TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Į rytus

Zotovo Temidė

Valtis trenkėsi į kreiserio bortą grubiau nei įprastai. Jonas su Vasilijumi Kruglovu užtempė kruviną Michalyčių į denį. Jonas juto, kaip po kojomis siūbuoja laivas – gal tai buvo tik vandenyno siūbavimas, o gal dar tebeveikė tie keli puodeliai romo, išgerti „Girtoje papūgoje“. Kol bėgo per turgų, adrenalinas vijo šalyn bet kokį nuovargį, bet dabar, pajutus po kojomis savo laivo plieną, kūnas tapo sunkus, o drėgnas karštis lyg švinu užpylė pečius.

Viršuje jų jau laukė Zotovas. Jo veidas mėnesienoje atrodė kaip iš akmens iškaltas – pamėlynijęs iš įniršio, sugniaužtais kumščiais. Bocmanas neklausė, kas nutiko – jam užteko pamatyti krauju permirkusias jų baltas palaidines ir pajusti nuo vyrų sklindantį salstelėjusį alkoholio tvaiką.

— Į lazaretą! Greitai! — nukirto jis, nužvelgdamas svirduliuojančius matrosus su neslepiama panieka.

Jonas ir Vasilijus įnešė dejuojantį Michalyčių į lazaretą ir paguldė jį ant operacinio stalo. Daktaras Hamiltonas ir laivo felčeris jau buvo pasiruošę. Daktaras, užsidėjęs akinius, akimirksniu įvertino situaciją. Jis tik trumpam dėbtelėjo į Joną ir Vasilijų – abu suprakaitavę, kruvini ir kažkokie sulinkę. Sunku buvo suprasti, ar jie svirduliuoja nuo to sunkaus kūno tempimo per karštį, ar nuo romo likučių galvose. Hamiltonui nereikėjo pagalbos iš tų, kurie patys vos laikėsi ant kojų.

— Išeikit abu. Prauskitės, persirenkit ir laukit už durų, — sausai, bet su aiškiu mostu tarė daktaras.

Kai jie išsvirduliavo į denį, Zotovas jų jau tykojo.

— Man nesvarbu, kas pirmas griebėsi butelio ir kodėl nesužiūrėjot vyresniojo, — Zotovo balsas skambėjo kaip mirties nuosprendis. — Buvot kartu, vadinasi, kartu ir srėbsit. Kol kiti rytoj sapnuos tėviškę, jūs šveisit denį, o naktimis... naktimis nepažinsit miego. Budėsit kas antrą pamainą. Jei pamatysiu bent vieną užmerktą akį sargyboje – geriau patys šokit per bortą.

Bocmanas nužvelgė juos su pasibjaurėjimu, tarsi jie būtų ne jūreiviai, o uosto šiukšlės.

— Ko stovit kaip druskos stulpai? — staiga užriko jis. — Marš praustis! Kad po dešimties minučių neliktų jokio smuklės kvapo, persirenkit darbo drabužiais. Tada visi nusidėjėliai – į denį. Kol kiti ilsėsis prieš naktį, jūs pradedat pirmą pamainą. Bėgte!

Jonas ir Vasilijus nepratarė nė žodžio. Jie apsisuko ir kone bėgte pasileido žemyn. Jono oda po kruvina palaidine buvo lipni, kraujas jau spėjo pridžiūti ir traukė odą, o romo likučiai smilkiniuose daužėsi buku pulsavimu. Tik pakišęs galvą po šalto vandens srove Jonas pajuto, kaip išsisklaido paskutinis apgirtimas.

Nusimetęs suteptus drabužius ir apsivilkęs šiurkščią darbinę drobę, jis vėl stovėjo denyje, gniauždamas turėklus. Tik dabar, kai adrenalinas galutinai išgaravo, į jo pečius pradėjo sunktis pirmasis tikrasis nuovargis – sunkus, klampus ir nepermaldaujamas. Tai nebuvo tas nuovargis, kuris žada gerą miegą. Tai buvo nuovargis, su kuriuo jam reikės gyventi artimiausias paras, kol Tamatavės turgus ir „Girta papūga“ liks tik tolimas, kruvinas prisiminimas. Jis žiūrėjo į tamsų vandenyną ir svajojo tik apie viena – užmerkti akis bent penkioms minutėms.

 

Michalyčiaus šešėlis

Jonas stovėjo ant kelių, viena ranka įsikibęs į šiurkštų šveitimo akmenį, kita – į šlapias denio lentas. Šaltas vanduo pamažu gėrėsi į kelnes, bet tropikų naktis neleido kūnui atvėsti. Galva vis dar buvo sunki, o nuovargis pulsavo smilkiniuose kartu su tolimu garo mašinų dūzgesiu.

Jis mąstė apie tai, kaip keistai sukasi jų kelionės ratas. Kaskart, kai tik jų kelyje išdygdavo Michalyčius, viskas baigdavosi vienodai – šveitimo akmeniu ir Zotovo rėkimu. Jonas juto, kad vyresnioysis matrosas jiems yra ne šiaip viršininkas, o gyvas nelaimės ženklas. Kaimuose sako – juoda katė perbėga kelią. Čia užteko per denį praslinkti Michalyčiaus šešėliui.

Vasilijus, šveitęs greta, staiga liovėsi braukęs ir delnu nubraukė prakaitą nuo kaktos. Jis įdėmiai pažiūrėjo į Joną, tarsi perskaitęs jo mintis.

— Jis ten guli daktaro lopomas, o mes čia druską graužiam, — pusbalsiu ištarė jis. — Ir žinai, kas baisiausia? Kad mes pasmerkti būti šalia, šitas šešėlis mus lydės visą tarnybos laiką, visur. Jei jis išgyvens, dar ne vieną kibirą prakaito dėl jo dar išliesim. Ir nieko nepadarysi, Nemoj, – teks lenkt nugaras dėl jo nuodėmių ir Zotovo „teisingumo“.

— Mažiau liežuviais malkit, daugiau akmeniu darbuokitės! — staiga iš tamsos išniro Zotovas.

Bocmanas išdygo prie jų tyliai, lyg būtų buvęs čia visą laiką. Jis stovėjo virš jų, rankas susikišęs už nugaros, o jo sunkių batų aklina juoduma mėnesienoje atrodė dar grėsmingiau.

— Galvojat, naktis skirta pasakoms? — Zotovas lėtai apėjo juos ratu. — Jei turit jėgų sapalioti, vadinasi, per mažai jus spaudžiu. Šveiskit taip, kad ryt Baranovas denyje savo atspindį matytų. Ir nepamirškit – vos padėję akmenis, einat į naktinę sargybą. Nemoj, Kruglovai – kad abiejų akys būtų kaip pas apuokus.

Zotovas dar akimirką pastovėjo virš jų, tarsi uostydamas orą, ar neliko romo tvaiko, o tada vėl pradingo tamsiuose bortų šešėliuose.

Jonas nieko neatsakė, tik vėl stipriau įsirėmė į akmenį. Vasilijaus žodžiai dabar skambėjo dar karčiau – bausmė buvo ne už tai, ką padarei, o už tai, kad tiesiog buvai šalia, kai Likimas nusprendė pajuokauti. Akmuo grubiai brūžino medį, o Jonas juto, kad šitas naktinis darbas yra tik ilgo ir sunkaus kelio „Į Rytus“ pradžia.

 

Pamoka lazarete

Paryčiais, kai virš Tamatavės įlankos pradėjo sklaidytis tirštas rūkas, o pirmieji saulės spinduliai dar tik nedrąsiai lietė kreiserio stiebus, Zotovas vėl išniro iš tamsos. Laivas ruošėsi palikti Tamatavės uostą, tad denyje pamažu kilo įprastas rytinis sambrūzdis, ruošiantis kelti inkarą. Šįkart bocmano žingsniai nebuvo tokie sunkūs. Jis sustojo priešais mirtinai išvargusius Joną ir Vasilijų, kurie sargyboje stovėjo įsikibę į turėklus, kad tiesiog nenuvirstų.

Bocmanas kurį laiką tylėjo, stebėdamas jų paraudusias akis ir drebančias rankas. Jis nebešaukė.

— Užteks, — sausai ištarė jis, ir jo balse Jonas pirmą kartą išgirdo kažką panašaus į žmogų. — Marš į kubriką. Numikit porą valandų, kol prasidės išplaukimo manevrai. Jei jus dabar išvirstančius pamatys Baranovas, pagalvos, kad laive prasidėjo maras. Bėgte.

Jonas su Vasilijumi pajudėjo, bet jų kojos neklausė. Tačiau užuot pasukę tiesiai į guolius, jie tarsi susitarę pasuko lazareto link. Tai nebuvo smalsumas. Po naktinio budėjimo juos graužė keistas, duslus kaltės jausmas. Zotovo žodžiai apie tai, kad jie „nesutrukdė“, pamažu virto jų pačių tiesa – jei būtų laiku pakilę nuo stalelio, jei būtų greičiau pamatę tą šešėlį kampe... Michalyčius dabar negulėtų ten su skyle pilve.

Lazarete tvyrojo ramybė. Hamiltonas sėdėjo prie savo stalo, o šalia jo degė baigianti išblėsti žibalinė lempa. Pamatęs tarpduryje du pajuodusius matrosus, daktaras lėtai nusiėmė akinius. Jo veidas buvo pavargęs, bet ramus.

— Živ... — lėtai, kiek laužydamas liežuvį, rusiškai ištarė Hamiltonas, rodydamas į Michalyčių. — On živ.

Daktaras pakilo, priėjo prie matrosų ir pusbalsiu, tarsi bijodamas pažadinti sužeistąjį, parodė gestais ir pridūrė angliškai:
— Jam pasisekė. Tik pora colių aukščiau, ir dabar jam nebereikėtų vaistų. į dūrė tas, kuris žino, kur laikosi žmogaus gyvybė.

Tokios žaizdos ne gąsdino – jos vertė jį susikaupti. Ji buvo chirurgiškai tiksli, padaryta siekiant ne šiaip sužeisti, o greitai ir tyliai pribaigti. Jis to nesakė matrosams, bet jo žvilgsnis buvo sunkus.

Jonas pažiūrėjo į sukniubusį Michalyčių. Tas „nelaimės ženklas“ dabar atrodė mažas ir bejėgis. Jonas pajuto, kaip pyktis ištirpsta nuovargyje. Jie apsisuko ir tylėdami išėjo. Dabar, kai žinojo, kad Michalyčius išgyvens, tas Zotovo „teisingumas“ nebeatrodė toks nepakeliamas. Tai buvo kaina už pamoką, kad klaidų kaina čia matuojama nebe darbu, o gyvybėmis.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS