TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Arbatos rojus

Rytas Ceilono Galėje.

„Chrabrost“ korpusas dundėjo nuo pat aušros. Nors kreiseris Galės reide stovėjo nuo vakar vakaro, tikrasis uosto gyvenimas prasidėjo tik dabar. Aplink pilką laivo bortą jau šmirinėjo dešimtys neaiškaus plauko vietinių valtelių. Prekeiviai baltais sarongais ir ryškiomis skaromis klykė vienas per kitą. Jie kėlė į viršų krepšius su geltonais bananais, kokosais ir plaukuotais vaisiais, kurių Jonas net pavadinimo nežinojo. Kai kurie bandė kabintis už trapų, bet sargybiniai juos nustumdavo atgal į vandenį.

Bocmanas Zotovas denyje sukosi lyg viesulas. Jo švilpukas pervėrė ryto sambrūzdį kas kelias minutes.

— Pirmiausia – provizija, anglys ir vanduo! — maurojo jis, mojuodamas kumščiu link artėjančių tiekėjų baržų. — Kad man nė vienas „nuodėmingas snukis“ negalvotų apie krantą, kol laivo pilvas nebus pilnas! Tik tada gausit porą valandų išsivolioti smėlyje. Ir perspėju: jei vėl susimušit kokioje smuklėje kaip Tamatavėje, asmeniškai užsiūsiu jus į burinę drobę ir nuleisiu Neptūnui kaip dovanėlę!

Zotovas staiga sustojo priešais penkių matrosų grupelę, kurioje stovėjo Jonas su Vasilijumi. Jis nužvelgė juos nuo galvos iki kojų, tarsi tikrindamas, ar jie nepaslėpė kokių nors ketinimų po švariais baltais drabužiais.

— O jūs penki – Baranovas liepė skirti palydą daktarui, — Zotovas mostelėjo ranka link lazareto pusės. — Laukite jo prie trapo. Plauksit į turgų. Ir įsiminkit: daktaras yra daktaras, o ne jūsų sugėrovas. Akis turite turėti net nugaroje. Jei jam kas nutiks, geriau namo negrįžkit.

Jonas pajuto, kaip širdis krūptelėjo. Kol kiti įgulos nariai liejo prakaitą tempdami anglių maišus į bunkerius, jie penkiese turėjo visai kitokią užduotį.

Kai po keliolikos minučių pasirodė Hamiltonas, jis atrodė neįprastai susikaupęs. Jis nusiėmė akinius, nuvalė juos ir įsidėmėjęs rašytiniame sąraše pažiūrėjo į savo „šešėlius“. Daktaras nieko nesakė, tik tvirčiau sugniaužė savo odinį krepšį. Jie nusileido į valtį, kuri pamažu yrėsi per reidą, skrosdama nešvarų uosto vandenį.

Atsidūręs Galės prieplaukoje, Jonas pirmą kartą po dešimties dienų pajuto po kojomis nejudantį akmenį. Pojūtis buvo apgaulingas – tvirta žemė, regis, pati pradėjo svyruoti ir bėgti iš po kojų. Jonas akimirką svirduliavo, bandydamas rasti pusiausvyrą šiame nejudančiame pasaulyje. Daktaras Hamiltonas jautėsi ne geriau. Jis žengė kelis netvirtus žingsnius, lyg vis dar bandytų kompensuoti laivo supimąsi, ir trumpam įsitvėrė į medinį polį. Tačiau jis greitai susitvardė. Hamiltonas pasitaisė akinius ir sparčiai nužingsniavo link turgaus vartų.

Ten tvyrojo toks aštrus prieskonių, dulkių ir prakaito tvaikas, kad jokia laivo smarvė jam negalėjo prilygti. Jonas su Vasilijumi vos spėjo sekti iš paskos, stengdamiesi neatsilikti šiame tirštame žmonių ir triukšmo vandenyne. Aplinkui rikšos klykė ant lėtapėdžių jaučių, tempiančių milžiniškus ryžių maišus, o ore skraidė ne tik dulkės, bet ir spalvingos skiautės, kurias prekeiviai demonstravo praeiviams. Vasilijus, nešinas atsarginiu daktaro krepšiu, tik nepatikliai nužvelgė pusnuogius, tamsiaodžius nešikus, kurių kūnai blizgėjo nuo prakaito ir sėmėsi jėgų iš kažkokių keistų, žalių lapų kramtymo.

— Žiūrėkit, Nemoj, jie čia visi kaip apkvaitę, — Vasilijus alkūne stumtelėjo Joną, rodydamas į prekeivį, kurio burna buvo pilna raudonų sulčių. — Čia ne turgus, Nemoj... čia gyvačių lizdas. Tik dar šypsosi. Galvok apie daktarą, bet nepamiršk ir savo piniginės, jei dar turi ką nors užantyje paslėpęs.

Jonas nieko neatsakė, tik pasitaisė savo baltos palaidinės apykaklę ir dar akyliau nužvelgė minią. Jis jautė, kad Hamiltonas juos veda ne į spalvingąją turgaus dalį, o ten, kur gatvelės siaurėja, o kvapai tampa sunkesni ir paslaptingesni.

 

Ypatingas pirkinys

Turgus Galėje buvo panašus į milžinišką, springstantį gyvūną. Triukšmas čia nebuvo tiesiog garsas – tai buvo fizinė jėga, kuri stūmė ir traukė Joną į visas puses. Tačiau Hamiltonas, regis, turėjo nematomą kompasą. Jis nekreipė dėmesio į kalnus šviežios arbatos ar įkyrius brangakmenių prekeivius, kurie jam po nosimi kaišiojo neva tikrus safyrus. Daktaras nėrė gilyn, ten, kur gatvelės tapo tokios siauros, kad išskleidus rankas būtų galima paliesti abiejų pusių sienas.

Čia nebebuvo saulės, tik tiršta prieblanda, kvepianti dulkėmis ir kažkuo salsvu. Hamiltonas sustojo prie nedidelio prekystalio, kur sėdėjo sudžiūvęs senis. Daktaras pasilenkė ir, nebekalbėdamas angliškai, tik trumpai kaukštelėjo monetą į stalą. Iš po prekystalio senis ištraukė nedidelį, tamsų ir lipnų gumulą, suvyniotą į džiovintą palmės lapą.

— Sere... — nebeištvėręs pusbalsiu kreipėsi Vasilijus, žengdamas arčiau daktaro. — Kam mums šitas mėšlas?

Hamiltonas atsargiai paėmė ryšulėlį ir įsidėjo jį į vidinę savo krepšio kišenę. Jis pažvelgė į matrosus, sunkiai ieškodamas rusiškų žodžių, bet jo akys už akinių išliko šaltos ir rimtos.

— Tai ne... gavno, Vasilijau, — ramiai ištarė Hamiltonas. — Tai yra miegas.
Tamatavė... peilis, skausmas. Reikia siūti. Su šituo — žmogus nejaus.

Jis trumpam nutilo, tarsi pats sau pridurdamas:
— O man... bus lengviau dirbti.

 

Jonas pajuto, kaip burnoje pasidarė sausa. Daktaro primityvūs žodžiai ir priminimas apie Tamatavės smuklę pasakė daugiau nei bet kokia ilga tirada. Hamiltonas nepirko prieskonių ar egzotiškų dovanų. Jis ruošėsi būsimam gydymui.

— Einam, — daktaras vėl tapo tuo pačiu sausu anglu. — Reikia... čai. Arbatos. Zotovas pyks, jei nebus čai.

Nespėjus Hamiltonui žengti nė kelių žingsnių link arbatos pirklių, turgus staiga pritilo. Jonas pajuto, kaip po kojomis suvirpėjo žemė – nebe taip, kaip ką tik išlipus iš valties, o ritmingai ir sunkiai. Iš už siauro gatvės kampo išniro kažkas pilko, milžiniško ir raukšlėto.

Jonas sustingo, jo akys išsiplėtė tiek, kad atrodė, jog tuoj iššoks iš orbitų. Tai buvo dramblys. Milžiniškas patinas, kurio iltys blizgėjo saulėje, lėtai lingavo pro šalį, vilkdamas storas grandines. Jo straublys, lyg gyva stora gyvatė, uostinėjo orą, o didžiulės ausys gailestingai vėdino tą milžinišką, dulkėtą kūną.

— Jan, žiūrėk... — Vasilijus išsižiojęs parodė ranka, nors pats vos nepargriuvo besitraukdamas į šalį.

Jonas nebegalėjo pajudėti. Jis matė, kaip ant gyvulio sprando sėdintis pusnuogis vaikas mažas lazdele ramiai muštruoja šitą pilką kalną. Jonui tai atrodė kaip sapnas. Kaimo laukuose didžiausia baimė būdavo pasibaidęs arklys, o čia – raukšlėta siena, galinti vienu kojos paspaudimu sutraiškyti visą jų penketuką kartu su daktaru.

Hamiltonas tik trumpam žvilgtelėjo į gyvūną, lyg tai būtų paprasčiausias vežimas.

— Slon... Dramblys, — daktaras ištarė rusišką pavadinimą, matydamas sustingusį Joną, ir pridūrė angliškai: — Elephant. Gražu, bet... opasno. Pavojinga. Einam.

Dramblys praėjo, palikdamas po savęs tirštą dulkių debesį ir aštrų, nepažįstamą žvėries kvapą. Jonas dar ilgai jautė tą vibraciją krūtinėje. Jis suprato, kad šitas „Arbatos rojus“ turi ne tik saldų prieskonių kvapą, bet ir jėgą, prieš kurią žmogus yra tik maža, nereikšminga dulkė.

 

Arbatos pamokos ir plaukuotas vaisius

Dramblio sukeltos dulkės dar nespėjo nusėsti, kai Hamiltonas sustojo prie ryškiaspalvio vaisių prekystalio. Čia kvapas buvo visai kitoks – gaivus, saldus ir lipnus. Daktaras trumpam nužvelgė Joną su Vasilijumi. Jis matė, kaip matrosai alkanais žvilgsniais lydi nepažįstamas gėrybes.

— Kupi... pirk, sebe, — Hamiltonas mostelėjo ranka į krūvą keistų, raudonų ir plaukuotų vaisių, panašių į mažus susisukusius ežius.

Jonas dvejodamas ištraukė iš užančio kelias monetas. Gavęs saują tų keistų padarų, jis sutrikęs apvartė vieną delne. Vaisius buvo raudonas, apaugęs minkštais, bet tankiais spygliais. Jonas jau žiojosi atsikąsti tiesiai per tą „kailį“, bet Hamiltonas staigiai sugriebė jį už riešo.

— Niet, — daktaras papurtė galvą ir pusbalsiu nusijuokė. — Laive... parodysiu, kaip valgyti. Dabar – čai.

Apsipirkimas pas arbatos pirklius vyko kur kas rimčiau. Hamiltonas ne tik pirko, jis tyrinėjo. Jis trynė sausus lapelius tarp pirštų, uostė juos ir ragavo, o galiausiai pasirinko kelias dideles, skarda kaustytas dėžes. Šalia arbatos į krepšį keliavo ir ryšulėliai džiovintų šaknų bei žievių – tikrų vaistažolių, kurios turėjo tapti oficialia šios išvykos priežastimi.

— Tai Zotovui, — Hamiltonas parodė į arbatos dėžes, o tada prisitraukė krepšį su ypatinguoju pirkiniu arčiau savęs. — O tai — lazaretui.

Grįžimas į prieplauką buvo sunkesnis. Žemė po kojomis vis dar lingavo, o krepšiai spaudė pečius. Jonas jautė tuos plaukuotus vaisius savo kišenėje ir Hamiltono paslaptį daktaro krepšyje. „Arbatos rojus“ pamažu liko už nugaros, užleisdamas vietą pilkam kreiserio siluetui, kuris reide atrodė kaip didžiulis, snaudžiantis plėšrūnas. Jonas žinojo: vos tik jie užlips ant trapo, rojus baigsis ir prasidės Zotovo „teisingumas“, bet rankoje gniaužiami nepažįstami vaisiai teikė keistą, vaikišką viltį.

 

Rambutanų paslaptis

Sugrįžimas į „Chrabrost“ nebuvo toks baisus, kaip Jonas bijojo. Zotovas, užuodęs geriausią Ceilono arbatą, tik rūsčiai nužvelgė krepšius ir mostelėjo ranka – praleisti. Anglių krova jau ėjo į pabaigą, laivo denį dengė plonas juodų dulkių sluoksnis, tad niekas per daug nesidomėjo matrosais, skubančiais paskui daktarą į lazareto pusę.

Užsidarę Hamiltono kabinete, visi trys akimirką stovėjo tylėdami. Čia vėl tvyrojo tas sterilus, vaistais ir Jabločkovo šviesa atsiduodantis oras. Hamiltonas lėtai išsiėmė savo ypatingąjį pirkinį ir paslėpė jį metalinėje spintelėje už stiklinių buteliukų. Tada atsisuko į Joną.

— Davaite... — daktaras ištiesė ranką.

Jonas iš užančio ištraukė visą saują tų keistų, raudonų „ežiukų“. Hamiltonas pamažu išsidėliojo juos ant švaraus padėklo ir paėmė nedidelį, aštrų skalpelį. Jonas su Vasilijum krūptelėjo – pamatyti tokį įrankį visada būdavo negera nuojauta. Tačiau daktaras tik atsargiai, chirurgiškai tiksliai įpjovė vieno vaisiaus odelę. Vienu judesiu jis praskyrė raudoną kailį, ir iš vidaus pasirodė skaidrus, beveik baltas minkštimas.

— Probuite... Ragaukite, — šyptelėjo Hamiltonas, paduodamas išlukštentą vaisių Jonui, o kitą – Vasilijui.

Jonas atsargiai atsikando. Skonis buvo neįtikėtinas – gaivus, saldus, su lengva rūgštele. Tai buvo vėsumos gurkšnis tame pragariškame Galės karštyje. Matydamas, kad daktaras pats neketina ragauti, Jonas dvejodamas atrinko patį didžiausią ir raudoniausią vaisių ir ištiesė jį Hamiltonui.

— Vam... — tyliai ištarė Jonas, pirmą kartą tiesiai žiūrėdamas daktarui į akis. — Jums.

Hamiltonas akimirką dvejojo — ne dėl vaisiaus, o dėl paties gesto. Tada priėmė dovaną ir lengvai linktelėjo. Vasilijus, kramtydamas savo dalį, tik nustebęs kilstelėjo antakius.

— Na ir stebuklai, — prunkštelėjo Vasilijus. — Atrodo kaip piktas ežys, o viduje – tikras medus.

Hamiltonas stebėjo juos valydamas skalpelį. Trumpą akimirką šiame mažame, šaltame lazarete nebebuvo nei daktaro, nei matrosų, nei bausmės. Buvo tik trys žmonės, besidalinantys tolimos salos paslaptimi. Jonas juto, kaip tas saldumas nuplauna paskutinius nuovargio likučius.

„Arbatos rojus“ pagaliau turėjo skonį. O tai, kas gulėjo spintelėje, — dar tik laukė savo eilės.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS