TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Musono glėbyje

Inkarai kyla

Rugpjūčio 13-osios rytas Tamatavės reide prasidėjo ne nuo sapno apie gimtąjį kaimą, o nuo duslaus, visą korpusą virpinančio metalo džeržgesio. Tai buvo inkarų grandinės, lėtai kylančios iš purvino Madagaskaro dumblo. Jonas pabudo savo kubrike, kur virš galvos siūbavo tušti kaimynų hamakai. Po dviejų valandų sunkaus, lyg akmuo, miego jo galva buvo tarsi pripilta švino, o burnoje dar jautėsi aitrus romo ir nuovargio tvaikas. Per mažą iliuminatorių skverbėsi ryški, aštri saulė, bet ji ne malonino sustingusį kūną – ji žadino naujam darbui.

Po kojomis suvirpėjo denis – garo mašinos atgijo.

Viršuje, tiltelyje, kapitonas Baranovas juto profesinį pasitenkinimą: kreiseris „Chrabrost“ po sėkmingo remonto vėl turėjo tvirtą, naują fokstiebio rėją ir buvo puikiai valdomas. Laivas vėl galėjo drąsiai pasikliauti visomis burėmis. Išplaukimas pro koralų rifus reikalavo juvelyrinio tikslumo, bet Baranovas su locmano pagalba užtikrintai vedė kreiserį pro siaurą tamsaus vandens ruožą tarp putojančių bangų.

Kai paskutinis koralų barjeras liko už nugaros ir locmanas atsisveikino sėdęs į savo kanoją, „Chrabrost“ ryžtingai pasuko į mėlyną vandenį šiaurės rytų kryptimi. Pietvakarių musonas, rugpjūčio viduryje pasiekęs savo piko jėgą, akimirksniu išpūtė visas bures iki skambėjimo. Kreiseris skriejo per ultramarininį vandenyną dešimties mazgų greičiu, beveik nenaudodamas anglies. Madagaskaro krantai pamažu tirpo horizonte, virsdami tik pilkšvu dūmų dryžiu.

Jonas išlipo į denį būtent tą akimirką, kai Zotovo švilpukas pervėrė ryto ramybę. Bocmanas nužvelgė jį ir Vasilijų kiek kitaip nei vakar.

— Klausykit, nusidėjėliai, — Zotovas priėjo visai arti, jo balsas buvo duslus. — Daktaras sakė, kad Michalyčius gyvas tik todėl, kad jį ant pečių bėgte atnešėt ir su vietiniais snukių daužyt nesustojot. Tai jus ir išgelbėjo nuo karcerio smarvės. Baranovas nusprendė – bausmė švelninama. Nebereikės denio gremžti visą parą.

Zotovas kietai sučiaupė lūpas ir pridūrė:
— Nuo šiol einat į vachtas. Stovėsit sargyboje kas antrą pamainą. Atrodo, kad lengviau, bet perspėju – vandenynas migdo baisiau nei romas. Jei kas užmigs poste, Michalyčiaus žaizda jums pasirodys kaip uodo įkandimas, palyginus su tuo, ką padarysiu aš. Marš į postus!

Jonas nieko neatsakė, tik pajuto, kaip kojos pamažu pradeda tirpti. Zotovo „švelnumas“ buvo klastingas. Stovėti denyje po negailestinga ekvatoriaus saule, kai vokai limpa nuo nemigos, buvo dar vienas išbandymas jų valiai. Priešakyje driekėsi trys tūkstančiai šeši šimtai jūrmylių vientisos vandens dykumos, kurioje mirtinas nuovargis turėjo tapti jų pagrindiniu priešu.

 

Neptūno teismas

Kai saulė negailestingai pakibo tiesiai virš fokstiebio, o šešėliai po kojomis beveik išnyko, „Chrabrost“ kirto pusiaują. Vandenynas buvo lyg išlydytas sidabras – ramus, baisiai karštas ir abejingas tam triukšmui, kuris staiga užpildė kreiserio denį. Zotovas nusprendė, kad įgulai reikia kraujo nuleidimo, tik šįkart – ne tiesiogine prasme. Matrosams reikėjo karnavalo, kad jie nepamirštų, kaip juoktis. Pagrindine auka, žinoma, tapo daktaras Hamiltonas. Niekam nerūpėjo, kad jis čia atvyko keleiviniu laivu ar kad jis – mokslo žmogus. Neptūno akivaizdoje jis buvo tik dar vienas „žalias“ sausumos padaras, kurį reikėjo nuplauti nuo civilizacijos dulkių.

Zotovas asmeniškai vadovavo paradui, tačiau šįkart jis nebuvo bocmanas su švilpuku. Jis pats persirengė Neptūnu: ant pečių užsimetė seną, žalią ir glitų tinklą, vietoj karūnos ant galvos pūpsojo iš virvių supinta keista konstrukcija, o veidą dengė milžiniška, iš pakulų suklijuota barzda. Rankoje jis gniaužė medines, sidabriniais dažais nuteptas šakes. Jo akyse, žvelgiančiose pro barzdos kupstus, žibėjo tas pats griežtas azartas, kaip ir per audrą. Jis stovėjo ant tiltelio laiptų ir stebėjo, kaip matrosai ruošia statines.

— Ko laukiat, velniai?! — suriko Neptūnas-Zotovas, kaukštelėdamas savo šakėmis į denį. — Neptūnas sako, kad laive turim nešvarų anglų svečią! Ar mes leisim jam kirsti šventąją liniją su sausais marškiniais? Daktare, jūsų misija Afrikoje baigėsi, o dabar prasideda tarnyba vandenynui. Šiandien jūs ne daktaras, šiandien jūs – naujagimis, kurį turi krikštyti druska ir derva.

Hamiltonas stovėjo denyje apsuptas „velnių“ – matrosų, išsitepusių derva ir anglimis. Matydamas išsišiepusius, azarto pagautus vyrus ir rūsčiai gestikuliuojantį Zotovą su šakėmis, daktaras tik lėtai nusiėmė akinius ir atidavė juos saugoti pro šalį einančiam felčeriui. Jo veide nebuvo baimės – tik tas šaltas, moksliškas smalsumas. Jis priėmė tai be prieštaravimo.

Hamiltoną čiupo kelios poros tvirtų rankų. Jį krikštijo negailestingai: pylė pamazgas, „skuto“ milžinišku mediniu skustuvu, išteptu kiaulės taukais, ir galiausiai, lydint džiaugsmingam įgulos riaumojimui, įmetė į didžiulę statinę su sūriu vandeniu. Jonas su Vasilijumi stojo atokiau, bandydami tiesiog stebėti reginį. Jonas naiviai manė, kad po krikštynų Atlante jie liks tik spektaklio stebėtojai, tačiau Zotovas manė kitaip ir neketino praleisti progos pasityčioti iš naujokų.

— Ko užsižiopsojot, nusidėjėliai? — Zotovas mostelėjo šakėmis tiesiai į juos. — Galvojat, jums šventė nepriklauso? Nemoj, Kruglovai – marš į eilę! Neptūnas sako, kad per mažai dervos ant jūsų pečių nuo Madagaskaro liko. O gal jau spėjot išsiplauti tas raudonas dėmes nuo palaidinių, ką? Nieko, dabar gausit šviežios dervos, kad geriau laikytųsi!

Jonas nespėjo net aiktelėti, kai „velniai“ čiupo ir jį. Juos abu su Vasilijumi, kartu su pora kitų naujokų, kurie stovėjo išsižioję, įmetė į tą patį chaosą. Tai nebuvo bausmė, tai buvo bjaurus, šlapias ir triukšmingas krikštas, po kurio nebeliko nei „ponų“, nei „nusidėjėlių“.

Vėliau, kai aistros nurimo, o denis buvo nuplautas, Hamiltonas sėdėjo po brezento skiaute, vis dar šlapias ir išsitepęs. Jis valėsi akinius į vienintelę sausą marškinių vietą. Jonas priėjo prie jo nešinas kibiru švaraus vandens – ne kaip sargybinis, o tiesiog kaip žmogus, kuris ką tik pabuvo tame pačiame pragare. Hamiltonas pakėlė akis, nusišypsojo puse lūpų ir, žvelgdamas į lygiai taip pat purviną Joną, tyliai tarė:

— Chorošo... Jan. Dabar mes... laivas.

 

Žalioji sala horizonte

Penktąją dieną po pusiaujo kirtimo pasirodė paukščiai. Baltos žuvėdros staiga išniro iš mėlynos dulksnos ir pradėjo sukti ratus virš „Chrabrost“ stiebų, pranašaudamos artimą sausumą. Netrukus pasikeitė ir oras – Pietvakarių musoną papildė sunkus, drėgnas ir salstelėjęs žemės kvapas.

Rugpjūčio 23-iosios vakarą Jonas, stovėdamas sargyboje, horizonte pamatė sodriai žalias keteras. Tai buvo Ceilonas. Mirtinas nuovargis akimirksniu atsitraukė prieš tą neįtikėtiną vaizdą. Prieš pat Galės uosto vartus kreiseris sulėtino eigą ir nuleido trapą pasitikti locmano. Tai buvo orus, ryškia drobe apsivyniojęs sinhalas, kuris užtikrintai užlipo ant aukšto kreiserio borto. Baranovas pasitiko jį ant tiltelio, ir netrukus, locmanui lėtai vadovaujant, plieninis monstras saugiai įplaukė į vidinį reidą.

Kai inkaras su trenksmu krito į dugną, aplink laivą iškart pradėjo suktis spalvotos vietinių valtys – smalsūs žvejai norėjo iš arti apžiūrėti šitą pilką, svetimą ir grėsmingą svetimšalių tvirtovę. Kapitonas Baranovas leido įgulai atsikvėpti – krova turėjo prasidėti tik rytoj ryte. Jis lėtai leidosi iš tiltelio link savo kajutės, kai prie turėklų stovintis daktaras Hamiltonas jį užkalbino. Jonas, stovėdamas netoliese vachtoj, girdėjo kiekvieną žodį.

Hamiltonas kreipėsi į kapitoną angliškai. Nors abu mokėjo prancūziškai, daktaras, pajutęs artimą britų kolonijų kvapą, sąmoningai pasirinko savo gimtąją kalbą.

— Kapitone Baranovai, — Hamiltono balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai. — Sere, rytoj prasidės darbai, bet aš norėčiau leidimo trumpam išlipti į krantą. Galė – istorinė vieta, norėčiau aplankyti turgų, pamatyti salą.

Baranovas stabtelėjo. Jis vertino daktaro ramybę, bet suprato ir tą subtilų anglišką užsispyrimą. Kapitonas atsakė jam ta pačia kalba, išlaikydamas tą patį šaltą mandagumą:
— Žinoma, daktare. Tik saugumo sumetimais jums reikės palydos. Penkių vyrų. Bocmanas Zotovas parinks patikimiausius. Ir daktare... jokių „nuotykių“, panašių į Tamatavę.

Baranovo žvilgsnyje blykstelėjo šaltas metalas. Hamiltonas tik trumpai linktelėjo – jis suprato, kad kapitonas netoleruos dar vieno skandalo britų kontroliuojamoje žemėje. Zotovas, stovėjęs vos už kelių žingsnių, angliškai suprato nedaug, bet žodį „Tamatavė“ ir kapitono toną pagavo akimirksniu. Jo žvilgsnis akimirksniu nukrypo į Joną ir Vasilijų.

— Rytoj, — pro dantis iškošė Zotovas, praeidamas pro Joną. — Rytoj būsit daktaro šešėliai. Ir žiūrėkit man – kad Ceilono paukščiai jūsų smegenų neišlestų, kol Hamiltonas turguje ieškos savo žolelių.

Jonas pajuto, kaip nuovargį pakeitė keistas azartas. Rytoj jie vėl kels koją į krantą, bet šįkart jiems skyrė kai ką daugiau nei anglių krovimą. Jis juto, kad Zotovas, vėl valdydamas jų pasaulį savo rūsčiais metodais, skyrė jiems užduotį, kuri nebebuvo vien tik bausmė. Rytoj jie bus ne šiaip nešikai, o sargyba žmogui, kuriam šviesa buvo svarbiau už romą.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS