TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Volkonskio sprendimas

Pietų šaltis liepą.

Palikęs ne itin svetingą uolą Atlante, Baranovo vadovaujamas laivas, grumdamasis su priešpriešiniu vėju, brovėsi vis tolyn į pietus. Darėsi vis šalčiau. Jonui, įpratusiam prie lietuviškų metų laikų, atrodė be galo keista, kad kuo toliau į pietus – tuo labiau gelia šaltis. Mintyse jis vis grįždavo į tėvynę: dabar liepos pabaiga, gimtinės pievose dūzgia bitės, žmonės pjauna šieną, ruošiasi rugiapjūtei, Žolinė jau ne už kalnų... o čia oras toks, kad atrodo, dar šiek tiek – ir pasnigs.

Visiems išdavė žiemines milines. Jos kvepėjo sandėlio drėgme ir tabaku, buvo sunkios, bet be jų denyje Jonas nebūtų ištvėręs nė valandos. Europietiškam protui tai atrodė nesuvokiama – pačiame vidurvasaryje trauktis į plaučius ledinį orą.

Jonas pirmasis pamatė ne žemę, o paukščius. Tai nebuvo tos drąsios, grakščios žuvėdros, kurios lydėjo juos Baltijoje. Šie paukščiai buvo sunkesni, rėksmingi, pilkais sparnais; jie sklandė virš kreiserio kaminų, tarsi lauktų, kada iš laivo vėl kas nors bus išmesta į jūrą. Jono krūtinę vėl suspaudė tas keistas, šaltas gumulas.

Visus slėgė tai, kad laivas liko be gydytojo. Kelionė į Vladivostoką tik įpusėjo, o pirma netektis buvo labai rimta. Laivo felčeris nesugebės išgydyti komandos, jei tropikuose įsisiautės kokia liga ar kils karinis konfliktas. Kubrike vėl girdėjosi neramios kalbos, o pagrindinis jų kurstytojas buvo Michalyčius.

— Matot tuos paukščius? — Michalyčius stovėjo prie pat Jono, jo akys buvo paraudusios nuo nemigos, o balsas gurgždėjo kaip rūdys. — Čia ne paukščiai, čia daktaro vėlė mus seka. Sakiau jums Gibraltare, sakiau!

Michalyčius spjovė į šoną, bet vėjas spjūvį tėškė jam atgal ant milinės. Jis to net nepastebėjo, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į viršutinį tiltelį, kur šmėžavo Volkonskio siluetas. Jo pyktis Admirolui buvo nepaaiškinamas, beveik liguistas.

— Admirolas... — sušnypštė jis. — Gibraltare pasuko aplink Afriką, užrūstino patį Dievą, ir dabar prakeiksmas vilksis iš paskos iki pat Vladivostoko. Jis bijo anglų, o mes čia dvėsim – vieni nuo šalčio, kiti nuo ligų. Šitas jo sprendimas mus visus pražudys.

Jonas tylėjo, kantriai tęsdamas savo tarnybą. Jis kruopščiai valė savo pabūklą ir, nors diena po dienos tapdavo vis šalčiau, dairėsi per bortą – bene pamatys ką įdomaus. Horizonte, pro pilką purslų miglą, staiga išniro tamsus, plokščias brūkšnys. Tai žema ir nyki uola – Robbeno sala. Ji atrodė kaip didžiulis banginis, išmetęs nugarą į paviršių tiesiai priešais Keiptauno reidą.

— Štai jūsų Keiptaunas, — Michalyčius kreivai nusišypsojo. — Kalėjimo sala. Tikra vieta tokiems kaip mes.

Jonas nežiūrėjo į Michalyčių. Jis žiūrėjo į tą tolimą, niūrią uolą ir jautė kranto alsavimą. Oras tapo tirštas, kvepiantis dūmais ir drėgna žeme. Jie atplaukė, bet ramybės Jono širdyje nebuvo.

 

Volkonskio ėjimas

Kreiseris „Chrabrost“ lėtai, lyg milžiniškas plieninis žvėris, įslinko į Keiptauno reidą. Locmanas – sausas, vėjo nugairinto veido anglas – jau buvo tiltelyje šalia Baranovo. Jonas nuo denio stebėjo, kaip šis svetimšalis užtikrintai rodo kryptį jų galingam laivui pro putotus molus. Virš miesto iškilo Stalo kalnas. Jo viršūnę dengė tirštas, baltas debesų sluoksnis, kuris lyg milžiniška staltiesė ritosi žemyn stačiais uolų šlaitais. Vaizdas buvo didingas, bet grėsmingas – čia nebuvo svetingų uostų ramybės, tik pilkai žalia, putota jūra ir klykiantys paukščiai.

Prieš nuleidžiant paradinį barką, denyje pasirodė bocmanas Zotovas. Jis dar kartą nužvelgė irklininkus, sustojo ties Jonu ir Vasilijumi. Jo veidas buvo rūstus, o balsas skambėjo kaip įsakymas, kurio nevalia pamiršti:
— Plukdysit Admirolą. Krante laukti, nuo barko nei žingsnio. Vasilijau, jei užuosiu bent lašą angliško jovalo – geriau pats šok į vandenyną pas ryklius. Saugoti Admirolo turtą ir laukti, kol grįš. Viskas aišku?
— Aišku, pone bocmane, — sumurmėjo Vasilijus, nors akyse jau žibėjo avantiūros ugnelė.

Kai inkaras su griausmu krito į vandenį, barkas buvo nuleistas. Admirolas Volkonskis, pasitempęs ir rūstus, nulipo trapu, atsargiai nešinas sunkia, lakuoto raudonmedžio dėžute su spindinčiais sidabro apkaustais. Jonas įsirėmė į irklą. Jis jautė kiekvieną sunkų grybšnį, kol barkas skrodė pilkai žalią vandenį link krantinės. Admirolas spaudė dėžutę prie savęs, tarsi joje būtų užrakintas viso laivo likimas. Jonas suprato – tai buvo tikrasis Volkonskio „ėjimas“ šioje svetimoje partijoje.

Barkas minkštai atsimušė į akmeninę prieplauką. Jonas tvirtai įsirėmė kojomis, prilaikydamas valtį už borto, kol Admirolas su adjutantu išlipo. Admirolo laukė oficialus vizitas gubernatoriaus Robinsono rezidencijoje, kur turėjo paaiškėti, ar kreiseris gaus naują gydytoją. Karietai dingus uosto dulkėse, kartu plaukęs Zotovas nuėjo link uosto kontoros susitvarkyti popierių, dar kartą pagrūmojęs matrosams likti vietoje.

Vasilijus tik to ir telaukė. Vos bocmanas užsisuko už kampo, jis iššoko iš valties ant tvirto kranto:
— Zotovas popieriuose paskendo, o mes čia, Nemoj! Einam, pažiūrėsim, kuo tie anglai kvėpuoja. Gal kokio tabako geresnio gausim, o tai mūsų „machorka“ jau plaučius degina.

Jonas dvejojo, prisiminęs griežtą bocmano nurodymą, bet pagunda pamatyti svetimą pasaulį buvo stipresnė. Jis peršoko ant akmeninio molo. Uostas pulsavo lyg milžiniškas skruzdėlynas. Vasilijus netrukus jau ginčijosi su prekeiviu prie artimiausio vežimo. Murzinas malajas su raudona fesa rodė į tamsius tabako lapus ir reikalavo tiek, kad Vasilijus net paraudo iš piktumo. Matydamas, kad jūreivis nieko nesupranta, prekeivis bandė išplėšti monetą Vasilijui iš rankų, kartu įstumiant jam į delną saują supelijusių lapų.

Vasilijus susverdėjo, bet Jonas žengė žingsnį į priekį. Jis nieko nesakė, tik savo didele letena tvirtai suėmė prekeivio riešą. Suėmė tiek, kad tas akimirksniu nuščiuvo, o jo akys išsiplėtė pamačius Jono ūgį ir ramų, bejausmį žvilgsnį. Moneta liko Vasilijaus saujoje. Jonas tik smakru parodė į geresnį tabako ryšulį, ir prekeivis drebančiomis rankomis atmatavo geriausios dalies, net nebandydamas prašyti daugiau.

— Tylėjimas auksas, o tavo kumštis – geriausias vertėjas, Jonai, — nusijuokė Vasilijus, kišdamas tabaką už milinės. — Einam atgal, kol Zotovas negrįžo.

Jonas jautėsi ramiau, kai po kojomis vėl pajuto sūpuojamą barko dugną.

 

Vakaro sugrįžimas

Uostas jau geso. Dienos triukšmas slūgo, vietoje jo kilo duslus vakarinis gaudesys – grandinių žvangėjimas, tolimi šūksniai, vandens plakimas į akmenį. Virš visko, lyg milžiniška akmeninė siena, tylėjo Stalo kalnas, užklojęs miestą sunkia, balta debesų staltiese.

Jonas su Vasilijumi sėdėjo barke. Vanduo po jais buvo tamsus, beveik juodas.

Vasilijus išsitraukė naują tabaką, pirštais atsargiai prikimšo pypkę. Užkūrė, giliai įtraukė ir akimirką net primerkė akis.

– Va čia tai ne machorka… – sumurmėjo patenkintas. – Šitas ne plaučius drasko.

Jis pūstelėjo dūmą į šoną, lyg nenorėdamas jo išbarstyti.

Jonas tylėjo. Jo žvilgsnis vis grįždavo į krantinę, kur dingo admirolas. Laikas slinko lėtai. Per lėtai.

Pagaliau iš prieblandos išniro dvi figūros.

– Eina, – tyliai pasakė Jonas.

Admirolas Volkonskis ėjo greitai, beveik nekreipdamas dėmesio į aplinką. Šalia jo – adjutantas, kiek atsilikęs. Abu buvo tylūs, bet jų laikysenoje buvo kažkas lengvesnio – tarsi reikalas, dėl kurio važiavo į krantą, nebebūtų toks sunkus kaip prieš kelias valandas.

Jonas įsirėmė į bortą, prilaikydamas barką. Volkonskis įlipo pirmas, trumpam sustojo, lyg įkvėptų jūros oro, ir tik tada atsisėdo.

– Į laivą, – sausai mestelėjo.

Irklai tyliai panėrė į vandenį. Kurį laiką buvo girdėti tik vandens šnarėjimas.

Vakaro migla jau buvo užkritusi ant reido, kai barkas atsimušė į kreiserio bortą. Admirolas, nelaukdamas ceremonijų, greitai užlipo trapu aukštyn. Jonas tvarkėsi barke, ruošdamasis jo pakėlimui į kreiserį. Vanduo po laivu dunksojo tamsus, ramus, lyg nieko nebūtų įvykę krante.

Aukščiau, ant tiltelio, laukė Baranovas.

Jie pasisveikino trumpai – be oficialumų. Toks buvo vakaras.

Jonas tik spėjo pakelti akis, kai abu vyrai pasisuko ir pradėjo eiti palei bortą. Balsai buvo žemi, bet naktis juos nešė žemyn, tiesiai į barką.

– …anglai mėgsta popierių, – tyliai kalbėjo Baranovas.
– Ne popierių, – atkirto Volkonskis. – Jie mėgsta tvarką. Už ją ir moka.

– Bus žmogus, – po akimirkos tęsė jis. – Jaunas gydytojas, Hamiltonas.
– Misijai jis per daug principingas. Gubernatoriui – per daug triukšmo.

Trumpa pauzė.

– Robinsonas džiaugėsi, kad tuo „išspręsime ir jo klausimą“, – pridūrė Volkonskis.

– Išspręsime? – atsargiai paklausė Baranovas.

– Jis vadina tai sprendimu, kai problema nustoja būti šalia ir kalbėti, – ramiai atsakė admirolas.

Jonas nevalingai įsikibo į medinį bortą.

– O jis sutiko? – paklausė Baranovas.

– Jie paprastai sutinka, kai parodai, kad kitaip bus blogiau.

Akimirką stojo tyla. Tik grandinių girgždesys ir vandens pliaukšėjimas į metalą.

Volkonskis jau nusisuko, bet dar pridūrė, lyg sau:

– Jaunas. Per daug tikintis savimi ir idealais. Tokie arba lūžta, arba tampa pavojingi.

Jonas nuleido akis į vandenį. Pirmą kartą žodis „gydytojas“ neskambėjo kaip pagalba. O kaip kažkas, kas jau buvo neišvengiama.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS