juodo kuro tolimesniam keliui. Tačiau Zotovo reide laukė staigmena.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS