XXI Skyrius.
Afrikos alsavimas
Smėlis iš rytų
Už Gibraltaro oras staiga pasikeitė. Iš rytų, nuo Afrikos pusės, pakilo karštas, sausas vėjas, kurį jūreiviai vadino Siroku. Jonas stovėjo denyje ir negalėjo suprasti, kas vyksta: aplinkui plytėjo bekraštis vanduo, tačiau oras buvo pilnas smulkių, aštrių dulkių. Tai nebuvo rūkas ar dūmai. Tai buvo pati dykuma, pakilusi į dangų ir atskridusi virš vandenyno. Smėlis girgždėjo tarp dantų, lipo prie suprakaitavusios odos ir lyg tūkstančiai mažų skustuvų čaižė veidą. „Chrabrost“ plienas įkaito taip, kad prie jo buvo baisu prisiliesti, o oras baterijų denyje tapo troškus, persisunkęs įkaitusio metalo ir džiūstančių tepalų kvapu.
Jonas braukė delnu per turėklus ir žiūrėjo į saują, pilną raudono smėlio. Gegabrastyje jis buvo matęs, kaip po ratais kyla pilkos dulkės sausame vieškelyje, bet čia jos buvo ryškiai raudonos ir aštrios, lyg svetimos. Jis tyliai, kaip visada, pakėlė akis į Vasilijų. Žvilgsnyje buvo tik vienas klausimas: „Iš kur?“.
Vasilijus nusispjovė ir nusivalė kaktą, palikdamas ant odos rudą drūžę.
– Sachara, Nemoj, – ištarė jis, lyg tai būtų koks prakeiksmas. – Ten, rytuose, plyti dykuma. Milžiniškas smėlynas, kur nėra nė lašo vandens. Vėjas jį pakelia ir neša tūkstančius varstų į jūrą. Jei pūs ilgiau, mes visi tapsim panašūs į sustingusius molio stabus.
Dienos metu laive stojo neįprasta tyla. Zotovas, matydamas, kaip vyrai dūsta nuo tvankos, suginė komandą į kubriką. Ten, prieblandoje, matrosai gulėjo pusnuogiai, bandydami pagauti bent menką skersvėjį, bet oras nejudėjo. Jonas juto, kaip smėlio dulkės nusėda ant drėgno kūno, paversdamos odą šiurkščia, džiūstančia pluta. Tikra tarnyba prasidėdavo tik nusileidus saulei. Naktį, kai tamsa šiek tiek prigesindavo karštį, bocmano švilpukas išvarydavo visus į denį „prasivėdinti“.
— Marš į viršų! Brūžinkit, kol smėlį kartu su prakaitu iškrapštysit! — mėgavosi savo sąmoju Zotovas, stebėdamas, kaip išsekę matrosai kyla į viršų.
Jonas kartu su kitais naktinėje mėnesienoje šepečiais gramdė denį, bandydamas pašalinti tas raudonas apnašas, bet didžiausias darbas laukė prie pabūklų. Smėlis ir mechanizmai nedraugavo – aštrios dulkės lindo į spynas, nusėdo ant tepaluotų sriegių, todėl kiekvieną detalę teko perrinkti ir valyti minkštais skudurais, kol metalas vėl tapdavo švarus. Kiekvienas judesys kėlė smėlio debesis, kurie vėl nusėsdavo ant visko aplinkui. Jonas niekaip negalėjo suvokti, kaip sausuma gali pasivyti juos čia, kur aplinkui tik begalinis, juodas vandenynas.
Teidės šešėlis
Paryčiais, kai Siroko smėlis šiek tiek nusėdo, o dangus rytuose pradėjo balti, Jonas ties horizontu pamatė kažką neįtikėtino. Virš tirštos dulkių ir garų juostos, tiesiai danguje, plūduriavo juoda, aštri viršūnė. Ji atrodė tokia aukšta ir nereali, kad Jonas akimirką pagalvojo vėl sapnuojantis. Jis buvo matęs pilkapių, tačiau šis „pilkapis“ vidury vandenyno atrodė lyg milžiniška kolona, laikanti patį dangų.
— Tenerifė. Teidės kalnas, — burbtelėjo pro šalį eidamas vienas iš vyresnių matrosų. — Jei pamatysi iš viršūnės rūkstantį dūmą, žinok, kad pats velnias ten sau pietus verda.
Tačiau ne kalnas tą rytą tapo pagrindiniu įvykiu. Vos kreiseriui sulėtinus eigą, vachtinis prie borto pastebėjo lėtai plūduriuojantį tamsų skydą. Kilo trumpas sambrūzdis. Gyvis tiesiog miegojo vandens paviršiuje. Nuleista valtis, keli matrosai su kabliais, ir po pusvalandžio ant denio jau gulėjo šarvuotas monstras, kurį pakelti prireikė keturių vyrų. Jonas stebėjo tą keistą padarą – jo oda buvo šiurkšti, o kojos priminė plėvėtus irklus. Jonas nesuprato, kaip toks gyvis gali tiek laiko išbūti be žemės po kojomis. Šviežia mėsa laivyne buvo vertinama labiau už bet kokius preservus ar sūdytą jautieną, tad virtuvėje jau barškėjo katilai.
Zotovas, pamiršęs savo naktinius pykčius, mėgavosi vaizdu.
— Na, Nemoj, šiandien pamirši džiūvėsius, — tarė Vasilijus, stebėdamas, kaip virėjas ruošiasi doroti laimikį. — Vėžliena – tai tau ne sūdyta jautena, nuo jos raumenys auga greičiau nei nuo košės.
Jonas valgė tą keistą sriubą ir žiūrėjo į tolstančią ugnikalnio viršūnę. Pasaulis jam vėrėsi vis keistesnis: smėlis iš dangaus, sielos paukščių pavidalu, o dabar – ir pietūs iš vandenyno žvėries. Viskas, ką jis žinojo apie tvarką ir žemę, pamažu nyko, užleisdamas vietą nenuspėjamai vandenyno valiai.
Las Palmas
Buvo 1887 metų liepos ketvirtoji. Kreiseris artėjo prie Las Palmo uosto gretimoje Gran Kanarijos saloje, kur turėjo pasipildyti vandens ir anglies atsargas. Lietuvoje tuo metu buvo pats šienapjūtės įkarštis, žydėjo liepos, dūzgė bitės, o merginų galvos puošėsi rugiagėlių žiedais. Jonui buvo sunku suvokti, kad tas pasaulis vis dar egzistuoja, kol jis pats stovi ant įkaitusio plieno denio, apsuptas begalinio mėlynumo. Las Palmo uostas šiose ispanų valdose buvo pirmoji stotelė po ilgo plaukimo palei dykumos krantus, ir matrosai denyje su nekantrumu žvelgė į horizontą. Net Zotovas atrodė kiek ramesnis – artėjantis uostas reiškė ne tik juodą darbą anglies krovyklose, bet ir galimybę bent trumpam pajusti tvirtą žemę po kojomis. Jonas stebėjo, kaip vandens spalva prie krantų keičiasi, o fone ryškėja balti namukai ir pirmosios palmės, kurios iš toli jam atrodė lyg keisti, išsidraikę paukščiai ant ilgų kojų. Tai buvo svetimas, kvapų ir spalvų kupinas pasaulis, kuriame „Chrabrost“ turėjo atgauti jėgas prieš šuolį dar toliau į pietus.
Las Palmo reidas 1887-aisiais priminė milžinišką statybų aikštelę ant vandens. „Chrabrost“ lėtai brovėsi pro daugybę smulkių laivelių, kol išmetė inkarą netoli nebaigto statyti akmeninio molo. Čia vanduo jau nebebuvo tas skaidrus turkis, kurį Jonas matė iš tolo – uosto paviršiuje plūduriavo medienos nuolaužos, dervos dėmės ir pūvantys vaisių likučiai, išmesti iš kitų garlaivių.
Locmanas nurodė vietą, kur gylis dar leido tokiam plieno monstrui jaustis saugiai, bet kartu būti pakankamai arti molo. Vos tik inkaras su griausmu krito į dugną, prie kreiserio šono pradėjo glaustis didžiulės, anglies prikrautos baržos.
– Pasiruoškit, vyrai, – Zotovas vėl pasirodė denyje, šįkart nebesišypsodamas.
– Smėlį nušveitėt, dabar gausit anglies dulkių. Kad iki vakaro bunkeriai būtų pilni!
Jonas žvelgė į krantą, kur tarp uosto kranų ir baltų ispanų namukų pamažu kilo saulė. Jis matė pirmąsias valtis, kurios atsiskyrė nuo kranto ir yriais artėjo prie laivo. Jose nebuvo anglies – ten ryškiai švietė geltonos ir oranžinės spalvos.
Jonas, visas suodinas po pirmųjų anglies baržų iškrovimo, prisišliejo prie turėklų ir nužvelgė vieną ispanų valtį. Jame krepšiuose gulėjo tie oranžiniai kamuoliai. Jonas žiūrėjo į juos su tokia nuostaba, lyg būtų išvydęs nukritusias žvaigždes. Visas suodinas po pirmųjų anglies baržų iškrovimo, jis prisišliejo prie turėklų ir nužvelgė vieną ispanų valtį. Krepšiuose gulėjo tie oranžiniai kamuoliai. Jonas žiūrėjo į juos su tokia nuostaba, lyg būtų išvydęs nukritusias žvaigždes. Jis nepratarė nė žodžio, bet jo žvilgsnyje Vasilijus perskaitė visą kaimo vaiko pasimetimą – Jonas nežinojo, kas tai: ar tai maistas, ar koks Afrikos papuošalas.
Vasilijus nusijuokė, nusibraukdamas anglies dulkes nuo kaktos, ir už numestas į valtį porą kapeikų pagavo iš valties mestą vaisių.
– Čia apelsinas, Nemoj. Saulė žievelėje, – ištarė jis, supratęs draugo nebylų klausimą. – Žiūrėk ir mokykis, kaimo vaike, nes tavo užkampyje žąsinai tokio gardėsio tikrai nėra matę.
Jonas stebėjo, kaip Vasilijus purvinais nagais lupa ryškią žievę. Orą akimirksniu užpildė toks aštrus, saldus ir gaivus kvapas, kad Jonui net seilės nutįso. Tai buvo pirmas tikras kvapas po savaičių pradvokusio vandens, mašinų alyvos ir parako dūmų. Vasilijus atplėšė pusę ir ištiesė Jonui. Šis atsargiai atsikando, pajutęs staigų sulčių protrūkį burnoje.
– Tik žiūrėk, žievės neryk, – perspėjo Vasilijus, stebėdamas Jono nuostabą. – O tai ryt visą dieną galjūne prasmirdęs sėdėsi, o Zotovas už tave anglies į bunkerius nekraus.
Jonas stovėjo kramtydamas, o sultys varvėjo per jo suodiną smakrą, palikdamas šviesius takelius anglies purve. Jis žiūrėjo į Las Palmo krantą, į tas palmes-paukščius, ir pirmą kartą pajuto, kad ši kelionė turi ir kitą pusę. Pasaulis kvepėjo apelsinais, ir tas kvapas tą akimirką buvo stipresnis už visą laivyno anglies juodumą.
