TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Į šiaurę link Madagaskaro

Egzotiškas sugrįžimas

Po savaitės druskos ir šalčio Indijos vandenynas pagaliau pasigailėjo „Chrabrost“ įgulos. Oras tapo tirštas ir saldus, o vandenyno pilkumą pakeitė sodrus ultramarinas. Galiausiai pasigirdo ilgai laukta komanda – matrosams buvo išduotos švarios, baltos vasarinės palaidinės.

Nusimetus sunkias, drėgmės ir prakaito įsigėrusias milines, apėmė keistas lengvumas. Baltas audinys akimirksniu pakeitė viso laivo išvaizdą: suodinas, pilkas kreiseris staiga nušvito, o denyje zujantys jūreiviai atrodė nebe kaip purvini krovikai, o kaip tikra imperijos karinė jėga. Jonas jautė, kaip švelnus vėjas košia plonus marškinius, vėsindamas per karščius išvargusį kūną. Šviesios spalvos denyje reiškė viena – šaltis liko praeityje, o priekyje laukia tropikai.

Jonas, plaudamas denį ankstų rugpjūčio 8-osios rytą, vėl pamatė jas – skraidančias žuvis. Jis prisiminė, kaip pirmą kartą jas gaudė ir ragavo prie Los Palmo, bet šios buvo kitokios. Viena jų, mirtinai atsitrenkusi į bortą, gulėjo tiesiai jam po kojomis. Jonas pakėlė ją – žuvis buvo didelė, beveik pėdos ilgumo. Saulės spinduliuose jos sparnai-pelekai sužvilgo nebe sidabru, o keistais, ryškiais oranžiniais dryžiais. Jonas sustingo, liesdamas tą egzotišką raštą. Pasvalio upėse tokios spalvos reiškė pavojų arba uogas, o čia tai buvo pati vandenyno gyvybė.

Tą akimirką iš lazareto liuko išniro Hamiltonas. Jis vilkėjo savo naująjį tamsiai mėlyną švarką, buvo švariai nusiskutęs, nors jo veidas vis dar atrodė kiek permatomas po ligos. Pamatęs Joną su spalvota žuvimi rankose, daktaras sulėtino žingsnį. Jis nebesėdėjo hamake pažaliavęs – dabar žiūrėjo į žuvį su moksliniu smalsumu ir keista šypsena, kuri pirmą kartą nušvietė jo pavargusį veidą.

— Exocoetidae... — tyliai, beveik sau sumurmėjo Hamiltonas, priėjęs prie Jono.

Jonas nesuprato lotyniško pavadinimo, bet, pamatęs daktaro susidomėjimą, tiesiog ištiesė delną su grobiu. Oranžinis žuvies dryžis drėgname denyje sužvilgo lyg brangakmenis.
Abu palinko virš jos – tyliai, susitelkę, tarsi vaikai, radę kažką nepaaiškinamai svarbaus. Daktaras pirštu rodė į pelekų sandarą ir kažką aiškino, o Jonas tik stebėjosi, kaip toks trapus padaras gali išgyventi šiame rūsčiame vandenyne. Tačiau idilę nutraukė sunkus žingsnis ir gergždžiantis Vasilijaus balsas. Jis priėjo prie jų, rankove nusišluostė kaktą ir nužvelgė abu „tyrėjus“ su neslepiama ironija.

– Na, ką jūs čia buriat, du naivuoliai? – Vasilijus spjovė pro bortą ir bakstelėjo pirštu į žuvį. – Šitą daiktą valgyti reikia, o ne skaičiuoti, kiek ten tų spyglių. Keptuvėje ji gražiau atrodo nei tavo delne, Nemoj.

Vasilijus paėmė žuvį už uodegos, pakilnojo ją, įvertindamas svorį, ir kreivai šyptelėjo daktarui:
– Daktarėli, kol jūs čia pelekus tyrinėjat, kiti matrosai visas surinks ir pas koką nuneš. Marš į virtuvę, kol saulė jos neiškepė čia pat ant denio!

Hamiltonas, nors ir nesuprato visų Vasilijaus žodžių, iš intonacijos puikiai pajuto, kad jo „mokslinė apžiūra“ baigėsi. Jonas tik linktelėjo, paimdamas žuvį atgal. Pasaulis vėl tapo paprastas: gražu tai, kas skanu, o tai, kas skanu – padeda išgyventi.

 

Knyga ir tyla

Hamiltonas suprato, kad jei nori išgyventi tarp aštuonių šimtų vyrų, jam reikia suprasti, ką jie murma aplinkui. Kai laivas aprimo, jis paprašė audiencijos pas kapitoną.

Baranovas priėmė jį savo kajutėje, kurioje kvepėjo brangiu tabaku ir senu popieriumi. Kapitonas neslėpė nuostabos, kai anglas paprašė ko nors paskaityti rusų kalba. „Bukvario“ jis neturėjo, tačiau ant lentynos gulėjo šūsnis „Morskoj sbornik“ žurnalų.

— Tai ne Šekspyras, daktare, — tarė Baranovas angliškai, stumdamas storą žurnalą Hamiltonui. — Bet čia rasite viską: nuo garo mašinų brėžinių iki kelionių aprašymų. Kalba sausa, bet teisinga. Pradėkite nuo terminų.

Hamiltonas grįžo į lazaretą nešinas žurnalais. Kirilica jam buvo mįslė, tačiau lotyniški terminai medicinos skiltyje padėjo užčiuopti siūlo galą.

Vieną vakarą, kai Jonas užnešė daktarui šviežio vandens, jis pamatė Hamiltoną palinkusį virš žurnalo. Daktaras pusbalsiu skaitė skiemenuodamas:
— Pa-rús... Pa-rús...

Jonas, pastatęs ąsotį, trumpai ištarė: — Pá-rus.

Hamiltonas pakėlė akis ir kelias sekundes stebėjo matrosą, o tada pakartojo:
— Pá-rus?

Jonas tik linktelėjo ir apsisukęs išėjo iš lazareto. Grįžęs į kubriką, jis rado Vasilijų, kuris sėdėjo ant skrynios ir neskubėdamas lopė savo milinę. Jonas stabtelėjo prie jo ir, trumpai žvilgtelėjęs lazareto durų link, sumurmėjo:

— Daktaras mokosi. Rusų kalbos.

Vasilijus net nepakėlė galvos, tik stipriau truktelėjo siūlą, kuris sausai sugirgždėjo audinyje.

— Mokosi? — jis kreivai šyptelėjo, pagaliau pakeldamas akis į Joną. — Na, tegul graužia tą popierių. Geriau tegul dabar liežuvį laužo, nei vėliau mūsų kaulus. Angliškas kraujas mėlynas, Nemoj, bet rusiškas žodis kietas – kol jis išmoks „skauda“ nuo „mirštu“ atskirti, mes jau ir Vladivostoką pamatysim.

Vasilijus nukando siūlą ir spjovė į šalį.

— Svarbu, kad vėmimas praėjo. Mokytas daktaras denyje geriau nei pažaliavęs ponas hamake, net jei jis ir taria žodžius kaip užspringęs katinas.

Jonas nieko neatsakė, tik atsisėdo į savo vietą. Jis prisiminė Hamiltono žvilgsnį, kai šis pakartojo „Párus“. Tas anglas gal ir buvo ponas, bet jis bent jau bandė nebebūti svetimas šiame laive, kuris juos visus nešė į tą pačią nežinią.

 

Koralų rifo spąstai

Ištrūkęs iš „riaumojančiųjų“ platumų ir stingdančios Antarkties įtakos, kreiseris „Chrabrost“ artėjo link Madagaskaro. Pasinaudodamas palankiu vėju ir nepaisydamas po štormo aptrupėjusio burių komplekto, laivas užtikrintai skrodė bangas dešimties mazgų greičiu. Baranovas, gerai žinodamas klastingas sroves palei Afrikos krantus, laikėsi atviros jūros ir taikė tiesiai į rytinę salos pakrantę.

Kasdien darėsi vis karščiau. Jonas, išvargintas „rugpjūčio šalčių“ ir Pietų pusrutulio klimato kontrastų, mėgavosi šiluma. Atrodė, lyg pats vandenynas būtų pradėjęs kvėpuoti ramiu, ritmingu ritmu, lengvai kilnodamas plieninį kreiserio korpusą.

— Žiūrėk, Nemoj, — Vasilijus priėjo prie Jono, rankove nusišluostydamas kaktą. — Vanduo keičiasi. Savo kaimelio upėje tokio dugno nepamatysi.

Jonas pažvelgė žemyn ir sustingo. Vanduo tapo neįtikėtinai žydras ir skaidrus. Saulės spinduliai pervėrė gelmę iki pat dugno, kur tarp spalvotų koralų sodų nardė ryškios žuvys. Jonui tai atrodė kaip magija – kreiseris tarsi kybojo ore virš povandeninės karalystės, o ne plaukė vandeniu. Tačiau balto putoto vandens juosta horizonte perspėjo, kad šis rojus turi aštrius dantis.

Sala buvo milžiniška, apsupta koralų rifų, kurie lyg galinga tvirtovės siena saugojo žemę nuo svetimų. Bangos su šiurpiu triukšmu daužėsi į šią užtvarą, keldamos debesis purslų.

— Inkarų komanda, pasiruošti! — denyje nuaidėjo griežtas Zotovo balsas. Bocmanas praėjo pro šalį, nužvelgdamas horizontą. — Ko išsižiojot? Gražu? Tas gražumas gali perrėžti mums pilvą greičiau, nei spėsite sukalbėti poterius. Čia ne Nevos dumblas, čia akmeniniai dantys, kure kanda.

Netrukus „Chrabrost“ prisiartino prie siauro plyšio rifų sienoje, kur vanduo atrodė tamsesnis ir gilesnis. Laivas davė signalą, ir netrukus išvydo prie jų skubančią kanoją su atsvaru.

Jonui nekilo liežuvis vadinti locmanu tą pusnuogį žmogų – jis labiau priminė žveją nei uosto vedlį. Tačiau, vikriai užlipęs į denį, nepažįstamasis iškart prabilo greita prancūziška šneka ir, kreipdamasis į Baranovą, trumpai prisistatė pagal visus reglamentus.

Vos po akimirkos laivas, tarsi paklusnus gyvūnas, ėmė klausyti kiekvieno jo mosto.

Atsargiai manevruodamas tarp dardančių bangų zonų, locmanas įvedė „Chrabrost“ į Tamatavės reidą. Temstant laivas išmetė inkarą didžiulėje įlankoje. Jos vakariniame pakraštyje plytėjo smėlynai, o pietuose matėsi skurdžios vietinių lūšnos ir keli balti prancūziško stiliaus pastatai. Aplinkui zujo daugybė valčių su ryškiaspalviais, triukšmingais gyventojais.

Tai buvo visiškas kontrastas viskam, ką Jonas matė nuo pat šv. Elenos uolų. Tas gyvenimas krante atrodė chaotiškas, nerūpestingas ir be galo svetimas. Net žvaigždės čia buvo ne tokios kaip Gegabrastyje. Virš galvų ryškiai spindėjo Pietų Kryžius, primindamas, koks didelis atstumas skiria jį nuo namų.

Vakare Jonas, užmerkęs akis savo guolyje, jautė tik švelnų laivo sūpavimą. Pagaliau atėjo pirmoji rami naktis po Afrikos dangumi. Sapnuose vėl išniro gimtasis kaimas, motinos veidas ir seserų juokas, tačiau džiunglių kvapas, skverbęsis per iliuminatorius, vis primindavo – tu jau kitoje pasaulio pusėje.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS