TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Indijos vandenyno krikštas

Srovė prieš vėją

 Išvykimą iš Keiptauno rugpjūčio 1-ąją Jonui priminė tik vieną – ledinį, kiaurai košiantį vėją. Tačiau tikrasis pragaras prasidėjo ne iš karto. Iš pradžių vėjas tik pakilo – sunkus, drėgnas, su druskos kvapu, lyg pats vandenynas būtų pradėjęs kvėpuoti giliau. Dangus apsitraukė pilka mase, o jūra, dar prieš valandą buvusi rami Alfredo molo užuovėjoje, ėmė kilti – lėtai, bet grėsmingai.

Pirmoji banga trenkėsi į bortą taip, kad visas „Chrabrost“ sudrebėjo. Vanduo šliūkštelėjo per denį, nubėgo tarp lentų ir nutekėjo į tamsą.

– Laikykis! – kažkas suriko, bet balsą tuoj pat nusinešė vėjas.

Jonas stovėjo prie savo pabūklo, mirtinai įsikibęs į šaltą metalą. Laivas kilo aukštyn, lyg lipdamas į kalną, ir staiga krito žemyn – taip staigiai, kad skrandis likdavo kažkur viršuje. Kiekvienas judesys buvo nebe žmogaus, o jūros valioje. Bangos augo. Jos ėjo ne viena kryptimi – susidurdavo, lūždavo, kildavo iš šono. Viena jų užvertė denį per kraštą. Vasilijų nubloškė prie borto, jis vos spėjo įsikibti į lyną.

– Po velnių šitą Afriką! – riktelėjo jis, bet net pats neišgirdo savo balso.

Viršuje, ant tiltelio, pro purslų miglą vos matėsi Baranovo figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, lyg būtų tapęs laivo dalimi. Staiga Jonas pastebėjo kitą figūrą – prie liuko, abiem rankom įsikibęs į turėklą, stovėjo Hamiltonas. Jo veidas buvo išbalęs, o lūpos mėlynos nuo šalčio, bet akys ieškojo ne išsigelbėjimo, o tų, kuriems pagalbos reikėjo labiau.

Netoliese vienas matrosas parklupo, trenkėsi į denį ir liko gulėti. Būtent tada Jonas pamatė tai, ko nesitikėjo. Hamiltonas, svirduliuodamas ir, rodos, pats vos tramdydamas pykinimą, nuslydo per šlapią denį. Jis sugriebė parkritusįjį už apykaklės ir, sukandęs dantis, tempė jį atgal prie saugesnio liuko. Tai buvo trumpas, beviltiškas profesinio įniršio protrūkis – tas pats gailestingumas, kurį Jonas matė uosto purve, dabar grūmėsi su vandenyno stichija. Aplink siautė vandenynas, laivas braškėjo, žmonės keikėsi ir kovojo su laivo bangavimu, stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą. Bet tas vienas žmogus, šlapiame denyje, gelbėjo.

Netrukus už jų liko Afrika. Visą parą laivas sunkiai brovėsi link Adatos kyšulio. Tik pasiekus šį skiriamąjį tašką, Baranovas įsakė sukti į rytus, tolyn nuo kranto, kur priešpriešinė srovė turėjo būti silpnesnė. Vėjas pagaliau pasisuko į nugarą, tapdamas sąjungininku.

— Pakelti surifuotas bures! — nuaidėjo komanda per stūgaujančią vėtrą.

Kreiseris šoktelėjo į priekį, bet dabar prasidėjo kita kova – susidūrė galinga Adatos srovė ir pietvakarių vėjas. Bangos tapo stačios, laužiančios. Laivo viduriuose, kur oras buvo tirštas nuo mašinų garo, Zotovas pasiuntė Joną su Vasilijumi į lazaretą.

— Sutvarkykit viską taip, kaip tas anglas pasakys ar parodys, — burbtelėjo bocmanas, pats svirduliuodamas. — Jei jis dar pajėgia kalbėti.

Užėjęs į gydytojo kajutę, Jonas pamatė visai kitą Hamiltoną. Drąsa denyje buvo išgaravusi, liko tik žmogus, pralaimintis kovą su savo paties kūnu. Daktaras gulėjo hamake pažaliavęs, krumpliai buvo pabaltavę nuo įtampos. Šalia ant grindų slidinėjo apverstas lazareto dubuo. Jūros liga jį galutinai sutraiškė vos pasiekus Adatos kyšulį, kai bangavimas tapo nepakeliamas. Jonas žiūrėjo į jį su gilia užuojauta. Jis prisiminė savo krikštą prie Helsingforso, kai sėdėdamas ant „Svetlanos“ stiebo apvėmė bocmaną Terentjevą.

— Užsimerkit, — pasakė Jonas žemai. Jis pats akimirkai užsimerkė, rodydamas daktarui, ką daryti, ir delnu lėtai spustelėjo orą žemyn, kad tas negalvotų keltis. — Taip lengviau.

Vasilijus, stovėjęs prie durų, tik galva palinksėjo.

— Eime, Nemoj, palik tą vargšą ramybėje, — sumurmėjo jis, uždarydamas duris. — Matysim, kaip jam seksis, kai bangos aprims ir kai reikės užsiimti gydymu rimtai.

 

Nykumos pradžia

Kitas dvi dienas vandenynas neketino nurimti. „Chrabrost“ tolo nuo Afrikos krantų, laikydamasis kurso į rytus, palikdamas Adatos kyšulį ir pavojingą srovių maišatį toli užnugaryje. Tačiau ramybės tai neatnešė – tik begalinį, gilų siūbavimą, nuo kurio laivo korpusas dejuodavo lyg kankinamas milžinas.

Jonas kelis kartus per dieną užsukdavo į lazaretą. Jis nenešė vaistų, nes jų neturėjo, bet atnešdavo tai, kas buvo svarbiau – šviežio vandens gurkšnį ir išpildavo tą patį dubenį, kurio daktaras pats dar neįstengė išnešti. Hamiltonas vis dar buvo paslikas hamake. Jo veidas įgaudavo tai pilkšvą, tai gelsvą atspalvį, o akys, kai jis jas pramerkdavo, būdavo apsiblaususios ir pasimetusios.

Vasilijus, pamatęs Joną išeinantį iš daktaro kajutės su dubeniu rankose, tik tyliai nusišypsodavo į ūsą: – Dar „draugauja“ su bliūdu mūsų anglas? Nieko, Nemoj, tegu valosi. Iki Madagaskaro dar toli, spės ir pasveikti, ir vėl susirgti.

Jonas nieko neatsakė. Jis žiūrėdavo į tuščią, pilką horizontą per iliuminatorių ir galvodavo, kad tas Hamiltonas dabar yra lygiai toks pat vienišas kaip ir šis laivas vidury vandenyno tuštumos. Nėra nei kranto, nei suprantamo žodžio – tik metalinis laivo braškėjimas ir tas lėtas, kankinantis kilimas į bangą, po kurio visada seka pykinantis kritimas žemyn.

Jis pats nebuvo kitoks. Toli nuo tėvynes, svetimame rusiškame laive, gerai nemokantis nei kalbos, nei suprantantis kam viso to reikia. Tiesiog kažkas ten, kažkur, nutarė kad jo likimas būtent toks.

Vakarais, kai Jonas stovėdavo prie savo pabūklo, jis jausdavo tą pačią nykumą. Aplink tūkstančius mylių nebuvo nieko – nei dūmų horizonte, nei paukščio, tik pilkai žalia, putota masė, kuri rugpjūčio prieblandoje atrodė dar baisesnė už bet kokį štormą.

 

Štormo pasekmės

Vandenynas netaupė jėgų. Nors vėjas pūtė į nugarą, Adatos srovė vis dar buvo juntama. Ji priešinosi lyg gyva būtybė. Vanduo virė, bangos kilo stačios ir aštrios, o kreiseris „Chrabrost“ braškėjo visomis savo konstrukcijomis. Norėdamas sutaupyti anglies ir pagauti palankų vėją, Baranovas vėl įsakė pakelti surifuotas bures. Matrosai kubrike, šaukštų barškėjimo lydimi, spėliojo: Reunionas ar Madagaskaras? Visi tikėjosi prancūziško svetingumo, kuris po britų šaltumo Keiptaune atrodė lyg pažadėtoji žemė.

Tačiau stichija turėjo savo planą.

Tai nutiko rugpjūčio 3-iosios popietę. Staigus vidutinių platumų škvalas užklupo laivą iš pasalų. Dangus akimirksniu pajuodo, o vėjo gūsis, toks galingas, kad privertė kreiserį pasvirti ant šono, visa jėga smogė į fokstiebį. Rifus laikę lynai trūko, burės akimirksniu išsipūtė ir pasigirdo sausas, šiurpus trakštelėjimas, primenantis lūžtantį milžinišką kaulą. Viršutinė rėja neatlaikė. Milžiniškas rąstas lūžo pusiau ir su trenksmu tėškėsi į putojantį vandenyną už dešinio borto.

— Visiems likti vietose! — per stūgaujančią vėtrą rėkė Zotovas. — Pjaukit lynus!

Laimingo atsitiktinumo dėka, fokstiebyje tuo metu nieko nebuvo. Jonas matė, kaip lūžusi rėja pradingsta bangose, o laivas, palengvėjęs, bet sužeistas, vėl išsitiesia. Sprendimas buvo priimtas akimirksniu: Sen Deni uostas Reunione buvo per mažas tokiam remontui. Reikėjo Tamatavės.

Po gero pusvalandžio, kai vėjas šiek tiek nuslūgo, Zotovas priėjo prie Jono ir Vasilijaus.
— Eikit į kubrika. Paimkit Suchovą, tas iš baimės galvą į pertvarą prasiskėlė, nuveskit į lazaretą. Pažiūrėkit, ar daktaras neišskrido iš savo lovos kartu su lūžusia rėja.

Užėję į kubriką jie paėmė sužeistą matrosą už parankių ir nuvedė į šalia esantį lazaretą. Ten pamatė, kad Hamiltonas jau sėdi savo kajutėje ant grindų. Jis nebebuvo „pažaliavęs“ — jis buvo mirtinai išsigandęs, bet jau spėjo apsivilkti tamsiai mėlyną, švarų, nors ir kiek per didelį tarnybinį švarką, kurį jam parūpino Zotovas Baranovo įsakymu.

Vasilijus, pro praviras duris pamatęs daktarą, sėdintį tarp išmėtytų instrumentų, nesusilaikė:
— Oho, žiūrėk, Nemoj, mūsų daktarėlis išsinėrė iš kailio! — Vasilijus pirštu bakstelėjo į daktaro švarką. — Jau atrodo kaip žmogus. Ir štai šis žmogus tuoj gaus savo pirmąjį rusišką pacientą. Hamiltonai, — kreipėsi jis į daktarą rusiškai, tyčia garsiai ir lėtai, — Su-cho-vą at-ve-dėm! „Kirdik“ Suchovui, supranti?

Hamiltonas, žinoma, nieko nesuprato, bet pamatęs felčerį, nešantį bintus, akimirksniu susikaupė, užsidėjo akinius. Jo akys, pagaliau radę sužeistą matrosą, nors ir pavargusios, vėl tapo skvarbios. Daktaras suprato, kad „poilsis“ baigėsi.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS