TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Jūrų taverna

Alfredo molas

Keiptaunas jūreivių žemėlapiuose jau seniai buvo krikštijamas „Jūrų tavernos“ vardu. Tai nebuvo tik gražus pavadinimas – šis uostas tapo vienintele vieta, kur po tūkstančių jūrmylių tuščiame vandenyne laivai galėjo atsikvėpti, gauti gėlo vandens, maisto ir sutaisyti vandenyno aplaužytus bortus. Tačiau kreiseriui „Chrabrost“ ši taverna nebuvo svetinga užeiga; ji pasitiko šaltu akmeniu ir britiška tvarka.

Nuo rūstaus Atlanto bangų ir vandenyno mūšos laivą dabar patikimai saugojo Alfredo molas – bangolaužis, lyg milžiniška akmeninė ranka, ištiesta tolyn į įlanką, kad sutramdytų bangas dar prieš joms pasiekiant uostą. O nuo pietryčių vėjų gūsių kreiserį užstojo pats aukštas krantas ir tolumoje dūluojantys kalnų šešėliai. Laivas stabiliai suposi ant nedidelių, ramių bangų apsaugotoje lagūnoje, lyg būtų patekęs į milžinišką ežerą vidury vandenyno. Čia net mašinų gausmas atrodė tylesnis, o paukščių klyksmas nebe toks grėsmingas.

Būtent šioje ramybėje Jonas ir pamatė balto locmano katerio nosį, skrodžiančią ramų lagūnos vandenį link jų borto. Locmanas užlipo trapu vikriai, lyg būtų savo laive. Baranovas laukė jo sustingęs, jo veide atsispindėjo nepasitikėjimas – juk niekas jokios pagalbos šįryt neprašė. Jonas matė, kaip anglas, užlipęs ant tiltelio, trumpu ir užtikrintu judesiu atidavė pagarbą pridėdamas ranką prie kepurės snapelio. Baranovas atsakė tuo pačiu. Tada locmanas draugiškai, bet santūriai linktelėjo kapitonui ir ištiesė užantspauduotą laišką.

Jonas tuo metu valė turėklus visai šalia tiltelio laiptų. Jis negalėjo suprasti viso angliško pašnekesio, bet Jono ausis pasiekė locmano ištarti keli aštrūs, tarsi nukirsti žodžiai:
— ...port... Alfred... — locmanas mostelėjo ranka nuo apsauginio molo link gilaus vidinio baseino, kur prie uosto molo glaudėsi patys prabangiausi britų laivai.

Pamatęs, kaip Baranovas užleidžia vietą kapitono tiltelyje prie valdymo locmanui, Jonas nieko nesuprato iš angliškų žodžių, bet matė viena – locmanas atėjo ne šiaip. Kažkas krante jau buvo nuspręsta. Laivas palengva pradėjo artėti prie kranto. Mašinų skyriuje sugaudė garas, o kreiseris, tarsi vedamas už rankos, pajudėjo iš ramybės zonos link akmeninių uosto sienų.

 

Prie molo

Kreiseris palengva prisiglaudė prie akmeninės krantinės. Jonas stebėjo, kaip milžiniški, rudi kanapių lynai buvo numesti ant kranto ir britų krovikai juos užnėrė ant storų geležinių knechtų. „Chrabrost“ korpusas vos juntamai krestelėjo, kai atsirėmė į tarp borto ir molo nuleistus rąstinius saugiklius. Žemė buvo čia pat – vos už kelių sieksnių pilko akmens.

Netrukus per bortą su griausmu buvo numesti platūs lentų trapai. Jie sujungė laivą su krantinės grindiniu, paversdami kreiserį savotišku sausumos tęsiniu. Tai akimirksniu pakeitė visą laivo ritmą. Jonas matė, kaip ant molo jau rikiavosi sunkūs vežimai, pilni anglies maišų, o šalia jų stovėjo didžiulės gėlo vandens statinės.

— Va dabar prasidės tikrasis šokis, — nusispjovė Vasilijus, žiūrėdamas į trapą. — Per šitas lentas mes visą Keiptauną į laivą sutempsim.

Zotovas jau rėkė komandas, skirstydamas matrosus į arteles. Jonas pateko į grupę, kuriai teko priimti anglies maišus tiesiai nuo trapo viršaus. Darbas buvo nešvarus ir sunkus, bet dabar viskas vyko daug greičiau. Per lentas nuolat dundėjo krovikų kojos, o laivą pamažu pradėjo traukti juodos dulkių apnašos. Jonas jautė, kaip po kojomis guli nebe sūpuojantis vanduo, o tvirtas, nejuda akmuo, tačiau ramybės nebuvo – uosto tempas juos įsiurbė lyg sūkurys.

 

Uosto dulkės ir gailestingumas

Praėjo dvi dienos. Keiptauno uostas „Chrabrost“ įgulą išsunkė labiau nei bet koks štormas. Per naujai numestus trapus į laivo triumus be perstojo tekėjo juoda Velso anglis ir gėlas vanduo. Jonas jautėsi lyg pats būtų tapęs tos anglies dalimi – dulkės nusėdo visur: po nagais, plaučiuose, net duonos kąsnis burnoje girgždėjo nuo uosto dulkių.

Trečiosios dienos rytą intendantas gavo leidimą papildyti proviziją – uoste laukė vežimai su šviežia jautiena, bulvėmis ir citrusais. Jonas su Vasilijumi buvo paskirti į artelę, turėjusią prižiūrėti krovinių gabenimą iš netoliese esančio sandėlių rajono.

Uosto pakraštyje, kur rikiavosi plytiniai pastatai, tvyrojo neapsakoma smarvė ir chaosas. Čia pat, purve, tarp vežimų ratų, glaudėsi tie, kurių Keiptaunas nenorėjo matyti – išsekę darbininkai, ligoti elgetos ir tie patys kaliniai, kuriuos Jonas matė skaldančius akmenis ant bangolaužio.

Staiga Vasilijus sustojo, nešinas sunkiu moliūgų krepšiu, ir smakru parodė į šoną:
– Žiūrėk, Nemoj... Kas tas per vienas? Iš proto išsikraustė ar ką?

Jonas pasuko galvą. Prie aptrupėjusios sandėlio sienos, tiesiai purve, klūpėjo tas pats vyriškis pilku švarku. Jis nebeaiškino nieko kareiviams. Jo rankos, baltos ir švarios lyginant su aplinkiniu purvu, dabar liesė kruviną ir pūliuojantį kroviko kelį. Šalia jo ant akmens gulėjo atidarytas odinis krepšys su blizgančiais įrankiais.

– Jis gi jį liečia... – pašnibždomis pridūrė Vasilijus, neslėpdamas pasibjaurėjimo. – Ponas, o purve murkdosi su mirštančiuoju. Anglai juk tokius į kitą gatvės pusę nuveja, o šitas... kaip koks šventas kvaiša.

Jonas tylėjo, bet jo akys akimirksniu užfiksavo detales: vyriškio veidas buvo mirtinai pavargęs, po akimis tvyrojo juodi šešėliai, bet judesiai buvo tikslūs ir ramūs. Jis ne tik rišo žaizdą, jis kažką šnabždėjo tam nelaimingajam, lyg bandytų įkvėpti jam gyvybės. Jonas jautė – aplink stovintys žiūrėjo ne į žaizdą, o į patį vyrą. Kaip į žmogų, kuris daro tai, ko čia niekas nebedaro – jis rodė gailestį ten, kur britų tvarka reikalavo tik naudos.

Netrukus prie vyriškio priėjo du policininkai su aukštomis šalmų kepurėmis. Vienas jų net nežiūrėdamas stumtelėjo jį pečiu, tarsi nuo kelio būtų patraukęs nereikalingą daiktą. Jonas matė, kaip vyriškis pakilo, ramiai nusišluostė rankas į skepetą ir pakėlė akis į kareivį. Jose nebuvo baimės – tik gilus, šaltas paniekinimas.

Jonas stebėjo, kaip policininkai nuveda vyriškį tolyn. Purve liko tik kruvina skepeta, kurią vėjas netrukus priplakė prie sandėlio pamatų.

– Keisti tie anglai, – sumurmėjo Vasilijus, vėl keldamas krepšį ant peties. – Vieni plėšia paskutinį šilingą, kiti purve klūpo su ubagais. Einam, Nemoj, intendantas nelauks, o laivas pats nepasikraus.

Jie grįžo prie molo, kur per nutiestus trapus vis dar dundėjo krovikų kojos. Kreiseris „Chrabrost“, prisiglaudęs prie akmeninės sienos, atrodė lyg milžiniškas plieno žvėris, godžiai ryjantis viską, ką jam siūlė šis krantas. Anglis, vanduo, mėsa – viskas tekėjo į laivo vidurius neįtikėtinu greičiu, tarsi pats uostas būtų norėjęs kuo greičiau atsikratyti šio rusų svečio. Jonas dirbo mechaniškai, versdamas sunkius maišus, bet jo mintys vis grįždavo prie tų ramių daktaro rankų purve.

 

Svetimas tarp savų

Vakaras jau leidosi ant Alfredo molo, kai prie pat kreiserio sustojo uždara karieta. Jonas su Vasilijumi kaip tik baigė tvarkyti paskutinius gėlo vandens statinių tvirtinimus denyje, visai netoli trapo. Pasigirdo sausas durelių trinktelėjimas.

Jonas pakėlė akis ir sustingo. Iš karietos išlipo vyriškis pilku švarku – tas pats, kurį jie ryte matė klūpantį uosto purve prie mirštančio kroviko. Jis neatrodė kaip ponas, kurį Admirolas galėtų kviestis į laivą: be tarnų, kiek apsitvarkęs, bet vis dar tuo pačiu apdulkėjusiu švarku. Rankose jis spaudė sunkią medinę dėžę, o šalia jo ant molo liko stovėti du apdaužyti odiniai lagaminai.

Vasilijus bakstelėjo Jonui į šoną ir pusbalsiu nusijuokė:
– Žiūrėk, Nemoj... Čia gi tas pats kvaiša iš turgaus. Negi jis čia ko nors išmaldos prašyti atėjo? Anglas prie rusų laivo... Na, dabar pamatysi, kaip bocmanas jį nuvys.

Tačiau bocmanas Zotovas jo nenuvijo. Priešingai – jis greitai priėjo prie borto, nužvelgė atvykėlį ir, nors jo veide šmėžtelėjo nepasitikėjimas, staigiai atsisuko į matrosus.

– Ko spoksonot kaip į stebuklą? – Zotovas pirštu bakstelėjo į Joną ir Vasilijų. – Čia mūsų naujas gydytojas, Hamiltonas. Admirolo įsakymu priimtas. Judėkit greičiau, paimkit jo mantą ir nuveskit į lazaretą, į laisvąją kajutę. Ir pasistenkit nesumalti tų lagaminų savo angliuotomis letenomis!

Vasilijus sustingo, jo rankos, ką tik kibusios į statinės lanką, nusviro. Jis žiūrėjo į Hamiltoną, tada į Joną, kol galiausiai, purkštaudamas iš netikėtumo, nusileido žemyn trapu ant molo ir griebė už vieno iš lagaminų. Jonas tylėdama paėmė antrąjį.

Kai jie pasuko siauru koridoriumi gilyn į laivą, Vasilijus, įsitikinęs, kad gydytojas kiek atsiliko, pasilenkė prie pat Jono ausies. Jo balsas dabar drebėjo nuo piktumo ir staigaus nušvitimo:

– Va tau ir atsakymas, Nemoj! – sušnypštė jis. – Admirolas tam gubernatoriui ne šiaip dovanėles vežė. Matyt, anglai sutiko mus įsileisti į pačią Alfredo baseino širdį ir leido prie krantinės stovėti tik su viena sąlyga – kad šitą įkyrų tiesos ieškotoją mes iš čia išsivežtume kuo toliau. Už tai, kad Admirolas lyžtelėjo gubernatoriui užpakalį, mes dabar ir vandenį, ir mėsą gavom be eilės. Mes ne gydytoją gavom, Jonai, mes gavom kraitį už tai, kad pasitarnavom jų „aukštybei“ ir išvalėm jų uosto šiukšles!

Jonas nieko neatsakė. Jis tiesiog tvirčiau sugniaužė sunkią odinę rankeną. Pastatęs lagaminą ankštoje, dar senais vaistais kvepiančioje kajutėje, jis akimirką susitiko žvilgsniu su Hamiltonu. Anglas linktelėjo – ramiai, be jokios puikybės, tarsi būtų atpažinęs tuos pačius jūreivius, stebėjusius jį purve.

Išėjęs į koridorių, Jonas paskutinį kartą nužvelgė sunkias plienines duris. Jo galvoje vėl nuaidėjo Volkonskio pokalbis su Baranovu reide apie „problemą, kuri nustoja kalbėti“. Tik dabar jis suprato – iš uosto jie išsivežė ne gydytoją.
Jie išsivežė žmogų, kurio čia nebereikėjo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS