TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Atogražų monotonija

Karšta tamsa

Išplaukus iš Las Palmo, „Chrabrost“ korpusas pamažu virto milžiniška įkaitusia krosnimi. Saulė nebešvietė – ji lyg sunkus priekalas spaudė denį, o derva tarp lentų pradėjo tirpti ir lipti prie kojų, palikdama juodus pėdsakus. Dienomis oras virš vandens virpėjo taip stipriai, kad horizontas išnykdavo, palikdamas laivą plūduriuoti kažkokioje balzganoje, karštoje tuštumoje.

Jei po Las Palmo porą dienų denyje buvo pokštaujama, pilstomasi juokaujant jūros vandeniu, tai trečią dieną visi pokštai pradėjo slėgti. Vanduo pakliuvęs ant odos per 10 sekundžių tapdavo druskos plutele, degino odą dar labiau nei denio lentos kojų padus. Dienos metu dirbti denyje tapo nebeįmanoma. Zotovas jautė įtampą savo kailiu taip pat ir susikaupusį garą išleisdavo ant matrosų. Varė juos į darbus naktimis. Tiesa, denis naktį tiesiog nespėdavo atvėsti. Ant pabūklų kaupėsi druskos nuosėdos nes ore tvyrojo jūros kvėpavimas karščiu ir druska. Kiekvienas lašas jūros vandens pakliuvęs ant metalinio paviršiaus  per kelias sekundes virsdavo balta druskos pluta.

Kubrike įtampa pasiekė ribą. Tai nebuvo garsūs ginčai, tai buvo kur kas baisiau – sunki, lipni tyla, perpjauta tik sunkaus kvėpavimo ir nuolatinio niurzgėjimo. Matrosai, išsekę nuo darbo naktimis, kai bent šiek tiek atvėsdavo, dienomis kliedėdavo savo hamakuose. Jonas stebėjo, kaip Vasilijus, visada buvęs gyvas lyg vijurkas, pamažu nyksta. Jo draugas dabar sėdėjo sustingęs, žvelgdamas į vieną tašką, o ant kaktos nuolat telkėsi stambūs prakaito lašai, kurių jis net nebandė nusišluostyti.

– Šitas vanduo... jis nebegyvas, Jonai, – kartą sumurmėjo Vasilijus, kai jie naktį budėjo denyje. – Jis tirštas kaip kisielius. Net žuvys čia neturi kuo kvėpuoti.

Jonas tylėjo. Jis juto, kaip jo paties oda tampa grubi nuo druskos ir karščio, o mintyse vis dažniau iškildavo vėsus Gegabrasčio vasara, drėgna žemė ir tas kvapas, kai po lietaus atsiveria laukai. Čia, prie pat Afrikos krantų, oras kvepėjo tik įkaitusiu metalu ir stovinčiu vandeniu.

Naktį Zotovas artelėms įsakė eiti valyti patrankų, tikėdamasis kad darbas bent kiek atitolins bręstančią bėdą kubrike. Jonas galvojo apie Vasilijaus žodžius apie “mirusį vandenį”. Pakėlęs akis į vandenyną per pabūklo ambrazūrą pamatė keistą šviesą vandenyje. Vėjo beveik nebuvo, tačiau vandenyno paviršius švytėjo blausia šviesa, šviesa keitėsi, mirgėjo, vilnijo per visą paviršių, kurį tik aprėpė akys žiūrinčios pro pabūklo angą borte. Gretimai stovėjęs artelės matrosas išsigandęs pradėjo žegnotis ir vis kartojo kad “mirtis, mirusių sielos, jos atėjo mūsų…” Jonui tapo nejauku. Jis dažnai matydavo rusų matrosus žegnojantis lyg ir be priežasties, tiesiog pamačius kažką nesuprantamo, lyg  nuvejant piktas dvasias. Tačiau jautė kad karštis veikia ir jį. Šviečiančio vandenyno vaizdas slėgė, kėlė nervinę įtampą.

Niurzgėjimas kubrike augo lyg artėjanti audra. Viskas tapo pretekstu: ne vietoje paliktas puodelis, per garsus atsidusimas ar per arti pakabintas hamakas. Jonas juto, kaip tvyro ore tas nesveikas suirzimas. Jis matė Michalyčių – seną, randuotą matrosą, kuris, atrodo, išvis nebemiegojo. Michalyčius sėdėjo kampe, jo akys blizgėjo lyg žvėries, o lūpos nuolat judėjo, kartodamos kažkokius prakeiksmus apie Admirolą Volkonskį, kuris „varo mus į pražūtį, kad tik greičiau pasiektų savo blizgančius antpečius“.

 

Delfinai

Rytas neatnešė vėsos, tik dar aštresnę, akinančią šviesą. Tačiau vos saulei pakilus, laivo priekyje pasigirdo neįprastas šurmulys. Jonas su Vasilijumi prisiartino prie borto. Ten, skrosdami tirštą lyg aliejus vandenį, lenktyniavo delfinai. Jonas sustingo – jis niekada nebuvo matęs tokių gyvių. Jie neplaukė kaip žuvys, jie skriejo, grakščiai iššokdami iš vandens, o jų oda saulėje blizgėjo lyg nušlifuotas plienas.

– Žiūrėk, Jonai, jie juokiasi! – Vasilijus pirmą kartą per kelias dienas nusišypsojo. – Tai ne žuvys. Seniai pasakojo, kad jie veda gyvus vaikus, visai kaip žmonės. Jų vaikai gimsta vandenyje ir iškart plaukia paskui motiną.

Jonui buvo sunku tai „praryti“. Jo galvoje gyvybė skirstėsi aiškiai: karvės ir kiaulės tvarte, katinas ant krosnies, o žuvys – upėje ar ežere. Bet žiūrėdamas į delfinus, kurie krykštavo ir vartėsi bangose lyg kaimo vaikai paupyje, jis pajuto, kad Vasilijus sako tiesą. Tai buvo kažkas aukščiau – protingos, laisvos būtybės, kurioms tas prakeiktas karštis, regis, visai nerūpėjo. Akimirkai kubriko vyrai aprimo, jų veiduose pasirodė kažkas panašaus į žmogiškumą, stebint tą nekaltą jėgą.

Tačiau idilė truko neilgai. Vos delfinų pulkas nutolo link horizonto, sunki monotonija vėl užgulė denį.

Michalyčius, iki tol tyliai tūnojęs šešėlyje, staiga pašoko. Jo veidas buvo perkreiptas įniršio, o akys raudonos nuo nemigos.
– Kur mano drobė?! – užkriokė jis, versdamas kito matroso daiktus. – Kur ta sena būrė, kuria dengiausi nuo saulės?!

Skiautės niekur nebuvo – greičiausiai naktį ją tiesiog nunešė menkas vėjo gūsis arba kas nors netyčia nustūmė už borto. Tačiau Michalyčiui nereikėjo tiesos, jam reikėjo aukos. Jis priėjo prie Vasilijaus, kuris dar nespėjo nuvyti šypsenos po delfinų pasirodymo.

– Ko džiaugiesi kaip piemuo? – jo balsas buvo lyg dervos pritvinkęs švokštimas. – Galvoji, išplauksi? Volkonskis jus visus čia supūdys, o tavo kaulus žuvims išmes.

Bręstantį emocinį sprogimą užgesino denyje pasirodęs Zotovas.  – Į kubriką visi, naktį išvėdinsite smegenis grandydami nuo denio druską, miegot!

 

Spjūvis po kojom

Diena kubrike buvo nepakeliama. Oras sustingo, virsdamas smirdinčiu, drėgnu skuduru, kuris dusino kiekvieną. Michalyčius, perbalęs nuo nemigos, sėdėjo savo kampe ir lyg koks piktas kaukas stebėjo Vasilijų. Galiausiai jis neištvėrė. Priėjęs prie Vasilijaus, Michalyčius sukaupė burnoje visą susikaupusią tulžį ir su pasibjaurėjimu tėškė spjūvį tiesiai jam po kojomis, ant nešvaraus denio.

– Trumpas tavo kelias bus, jaunikli, – iškošė jis.

Vasilijus pakėlė akis ir trumpai atkirto – taip, kad daugiau žodžių nebereikėjo. Senasis matrosas nelaukė – jo kumštis žaibiškai šovė Vasilijui į smilkinį.“ Vasilijus buvo jaunas ir vikrus, jis instinktyviai pasilenkė, ir Michalyčiaus smūgis tik perpjovė orą. Tačiau tą pačią sekundę viskas pasikeitė. Jonas, iki tol buvęs tik tylus stebėtojas, pajuto, kaip jo paties kūnas įsitempė lyg plieninė spyruoklė. Jis sugniaužė kumštį, jo pečiai pasisuko, o akyse sužibo aklas ryžtas tėkšti Michalyčiui atgal už savo draugą. Jis nebegalvojo – jis jau buvo pasiruošęs mušti.

Michalyčius užsimojo antrą kartą, bet jo kumštį ore sustabdė geležiniai Zotovo gniaužtai. Bocmanas išdygo tarytum iš po žemės, jo veidas buvo rūstus, bet ramus.

– Į karcerį! – užriko Zotovas, griebdamas Michalyčių už pakarpos. – Tupėsi triumo narve, kol smegenys atvės!
        Tada jis atsisuko į Vasilijų ir Joną. Jo žvilgsnis smigo į Jono vis dar sugniaužtą kumštį. – Kumščius matau. Abu – į denį! Visą naktį, be lašo vandens, grandysit druską, kol tie kumščiai atsileis. Kad net galvoti apie muštynes jėgų neliktų!

 

Vandens viesulas

Naktis denyje tapo košmaru. Jonas ir Vasilijus, klūpėdami ant šiurkščių lentų, centimetras po centimetro gremžė baltą druskos apnašą. Burnos buvo išdžiūvusios, rankas gėlė, o saulės nudeginta oda tiesiog liepsnojo. Jonas dirbo automatiškai, bet jo galvoje kaukė mintys. Jis prisiminė mišias Gegabrasčio bažnyčioje, kunigo žodžius apie nuodėmę. „ Nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais “ – dabar tie žodžiai jam degino labiau nei druska žaizdas. Jis dar nesmogė, bet savo širdyje jau buvo kirtęs. Jis jautėsi kaltas ne dėl to, ką padarė, o dėl to, koks žvėris jame tą akimirką nubudo.

Paryčiais, kai dangus pradėjo blėsti, Vasilijus staiga sustingo ir ranka parodė į horizontą. Jo veidas persimainė iš nuovargio į gryną siaubą.
– Dieve saugok... – sušnabždėjo jis ir puolė ant kelių, imdamas karštligiškai žegnotis.

Jonas pakėlė akis. Tolumoje, virš švininio vandenyno, kabojo juodas, grybo formos debesis. Iš jo žemyn, link vandens, tįso plona, lanksti ir tamsi „koja“. Ji lėtai judėjo paviršiumi, siurbdama vandenyną į dangų. Jonui pakirto kojas. Išsekusiose smegenyse tai pasirodė kad tai atsakymas. Jis klūpėjo šalia Vasilijaus, jausdamas savo menkumą prieš šitą stichiją, ir pirmą kartą gyvenime taip nuoširdžiai gailėjosi net nepadarytos nuodėmės – tik minties.

Praėjus kelioms minutėms beklūpant  debesis pradėjo po truputį sklaidytis ir vandens stulpas jungęs debesį su vandenynu išnyko.

– Viešpatie, ačiū Tau! – sušnibždėjo Jonas pakeldamas akis į debesį.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS