TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Prancūziškas svetingumas 

Konjakas ir svetimos ausys

Rugpjūčio 10-osios rytas Tamatavės reide prasidėjo be gailesčio. Saulė dar nebuvo pakilusi virš horizonto, o oras jau tvinko drėgme. Kapitonas Baranovas stovėjo ant tiltelio, stebėdamas per žiūronus krantą, kur tarp palmių bolavo prancūzų rezidentūros stogas.

— Zotovai! — riktelėjo jis, neatsisukdamas į bocmaną. — Paruoškit mano valtį. Ir duokit man patikimus irklininkus. Ne tuos, kurie uoste pirmą pasitaikiusį sijoną pamatę pamirš, kur kairė, o kur dešinė. Reikia vyrų, kurie moka laikyti liežuvį už dantų ir nepadaro gėdos flagmanui prieš prancūzus.

Zotovas tik kietai sučiaupė lūpas ir nužvelgė denį.
— Bus padaryta, jūsų kilnybe. Imkit Nemoj ir Kruglovą, dar porą parinksiu iš kitų. Tie du ne iš plepiųjų, o irkluoti moka taip, kad valtis slysta kaip per taukus.

Taip Jonas ir Vasilijus, gavę po naują baltą palaidinę, su dar dviem matrosais atsidūrė kapitono valtyje. Jie yrėsi ritmingai per ramų įlankos vandenį, kol pasiekė medinę prieplauką. Išlipęs į krantą Baranovas trumpam stabtelėjo, nužvelgė triukšmingą minią ir mostelėjo kitiems dviem matrosams likti prie valties. Tada jis atsisuko į Joną su Vasilijumi:

— Jūs abu — su manimi.

Plačiapetis Jonas ir tvirtas Vasilijus už kapitono nugaros atrodė kaip tikra sargyba. Jie lydėjo Baranovą iki pat prancūzų rezidentūros – balto namo su plačia veranda – ir liko budėti prie laiptų, kol kapitonas viduje sėdo gerti konjako.

Baranovas sėdėjo viduje. Virš jo ir uosto kapitono galvų tingiai siūbavo pankachas – didžiulis medinis rėmas, aptemptas drobule. Jį per sienos plyšį išvesta virve monotoniškai traukiojo tamsoje pasislėpęs tarnas, kurdamas šeimininkams šitą dirbtinį vėjelį. Žibalinė lempa ant stalo virpėjo kaskart drobulei sušlamėjus, o konjako kvapas maišėsi su karštu tepalo tvaiku.

Apačioje, prie laiptų, budėjo Jonas ir Vasilijus. Verandos durys buvo atviros, o tropikų tyla nešė balsus žemyn, nuotrupomis, bet pakankamai, kad suprastum esmę. Uosto kapitonas, storas prancūzas su nuo prakaito dėmėta uniforma, įpylė dar po stiklinę.

— Puikus laivas, kapitone Baranovai, — tarė jis prancūziškai, o Baranovas, kuris prancūziškai kalbėjo nepriekaištingai, tik sausai šyptelėjo. Konjakas maloniai šildė, o nuoskauda dėl admirolo kontrolės prašėsi lauk.
— Puikus, kol jis priklauso man, — sumurmėjo jis. — Bet žinote... Kai admirolas flagmane, kapitonas tampa tik škiperiu. Žiūriu, kad rėjos nelūžtų, kad anglių užtektų... O kur pasukti vairą – nusprendžia kiti.

Prancūzas gudriai prisimerkė.
— Kur gi jus gena admirolas šįkart?

Baranovas pasilenkė arčiau, norėdamas pasirodyti lygiaverčiu partneriu, o ne paprastu vykdytoju.
— Kiek supratau iš paskutinių raštų... po remonto suksime tiesiai link Singapūro. Nors aš mieliau rinkčiausi Džakartą, bet škiperio nuomonė niekam neįdomi.

Apačioje stovėjęs Vasilijus krūptelėjo ir nežymiai bakstelėjo Jonui į šoną. Jonas nieko neatsakė, tik įsiminė tą pavadinimą – Singapūras. Vasilijaus žvilgsnis sakė, kad kapitonas ką tik „pasišiukšlino“ labiau, nei būtų galėję visi jo irklininkai kartu sudėjus.

Kai kapitonas Baranovas, šiek tiek svirduliuodamas, išėjo į rezidencijos verandą, saulė jau negailestingai kaitino baltas pastato sienas. Jis trumpai linktelėjo savo sargybai ir visi trys pajudėjo atgal link prieplaukos. Jonas žingsniavo iš paskos, vis dar galvoje gromuliuodamas tai, ką nugirdo pro atviras duris. Nors prancūziški žodžiai jam buvo svetimi, jis atpažino pavardes ir kelis žodžius: „Admirolas Volkonskis“, „škiperis“ ir tas paskutinis – „Singapūras“. Jonas matė Baranovą tiltelyje – ten jis buvo valdovas. O čia, prie konjako taurės, jis atrodė kaip žmogus, kuriam tiesiog skauda dėl prarastos galios savo paties laive.

Grįžę į laivą ir atidavę valtį budėtojams, Jonas su Vasilijumi nusileido į kubriką. Čia buvo tvanku, kvepėjo senu medžiu ir džiūstančia drobe, bet po deginančios saulės ši prieblanda atrodė lyg išsigelbėjimas. Jonas atsisėdo ant savo skrynios ir lėtai nusivilko baltą palaidinę. Nors kalbos nemokėjo, jis jautė kapitono balse tvyrojusią nuoskaudą.

Vasilijus Kruglovas, sėdėdamas priešais, taip pat neskubėjo rengtis. Jis įdėmiai stebėjo Joną, kol galiausiai pasilenkė arčiau, beveik lūpomis ištardamas tai, kas abiem kabojo ore:

— Matei, Nemoj? Ponų bėdos... bet srėbti gali tekti mums. Kai ką Baranovui buvo geriau pasilaikyti sau. Tas varleėdis dabar žino mūsų kelią geriau nei pusė šito laivo įgulos. Singapūras... Per daug jis ten prisikalbėjo prie to konjako. Per daug. Liežuvis — ne inkaras, jei jo laiku nenuleidi, laivas lekia tiesiai ant uolų.

Jonas nieko neatsakė, tik trumpai linktelėjo. Jo smegeninėje tas „Singapūras“ jau buvo užrakintas giliai, šalia visų kitų pavojaus ženklų. Jis jautė, kad tas Baranovo noras pasijusti šeimininku svetimoje terasoje jiems visiems dar gali brangiai kainuoti.

 

Tamatavė

Remontas prasidėjo dar nespėjus išdžiūti rytinei rasai. Jei Keiptaunas matrosus pasitiko su patogiais molais, tai Tamatavė parodė savo tikrąjį, negailestingą veidą. Čia nebuvo jokio serviso – tik karštas smėlis, koralų rifai ir alinantis darbas. Dvi dienas anglis iš vietinių sandėlių buvo plukdoma barkasais, o vėliau krepšiais keliama į laivą ant matrosų pečių. Jonas su Vasilijumi tapo gyvaisiais kranais, kol rugpjūčio 12-osios vakarą Zotovas leido įgulai atsikvėpti.

— Na ir po velnių tokį prancūzų svetingumą, — nusispjovė Vasilijus, trindamas nuospaudas ant pečių, kai jie pagaliau išlipo į krantą. — Anglis pas juos juodesnė nei pačiam pragarėly, o kainuoja tiek, lyg būtų iš gryno sidabro išlieta. Jei toks tas jų priėmimas, tai bijau galvoti, kas bus, kai jie mus iš tikrųjų pamilti nuspręs.

Jonas nieko neatsakė, tik giliau įkvėpė drėgno sausumos oro. Jam svetingumas reiškė viena – žemę po kojomis, kuri pagaliau nesisūpavo.

Vienai iš grupių, kurioje buvo Jonas su Vasilijumi, vadovauti paskyrė Michalyčių. Jie klaidžiojo po Tamatavės turgų tarp pusnuogių prekeivių ir vanile kvepiančių vaisių. Jonas už kelis sidabrinius frankus nusipirko didelę, saulėje išbalusią kriauklę. Ji buvo sunki, porcelianinio švelnumo, o jos vidus spindėjo rausvu perlamutru. Pridėjus ją prie ausies, už džiunglių triukšmo pasigirdo tolimas, gilus vandenyno ošimas. Tai buvo nebe tas piktas „riaumojančiųjų“ gaudesys, o rami, amžina gelmės daina. Jonui atrodė, kad ši kriauklė saugo visas jo odisėjos paslaptis.

— Užteks tų niekučių, — numojo ranka Michalyčius, pajutęs monetų svorį kišenėje. — Dulkės gerklėje dar nuo anglių sėdi. Reikia jas nuplauti kažkuo stipresniu. Eime, ten yra viena vieta... „Girta papūga“ vadinasi.

Jonas atsargiai įsidėjo kriauklę į užantį, jausdamas jos vėsą prie krūtinės, ir pasuko iš paskos.

 

Smuklė „Girta papūga“

Nors darbai jau buvo baigti, o kreiseris blizgėjo švara po anglių dulkių debesio, Michalyčius nesijautė tiesiog poilsiautoju. Skambindamas tomis keliomis monetomis kišenėje, jis vedė savo grupelę matrosų per turgų, jausdamasis atsakingas už tai, kad vyrai krante „nepasiklystų“. Tačiau jo paties kojos, lyg pajutusios magnetą, pasuko link uosto pakraščio, kur virš aplūžusių durų kyšojo iškaba su ryškiai raudona papūga, snape laikančia butelį.

— Užsuksim tik atsivėsinti, — tarė Michalyčius, nors jo akyse jau žibėjo azartas.

Jonas su Vasilijumi ir likusiais grupės matrosais neketino likti „sausi“. Jie įsitaisė prie kito, apšiurusio staliuko netoli durų, kad matytų ir savo vyresnįjį, ir aikštę. Priešais juos atsirado molinis ąsotis romo, gerokai praskiesto vandeniu – būtent tokio, kokio reikėjo išdžiūvusioms gerklėms sudrėkinti. Jonas nugurkė vėsų, aštrų skystį, jausdamas, kaip jis nuplauna anglių dulkių likučius, o laisva ranka atsargiai prilietė užantyje paslėptą kriauklę. Jos vėsa ir romo šiluma krūtinėje kūrė keistą, apgaulingą ramybę.

Tuo tarpu Michalyčius jautėsi lyg scenoje. Jis greitai rado pašnekovą – tą patį liesą, nešvarų prancūzą, kuris dar ryte sukiojosi prie prieplaukos. Ant jų stalo butelis buvo kur kas grynesnis ir pildomas dažniau. Michalyčius gėrė godžiai, jo veidas sparčiai raudo, o balsas kaskart darėsi vis skardesnis. Jis ne tik troškulį malšino – mėgavosi dėmesiu. Gyrėsi flagmanu, Volkonskiu ir tuo, kad jų „Chrabrost“ dabar vėl kaip naujas, o po poros dienų jie jau skros vandenyną link Singapūro.

— Per daug jis kalba, — tyliai sumurmėjo prie Jono pasilenkęs Vasilijus. — Šitame uoste ausys auga net iš sienų. Ar matai, ką daro prancūziškas svetingumas – nuo išgerto kiekio atsiriša liežuviai bet kam – ar tai kapitonas, ar matrosas?

Muštinės kilo be jokio perspėjimo. Michalyčius, apimtas girtos drąsos ir norėdamas parodyti, kas čia šeimininkas, kažką šiurkščiai burbtelėjo ir grybštelėjo pro šalį einančiai merginai. Prancūzas, ką tik šypsojęsis ir klausęsis istorijų apie Singapūrą, staiga pašoko iš vietos, o iš tamsaus užeigos kampo išniro kitas šešėlis. Pasigirdo trumpas metalo žvangesys – ir duslus Michalyčiaus aiktelėjimas.

Viskas įvyko akimirksniu. Jonas puolė į vidų, nuversdamas stalą, bet užpuolikas jau buvo dingęs pro galines duris. Michalyčius gulėjo ant purvinų lentų, o jo balta vasarinė palaidinė sparčiai dažėsi tamsiai raudonai. Durklas giliai smigo po šonkauliais.

— Griebiam jį! — riktelėjo Vasilijus, pamatęs pro langą artėjančius uosto prižiūrėtojus. — Kol prancūzų žandarai neprisistatė – kitaip mus čia visus supūdys! O tas, va, su skyle pauodegėje ir šaukštą padėti gali!

Jonas lengvai, lyg šiaudų maišą, užsimetė bejėgį, kraujuojantį Michalyčių ant pečių. Jie bėgo per smėlį link prieplaukos, neatsisukdami į šūkaujančius vietinius. Jų valtis laukė netoliese, prie molo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS