TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Linija kirsta!

Skraidančios žuvys

Po nesenų įvykių kubrike įtampa niekur nedingo. Saulė visą dieną atrodė praktiškai virš galvos, pasiruošusi pragręžti kiekvieną pakaušį, išdrįsusį išlysti iš kubriko ar kajutės. Bocmanas griežtai kontroliavo  padėtį kubrike ir jo pasirodymas bekylančios „audros“ vietoje nuslopindavo bet kokį norą susipešti. Jau kelios dienos kai kubrike ir denyje nesimatė Michalyčiaus, kuris už savo nesusivaldymą buvo patalpintas į triume buvusį narvą, matrosų vadinama karceriu. Jonas ir Vasilijus, kartu su savo artelės vyrais, sukandę dantis naktimis dirbdavo prie savo pabūklo vaduodami jo mechanizmą nuo druskos ir karštyje išdžiūvusio tepalo. Į kreivus žvilgsnius ar pabambėjimus visi stengėsi atžariai nereaguoti. Vieniems pamoka buvo Michalyčiaus karceris, kitiems dievobaimingas tropikų uragano vaizdas. Visi stengėsi situacijų, kurios vis tik iškildavo gana dažnai, neaštrinti.

Karštis kubrike tapo toks tirštas, kad Jonas nebeištvėrė. Jis išsinešė savo guolį į denį ir įsitaisė tarp susuktų lynų, po sena, išblukusia bure, kurią Vasilijus padėjo ištempti kaip tentą. Čia, nors ir svilino, bent jau judėjo drungnas vandenyno oras. Jonas snaudė, tarp sapnų girdėdamas tik ritmišką bangų plakimą į juodą korpusą.

Staiga kažkas šlapio ir šalto drėbtelėjo jam tiesiai per veidą. Jonas pašoko, širdis kulnuose, pirma mintis – kažkas iš matrosų iškrėtė šunybę. Jis piktai apsidairė, bet aplinkui buvo tuščia, tik saulė negailestingai spigino į denį.

Tada jis pamatė ją. Prie jo kojų, ant įkaitusių lentų, raitėsi keista, sidabrinė žuvis. Jonas dar nespėjo suprasti, iš kur ji čia atsirado, kai visai šalia su garsiu pokštelėjimu nukrito antra. Jonas sustingo. Žuvys buvo nedidelės, bet jų pelekai – milžiniški, primenantys paukščio sparnus arba skaidrius rėžius.

Jis pasilenkė, norėdamas vieną sugriebti ir mesti atgal į vandenį, bet žuvis godžiai žiojosi, tarytum dusdama ne ore, o pačiame vandenyno karštyje. Jonas žiūrėjo į jas netikėdamas savo akimis – žuvys, kurios bėga iš vandens tiesiai į laivą, lyg ieškotų išsigelbėjimo nuo to „mirusio vandens“, apie kurį kalbėjo Vasilijus.

Jonas dar nebuvo spėjęs apsiprasti su tuo, kad žuvys krenta iš dangaus, kai iš kubriko išlindo Vasilijus. Jo akys akimirksniu nušvito pamačius ant denio besiraitančius sidabrinius kūnus.

– Žiūrėk, Jonai, pati jūra mums pietus atnešė! – sušuko jis, mikliai čiupdamas vieną žuvį už uodegos.

Jonas stebėjo, kaip Vasilijus vienu įgudusiu peilio brūkštelėjimu išdarinėja žuvį ir, net nenuplovęs, teškia ją tiesiai ant įkaitusio pabūklo skydo. Metalas buvo toks karštas, kad žuvis akimirksniu sučirškė ir susirietė, o ore pasklido keistas, sūrus ir dūminis kvapas. Po dešimties minučių Vasilijus jau lupo baltą, garuojančią mėsą nuo ašakų.

– Ragauk, kaimynėli, – jis ištiesė gabalėlį Jonui. – Tai ne kirmėlėta jautiena iš statinės. Tai gyvas vandenynas.

Jonas atsargiai įsidėjo mėsą į burną. Ji buvo karšta, sūri ir tokia švelni, kad, atrodė, tirpsta savaime. Tas skonis akimirksniu nuvijo dalį slegiančios monotonijos. Per kelias minutes prie jų prisijungė ir kiti artelės vyrai – visi džiaugsmingai medžiojo naujus „skraidūnus“, klojo išskrostus ant karšto metalo ir čia pat, denyje, su pasigardžiavimu valgė.

Net Zotovas, stebėjęs viską nuo tiltelio, šį kartą nesikišo. Jis suprato – kol matrosai valgo, jie pamiršta kumščius

 

Laisvės kaina

Atėjo vakaras. Šiose platumose tamsa užgriūna denį per kelias minutes, denyje lieka tik vandenyno švytėjimas ir prigesinti blausiai žydrą šviesą metantys denio žibintai. Zotovas nusileido į triumą su prigesintu žibintu. Michalyčius sėdėjo susigūžęs savo guolyje. Per tas kelias dienas karceryje jis, rodėsi, dar labiau susitraukė, bet akys, pagavusios žibinto liepsną, žybtelėjo tuo pačiu nesuprantamu įniršiu.

Bocmanas sustojo prie pat grotų. Tvyrojo sunkus priplėkusio oro ir neplauto kūno tvaikas.
– Rytoj kirsime pusiaują, – sausai ištarė Zotovas, nesivargindamas pradėti iš tolo. – Admirolas nori šventės. Ekipažui reikia nuleisti garą, kitaip pradės vienas kitą ryti.

Michalyčius nieko neatsakė, tik sunkiai atsiduso, tarytum jo plaučiai būtų pilni triumo purvo.

– Išleisiu tave, – tęsė Zotovas, iš lėto sukdamas raktą spynoje. – Bet tai ne malonė, Michalyčiau. Tai sandoris. Rytoj tu būsi Neptūno palydoje. Gausi progą uoliausiai volioti visus pamazgose, kiek tik širdis geis. Bet jei tavo ranka bent netyčia nuslys link tų dviejų ne pagal žaidimo taisykles... Grįši čia iki pat Tolimųjų Rytų. O gal ir visai negrįši, jei naktį paslysi ant šlapio denio. Supratai?

Michalyčius lėtai pakilo. Jo sąnariai sugirgždėjo, o veide pasirodė kreiva, beveik skausminga šypsena.
– Supratau, bocmane, – jo balsas po tylos dienų buvo prikimęs. – Būsiu. Pamazgų užteks visiems.

Zotovas atvėrė grotas.
– Eik praustis. Rytoj mums reiks tavo ragų, o ne smarvės.

 

Pusiaujas

Rytą visus pažadino ne įprastas trimitas, o klaiki kakofonija. Tai nebuvo pavojus ar būgnų tratėjimas, nuo kurio siūbuodavo kubriko lentynos. Iš denio sklido kibirų barškėjimas, skardos lakštų dūžiai ir laukiniai šūksniai. Jonas žinojo – atėjo pusiaujo kirtimo diena. Jam ir dar šimtui naujokų tai reiškė krikštą, kurį senbuviai ruošė su ypatingu pasimėgavimu.

Denyje spigino ta pati negailestinga saulė, bet nuotaika buvo kita. Vieni naujokai bandė slėptis už pabūklų, kiti demonstratyviai talkino velniams, tikėdamiesi švelnesnio likimo. Zotovas, persirengęs jūrų dievu, rankoje gniaužė iš geležinių virbų nukaldintą šakę. Užsilipęs ant didžiulės statinės, jis užriko prikimusiu, valdovu balsu:

– Aš – Neptūnas! Stebėjau jus visą savaitę per žuvų akis ir vandenyno putą. Triukšmaujate mano valdose? Būsite nubausti!

Niekas nedrįso nė krustelėti. Visi laukė, kada prasidės tikrasis spektaklis. Zotovas - Neptūnas mostelėjo šake:
– Įsakau jūrų velniams surasti nepažymėtus netikėlius ir atvesti juos čia!

Gera dešimtis raguotų, suodžiais išteptų velnių puolė į minią. Joną sugriebė keturios tvirtos rankos. Pažvelgęs į vieną iš „velnių“, jis sustingo – po suodžių sluoksniu atpažino Michalyčių. Zotovas ištesėjo pažadą: paleido senį į laisvę, kad šis uoliausiai dirbtų juodžiausią šventės darbą. Jonas nesimuistė, leidosi vedamas ir klupdomas prie Neptūno kojų.

– Paženklinkit juos mano tepalu! – riaumojo Zotovas.

Jonui veidą ištepė smirdinčiu deguto ir žuvies taukų mišiniu, o į burną vos neįgrūdo purvino šepečio. Nespėjus susivokti, gavo porą kibirų sūraus vandens ir buvo įmestas į didžiulį brezento baseiną. Trumpam užspaudė nosį, panėrė į drumzliną marmalą ir išniro jau „pakrikštytas“. Aplinkui klegėjo juokas – senbuviai mėgavosi vaizdu, prisimindami, kaip patys kadaise rijo tą patį purvą.

Kai paskutinis naujokas buvo „nuplautas“, Neptūnas iškėlė čarką. Kiekvienas gavo po gerą gurkšnį degtinės, kuris akimirksniu nudegino gerklę ir nuvijo deguto skonį.

Jonas nusibraukė deguto likučius nuo kaktos ir giliai įkvėpė – pirmą kartą per savaitę oras jam nebeatrodė toks sunkus. Šventė baigėsi staiga, kaip ir prasidėjusi. Kreiseris galingu sirenos staugimu pasveikino horizontą ir pasuko link Šventos Elenos salos. Kelionė tęsėsi, bet laive tvyrojusi neapykanta bent trumpam ištirpo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS