XXII Skyrius.
Rojus skurde
Las Palmas kontrastai
Vakare baigus krauti anglis į triumą pagaliau nuskambėjo komanda praustis ir išsiskalbt darbinius drabužius. Vieni matrosai tvarkėsi po kubriką, kiti skalbėsi, dar kitiems buvo liepta nupilti denį vandeniu kad bent kiek nuplauti juodas anglių dulkes nuo įkaitusių per dieną denio lentų, kurios net vakare atrodė karštos kaip keptuvė. Pagaliau atėjo tvanki tropinė naktis ir matrosai, bent kiek apsikuopę, visiškai išsekę po alinančio dienos karščio ir anglies nešimo, sumigo.
Rytą visus pažadino bocmano švilpukas ir komanda „apsivilkt paradinę uniformą“. „Plauksim į krantą“ vilnijo gera žinia matrosų lūpomis. Kelias savaites praleidus siūbuojančiame denyje visi buvo išsiilgę stabilaus pagrindo po kojomis. Daugelis jų, kaip ir Vasilijus, plaukiojo ne pirmus metus ir išvyka į krantą niekuo nestebino. Jonas galvojo ką veiksim krante, juk daugelis jų neturi nė kapeikos savo kišenėje. Tačiau sekanti bocmano komanda „Rykiuot! Paimt pinigus!” sudėliojo visas trūkstamas grandis Jono galvoje.
Iždininkas ant „Chrabrost“ denio barškino monetomis. Kiekvienam, lipančiam į barką, į delną įspaudė po penkiolika pesetų smulkiais – išskaičiuotų iš būsimos tarnybos algos. Jonas sugniaužė metalą saujoje, jausdamas jo vėsą, kuri čia, po svilinančia Las Palmo saule, atrodė vienintelis tikras daiktas.
Prie barko irklų sėdėjo ne saviškiai, o keli svetimi matrosai. Jonui pasirodė, kad jie iš naktinės pamainos, kurios metu stebuklingai buvo „išsivaikščioję“ batai. Įsižiūrėjęs į veidus nebeabejojo – tie patys, kurie rytui brėkštant leipo juokais stebėdami, kaip pusė įgulos basomis šokinėja per kubriką. Jonas prisiminė, kaip jie tada iki baltumo gramdė medį, kol nugaros nuo karštos saulės pūslėmis nuėjo. Zotovas, matyt, to nepamiršo taip pat ir nutarė, kad tropikų kaitra šiems pokštininkams nepakenks dar kartą. Senasis bocmanas sėdėjo barko gale, jo akyse kažkas žaidė. Jis nieko nesakė, tik akimis parodė irkluoti stipriau – kol jo artelė „ganysis“ krante, kaltieji keps saulėje saugodami tuščią barką.
Kai barkas galiausiai trinktelėjo į akmeninį uosto molą ir Jonas žengė pirmą žingsnį iš valties, visas pasaulis staiga virto aukštyn kojom. Kelios savaitės ant šokinėjančio denio padarė savo – jo vidus buvo pripratęs prie nuolatinio supimo, tad sustingęs uosto molas ir siena dabar atrodė lyg girti.
Jonas kluptelėjo. Atrodė, kad milžiniški akmenys po kojomis kyla ir leidžiasi, banguodami kaip Atlantas. Jis instinktyviai ištiesė ranką ir nagais įsikibo į grublėtą, įkaitusią akmeninę sieną, kad nenuvirstų tiesiai ant grindinio. Galva svaigo, o skrandis nemaloniai susitraukė.
Zotovas prunkštelėjo kaip senas darbinis arklys.
– Kas yra, Nemoj? Žemė per kieta pasidarė? – jis priėjo arčiau ir stipriai tėškė Jonui per petį. – Čia tau ne kaimo ganykla, čia Ispanija, brolau. Čia net uolienos nuo saulės ir vyno siūbuoja. Įsitverk tvirčiau į orą, jei sienos maža, kol tavo kojos supras, kad vanduo baigėsi.
Vasilijus nusikvatojo, bet Jonas nieko neatsakė. Jis lėtai, lyg per ploną ledą, pradėjo dėlioti žingsnius paskui Zotovą, vis dar viena ranka braukdamas per sieną.
Turgus.
Uostas dūzgė svetima kalba. Vasilijus sustojo prie prekystalio ir už kelis centimus prisipylė pilną kepurę minkštų, raudonų vaisių. O Jonas sustingo prie kitos palapinės. Ten, po drobinio tento šešėliu, ant storų virvių kabojo ištisos kekės ryškiai geltonų, riestų ragų. Jonas niekada nebuvo matęs tokių vaisių – jie buvo ryškiai geltoni, kaip tropikų saulė, visai nepanašūs į Gegabrastyje ragautus obuolius ar kriaušes.
Jis priėjo arčiau. Prekeivis ispanas kažką greitakalbe bėrė, mojuodamas rudomis rankomis. Jonas tylėjo. Jis tik ištiesė du pirštus į tuos geltonus ragus, o kitoje saujoje, ant didelio kaimiško delno, parodė dešimties centimų monetą. Ispanas dirstelėjo į pinigą, tada į milžinišką, tylų jūreivį, ir supratingai linktelėjo.
Atplėšė du bananus. Jonas paėmė juos atsargiai, lyg kokius trapius vaškinius daiktus. Jonas vėl liko nebylus – kam tie žodžiai, kai geltonas vaisius delne iškalbingesnis už ispanų tarškėjimą, o uosto aromatai po triumų dulkių ir degančio parako tvaiko pagaliau priminė rojų.
Smuklė
Zotovas, lyg sena antis, paskui save vesdamas visą būrį, įkrypavo į uosto smuklę. Viduje tvyrojo tikras Babelio bokštas: tabako dūmai maišėsi su gatvės karščiu, prakaito, sugedusios žuvies ir pigaus alkoholio tvaiku. Aplink stalus sėdėjo uosto darbininkai, pusnuogiai matrosai iš visų pasaulio kampų ir vietiniai, kurių drabužiai atrodė lyg saulėje išblukę skudurai. Las Palmo karštis nereikalavo puošnumo, tad Jono ir kitų „ančiukų“ paradinės, balta druska dar nespėjusios pasidengti uniformos, toje tamsioje skylėje atrodė lyg iš kito pasaulio.
Kai
jie įžengė, triukšmas akimirkai prislopo. Dešimtys akių dirstelėjo į naujokus,
įvertino Zotovo ir palydos pečių plotį ir vėl grįžo prie savo bokalų. Zotovas,
nė kiek nesutrikęs, priėjo prie apdaužyto medinio baro. Jis tėškė saują monetų
į stalą ir bakstelėjo pirštu sau į krūtinę:
– Un buen ron! – tada mostelėjo ranka į paskui jį susispietusius
matrosus. – O šiems – Ron con agua.
Jonas stebėjo, kaip smuklininkas mikliai pilsto drumstą skystį. Zotovas buvo senas lapinas. Jis puikiai žinojo, kad po anglies krovimo vyrams reikia nuimti įtampą, bet jei leis jiems gerti gryną, uostas po pusvalandžio virs mūšio lauku, o jis – atsakingas už juos savo galva. Praskiestas romas buvo saugus pasirinkimas: ir kraują sušildo, ir kojos dar klauso. Be to, matrosai pylėsi už savus, tad laivo iždas liko nepaliestas.
Zotovas
savo čarką išmetė vienu mauku, net nesuraukęs, ir po kelių minučių barkštelėjo
į stalą antrą kartą. O kaip su matrosais? Jis dirstelėjo į Joną, kuris vis dar
atsargiai ragavo savo gėrimą, ir į Vasilijų, kuris jau spėjo viską susipilti į
skrandį.
– Na, vyrai, – karktelėjo bocmanas, matydamas jų ištroškusias akis. – Dar po
vieną „vandenėlį“ ir judam, kol saulė smegenų neišlydė.
Antrasis ratas praskiesto gėrimo buvo būtent tai, ko reikėjo – nuovargis pradėjo trauktis, veidai paraudo, bet protas dar liko vietoje.
Tarpduryje.
Jau išeinant iš priplėkusios smuklės, pačiame tarpduryje, artelė kaktomuša susidūrė su būreliu merginų. Jos įsiveržė vidun lyg ryškus, triukšmingas pulkas – tamsios akys, apnuoginti pečiai ir tas įžūlus uosto gražuolių juokas. Siaurame praėjime nebuvo kur dingti: matrosų pečiai netyčia kliudė standžias krūtines, o ore pakvipo pavojinga ugnimi. Jaunų vyrų kraujas, jau ir taip įkaitintas romo, akimirksniu užvirė.
Tačiau Zotovas, lyg pajutęs artėjančią audrą, akimirksniu užtvėrė kelią. Jis negailestingai stumtelėjo artimiausią matrosą link gatvės, o jo balsas tapo žemas ir grėsmingas:
– Atgal, avigalviai! Nespėsite nė mirktelėti, kai šitos „kregždutės“ išmėš jūsų pesetus iki paskutinio sentimo. Liksite tuščiomis kišenėmis uosto dulkėse voliotis, bet tai būtų dar pusė bėdos...
Jis prisikišo prie pat Vasilijaus veido, kad visi girdėtų:
– Tik pabandykit bent pirštu kurią paliesti – parnešite į laivą tokią bjaurastį, kad daktaras jus gyvus supūdys. Karceris jūsų laukia, o ne tėviškė! Supūsite ten drėgmėje ir tamsoje, kol jūsų mėsa nuo kaulų pradės kristi. Marš prie barko, kol dar sveikus kailius nešate!
Zotovo
balsas suveikė kaip šalto vandens kibiras. Jei pesetų dar gal ir nebuvo taip
gaila, tai mintis apie baisią ligą, laivo lazaretą ir tamsų karcerį atšaldė net
didžiausius karštuolius. Zotovas nuvairavo savo būrelį tolyn nuo pagundos,
tiesiai link molo, kur jų laukė saulėje kepantis barkas ir prie irklų dūstantys
nusidėjėliai.
Rojaus vartai
Barke likę irkluotojai atrodė visai išsekę. Per tas kelias valandas saulė juos išsunkė labiau nei per sunkiausią pamainą laive. Jie sėdėjo sustingę ant suolų, nuleidę galvas ir beviltiškai gaudydami bent menkiausią vėjelio gūsį. Gerai, kad netoliese ant kranto augo pora palmių, kurių retas šešėlis bent trumpam užkliudydavo barko galą, kitaip artelė būtų radusi juos tiesiog „iškeptus“ saulėje.
Pamatę
grįžtantį Zotovą, jie be žodžių griebėsi irklų. Bocmanas, užėmęs savo vietą
gale, tik paniekinamai nužvelgė prie irklų sėdusius.
– Na, narsuoliai, metas judėt, – sausai ištarė jis žiūrėdamas į jų prakaituotus
veidus. – Las Palmas jūsų nepasiilgo.
Barkas sunkiai atsiplėšė nuo molo ir pasuko link reide stūksančio juodo „Chrabrost“ korpuso. Jonas sėdėjo valties viduryje, viena ranka įsikibęs į bortą, o kitoje vis dar saugojo tuos du geltonus ragus. Las Palmo triukšmas, spalvotos merginų skaros ir turguje patirtas svaigulys pamažu tolo, tirpdamas karštoje horizonto migloje.
Jonui ši pirma išvyka į krantą paliko keistą pojūtį – lyg būtų akimirkai žvilgtelėjęs pro durų plyšį į kitą pasaulį, kuriame viskas ryšku, saldu ir pavojinga, bet kartu ir visiškai svetima. Jis žiūrėjo į artėjantį kreiserį, savo plieninius namus, ir juto, kaip po kojomis vėl atsiranda pažįstamas, ritmiškas vandenyno supimas. „Rojus“ liko už vartų, kurie tik minutei buvo prasivėrę jam pasirodyti, o priekyje laukė tūkstančiai mylių sūraus vandens ir nežinomybės.
