TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Vienišas akmuo

Prieš vėją

Visą savaitę po pusiaujo kirtimo kreiseris grūmėsi su pietryčių vėjais. Jonui šis kelionės etapas atrodė lyg didžiulė gamtos apgaulė. Gegabrasčio laukuose jis buvo įpratęs, kad pietūs visada atneša šilumą, tačiau čia viskas vyko atvirkščiai. Kuo toliau į pietus skrodė „Chrabrost“ kilis, tuo vėsiau darėsi. Negailestingai kepinančią saulę dabar bent iš dalies vėsino šaltokas ir gūsingas vėjas, vertęs matrosus naktinėmis pamainomis gūžtis į milines.

Jonas juto, kaip laivui ir komandai sunku. Tą dieną jis pirmą kartą pamatė laivo gydytoją – paprastai denyje retai pasirodantį žmogų. Šis stovėjo prie borto, susikūprinęs, ir ilgai, sunkiai kosėjo į nosinę, stengdamasis nusisukti nuo kitų akių.

Be burių, genamas tik garo mašinos galios, kreiseris drebėjo, lėtai braudamasis per tankias vandenyno bangas. Pietryčių pasatas pūtė tiesiai į kaktą, o kažkokia nematoma vandenyno srovė, tarytum milžino ranka, stūmė juodą korpusą atgal į šiaurę. Dūmai iš kaminų nebekilo į viršų, vėjas juos draskė ir lyg purvinus skudurus tąsė palei pat vandenį. Pasaulis, kurį Jonas pamažu pradėjo suprasti, vėl išsikraipė – pietūs čia kvepėjo nebe karščiu, o drėgnu šalčiu ir druska.

Vieną popietę, toli nuo laivo, Jonas pastebėjo keistą judėjimą. Horizonte iškilo keli galingi garo ir vandens fontanai, o po akimirkos vandenyno paviršiuje pasirodė tamsios, blizgančios keteros. Jos atrodė lyg nedidelės, lėtai judančios salos, kurios tai išnirdavo, tai vėl pradingdavo pilkose bangose. Jonas sustingęs stebėjo tuos milžiniškus gyvūnus, kurie savo dydžiu gerokai lenkė delfinus. Nors laivas praplaukė gana toli ir sunku buvo ką nors įžiūrėti detaliau, tas „gyvų salų“ vaizdas Jonui paliko nepaaiškinamą sunkumo jausmą. Atrodė, kad pati jūra turi savo šeimininkus, kuriems šis plieninis kreiseris tėra nereikšmingas praeivis.

Šeštosios dienos ryte horizontas nustojo būti tuščias. Pro pilką purslų miglą iš vandenyno gelmių pradėjo ryškėti dvi smailos uolų viršūnės. Jos kilo tiesiai į dangų taip aukštai, kad visi Jono iki tol matyti bažnyčių bokštai ir aukščiausi pakrančių švyturiai šalia jų būtų atrodę lyg menki, vaikų pamesti žaislai. Tai nebuvo svetingas krantas – tai buvo Šventoji Elena, vienišas ir rūstus akmuo vidury begalinės mėlynės.

 

Svetimas krantas

Artėjant iš šiaurės, Šventoji Elena atrodė ne kaip sala, o kaip milžiniška, ruda ir negyva uola, išnirusi tiesiai iš bedugnės. Per gerą dešimtį varstų nusidriekusi akmeninė siena atrodė neįveikiama – banga po bangos lūžo į stačius skardžius, ir Jonas nesuprato, kaip toks didelis laivas galėtų čia rasti vietą sustoti.

Tačiau kreiseriui pasukus į vakarus ir laikantis saugaus atstumo nuo kranto, akmenys staiga prasivėrė. Siaurame slėnyje, giliai įsirėžusiame tarp dviejų vertikalių sienų, pasirodė gyvybė. Tai buvo Džeimstaunas – vienintelis salos uostas, spaudžiamas uolų taip stipriai, kad namai atrodė lyg prilipę prie pilko akmens. Horizonte, virš miško stogų, į dangų šovė tos pačios dvi smailės, kurias jie matė dar iš tolo. Ant uostą saugančio forto sienų ir bokštų plevėsavo britų vėliavos.

Tas vaizdas akimirksniu sugrąžino negerą jausmą, užgniaužtą dar Gibraltare. Nors Jonas mažai ką išmanė apie imperijų ambicijas, jis kūnu jautė laive tvyrančią įtampą – čia nebuvo vietos klaidoms. Admirolas Volkonskis liko savo kajutėje, bet jo nematoma valia per kapitoną Baranovą persidavė kiekvienam matrosui. Baranovas nervingai žingsniavo tilteliu, o jo komandos tapo lakoniškos ir sausos: jokių laisvų artelių, jokio poilsio krante. Jei Las Palme vietiniai patys barkais plukdė anglį, tai čia britai tik skaičiavo pinigus ir stebėjo iš aukštybių. Matrosai viską turėjo daryti patys.

Zotovas suriko komandą ruošti barkus gėlam vandeniui ir angliai. Jonas pateko į pirmąją artelę, kuriai teko sunkus darbas: plaukti į krantinę, ridenti tuščias statines prie čiaupų, jas pildyti ir vėl ridenti atgal prie barkų.

– Čia tau ne Ispanija, Nemoj, – ridendamas sunkią gėlo vandens statinę per akmeninį grindinį nusispjovė Vasilijus. – Čia net už orą, kurį kvėpuoji, anglai paprašys užsimokėti, o dirbti lieps patiems. Patys tik stebi iš aukštai kaip kalėjimo prižiūrėtojai.

Prie krantinės Jonas dar kartą pamatė gydytoją. Keista – toks žmogus paprastai čia nesirodydavo. Šis stovėjo prie akmens sienos, lyg būtų pasiklydęs tarp svetimų darbų, ir staiga susilenkė, spausdamas prie lūpų baltą skepetą, lyg bandytų užgniaužti tai, ko kiti neturi pamatyti.

Jonas tylėjo, įsirėmęs pečiu į drėgną medį. Virš galvos kilo pilko akmens Džeimstauno sienos, o iš fortų pro pabūklų angas juos sekė svetimos akys. Jiems tai nebebuvo draugiškas uostas – tai buvo akmeniniai spąstai, kuriuose jie privalėjo kuo greičiau susitvarkyti ir dingti į atvirą vandenyną.

Iki vakaro kreiseris prarijo paskutines statines vandens, anglies ir sūdyto maisto. O jau temstant, tyliai, be jokių iškilmių, „Chrabrost“ atsiplėšė nuo kranto ir paliko užnugaryje tą vienišą, pliką akmenį. Laivas pasuko į pietryčius.

 

Pirma netektis.

Kubrike tvyrojo sunkus, priplėkęs oras. Net ir po pusiaujo kirtimo, kai karštis šiek tiek atlėgo, čia vis dar buvo tvanku – mediena laikė savyje dienos kaitrą, o žmonių kvėpavimas ją tik dar labiau tirštino. Jonas gulėjo hamake, snaudė, bet miegas neėmė. Laivas lėtai siūbavo, girgždėjo, o iš kažkur giliai sklido monotoniškas mašinos dundesys.

Tada jis išgirdo kosulį. Ne iš karto suprato, kas galutinai išvaikė miegus. Kosulys buvo duslus, gilus, tarsi kažkas bandytų išplėšti iš savęs orą. Jis pasikartojo dar kartą – ilgas, plėšiantis, ir paskui staiga nutrūko. Kubrike niekas nejudėjo, bet Jonas jautė – visi pabudo.

– Girdėjai?.. – kažkas sušnabždėjo tamsoje.

– Tylėk, – atkirto kitas balsas, bet per tyliai, kad nuskambėtų įtikinamai.

Kosulys vėl pasigirdo. Šįkart arčiau. Iš viršaus kažkas neramiai sujudėjo hamake, virvės sučežėjo.

– Ten gydytojas, – tyliai tarė balsas, kurio Jonas neatpažino.

Jonas pasisuko hamake ir pažvelgė į tamsą. Ten, už siauro praėjimo, buvo gydytojo kajutės durys ir lazaretas. Dieną jos beveik visada būdavo praviros, bet dabar – uždarytos. Po jomis vos vos švietė blanki šviesa.

– Mačiau šiandien… – pradėjo tas pats balsas. – Krante. Su skepeta…

– Visi kosėja, – burbtelėjo kažkas iš kito kampo. – Drėgmė čia, ne namai.

– Ne taip, – atkirtimas buvo aštresnis. – Krauju.

Tyla susmigo į kubriką kaip vinis. Kažkur sukrebždėjo pelė, bet niekas nesujudėjo. Tik kvėpavimas pasidarė sunkesnis.

– Nusišneki, – pagaliau tarė kitas, bet jau ne taip tvirtai.

– Pats mačiau.

Virš Jono kažkas tyliai persižegnojo. Jis išgirdo trumpą, sausą pirštų bakstelėjimą į krūtinę. Tas garsas, rodos, nuaidėjo garsiau nei pats kosulys.

Durys priekyje girgžtelėjo. Visi sustingo. Iš gydytojo kajutės išėjo felčeris. Rankoje jis laikė metalinį dubenį. Net prieblandoje Jonas pamatė – vanduo jame buvo tamsus. Per tamsus.

Felčeris greitai perėjo kubriką, niekam nežiūrėdamas į akis. Prie liuko sustojo tik akimirkai, lyg dvejodamas, ir tada dingo aukštyn.

Niekas nieko nepasakė.

– Sakiau… – tyliai sušnabždėjo tas pats balsas.

Šį kartą niekas neatsakė.

Po kelių akimirkų iš kajutės vėl pasigirdo kosulys. Trumpesnis, bet dar sunkesnis. Lyg žmogus jau nebekovotų, tik bandytų išlikti.

Jonas gulėjo nejudėdamas. Jo rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, bet jis pats to net nepastebėjo. Galvoje sukosi padrikos mintys – apie švytintį vandenį, apie tą juodą viesulą, apie žodžius, kuriuos jis tada kartojo.

„…mintimis…“

Jis pajuto, kaip kažkas viduje nemaloniai susitraukia.

– Tai negerai, – tyliai ištarė kažkas apačioje. – Jei gydytojas krenta…

Mintis liko nebaigta. Nereikėjo jos užbaigti. Visi suprato.

Kubrike vėl įsivyravo tyla. Bet ji jau buvo kitokia – nebe nuovargio, o laukimo. Sunkus, nematomas šešėlis nusileido tarp hamakų, tarp žmonių, tarp jų kvėpavimo. Ir niekas nebeužmigo.

Kitą dieną, pavakare, kubrike vėl sujudėjo. Durys į gydytojo kajutę atsivėrė, ir du matrosai tylėdami išnešė sunkų, drobinį maišą. Jis buvo grubiai užsiūtas, kampuose jau patamsėjęs nuo drėgmės.

Jonas nesąmoningai sulaikė kvėpavimą. Maišas vos pastebimai siūbavo tarp jų rankų.

– Į denį, – trumpai mestelėjo Zotovas.

Denyje stovėjo visa įgula. Vėjas nuo vandenyno buvo vėsus, bet niekas jo nejautė. Prie borto laukė laivo popas. Jo balsas buvo žemas, monotoniškas, lyg skaitytų ne maldą, o kažką seniai iš anksto nulemto.

Jonas žiūrėjo, kaip maišą paguldė prie borto. Prie kojų pririšo sunkų geležies gabalą. Virvė trumpam įsitempė.

– Amen, – tyliai nuaidėjo virš galvų.

Ir tada jį nuleido.

Maišas akimirkai sustojo ties vandens paviršiumi, tarsi dvejotų, ir dingo. Tik trumpas pūkštelėjimas, ir vėl liko tik bangos.

Jonas žiūrėjo į tą vietą ilgiau nei reikėjo. Atrodė, kad vandenynas net nesureagavo – lyg nieko nebūtų paėmęs.

Bet visi suprato. Tai buvo pirma netektis. Ir pirmas kartas, kai kiekvienas iš jų aiškiai pajuto – eilė gali ateiti bet kam.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS