XX Skyrius.
Diplomatija
Matrosiškos išdaigos
Rytą kreiseris, mesdamas juodo dūmo debesį, iš Keltų jūros įplaukė į Biskajos įlanką. Kubrike nuskambėjo bocmano švilpukas, signalizuojantis, kad laikas pusryčiams ir darbams. Zotovas neleido įgulai dykinėti, įpratęs prie geležinės tvarkos, reikalavo, kad ta tvarka atspindėtų ir laivo statusą ir pabrėžtų jo, kaip tvarkos sergėtojo, rimtumą ir galimybes. Jis jautėsi dievu laive ir reikalavo kad būtų to paisoma.
Tačiau nutiko kažkas neįtikėtina, kubrike kilo chaosas. Didžioji dauguma pabudusių matrosų negalėjo apsiauti batų. Atrodė, kad batai paslaptingai išsivaikščiojo po kubriką. Pas vienus abu batai buvo kairei kojai, pas kitus — dešinei, kitiems skyrėsi per visus du numerius ir neįmanoma buvo apsimauti. Jonas, nesuprasdamas kas atsitiko, laikė rankoje dešinį batą, kuris niekaip nelindo ant jo didelės pėdos. Jis prisiminė sceną, kai būdamas dar šauktiniu, kareivinėse, po pirties negalėjo apsimauti jam duotų per mažų kareiviškų batų. Čia vienas batas tiko, o kitas buvo gerokai mažesnis.
Zotovas pamatęs chaosą kubrike iš karto suprato kas kaltas ir rūsčiai nužvelgė naktinę pamainą budėjusius. Tačiau sprendimas buvo trumpas ir kategoriškas. Matydamas kad matrosams lieka jėgų eibėms krėsti, nutarė reikalus sutvarkyti taip, kad kitą sykį niekam nekiltų noras panašiems juokeliams.
— Visi į denį, jokių pusryčių, basomis, skudurus ir šepečius į rankas ir šveist iki blizgėjimo, kol savo snukius denio lentose pamatysit.
Visi tyliai basomis pakilo į denį ir keiksnodami „pajuokavusius“ ėmėsi darbo. Jonas susižvalgė su Vasilijum, abu triūsė šalia. Tylėdami vykdė bocmano nurodymus. Kai Zotovas nueidavo prie kitų „nusidėjėlių“, Jonas mesteldavo žvilgsnį į jūrą. Trumpam atitraukęs žvilgsnį nuo smėlio ir šepečio jis pastebėjo, kad dingo žuvėdros, lydėjusios laivą nuo pat Doverio, pro baltąją sieną link Keltų jūros. Tačiau dangus nebuvo visiškai tuščias. Visai pagal bangas sklandė keisti didžiuliai paukščiai, kartais matėsi, kaip jie kažką griebdavo snapais iš vandens ir godžiai rijo. Matėsi, kaip skleisdavo sparnus ir pasispyrę keliais yriais kojomis vėl kilo į orą. Iš toli Jonui buvo sunku įvertinti paukščių dydį, bet jam, mačiusiam tik vištas, balandžius, žuvėdras ir varnas, šie atrodė galingi. Vasilijus, pamatęs Jono žvilgsnį, kurį laiką tylėjo.
– Albatrosai… – ištarė jis pusbalsiu, lyg tai būtų ne paukščiai, o kažkas, apie ką geriau nekalbėti garsiai.
Nieko daugiau neaiškino, nes Zotovas, patylom šypsodamasis, lyg mėgaudamasis savo turima galia, palengva judėjo link jų. Kepinant saulei praleista diena denyje išsekino visus ir grįžus į kubriką, kai visi susirado išbarstytą savo turtą, po kuklios vakarienės sugulė poilsio. Pamoka buvo išmokta ir niekam nekilo daugiau minčių vėl iškrėsti tą patį pokštą.
Jūros sielos
Kitą rytą visi pakilo gerokai anksčiau. Po pusryčių įgula išėjo į viršutinį denį, kurį vakar iki blizgesio trynė šepečiais ir smėliu. Tačiau prie pat laivagalio jų laukė netikėtas vaizdas. Ant vis dar drėgnų lentų, saulėje džiovindami plunksnas, ilsėjosi du didžiuliai paukščiai. Retkarčiais ištiesdami galingus, vos ne poros sieksnių tamsius sparnus, jie visiškai nebijojo matrosų.
Pamatęs, ką ant nušveisto denio pridirbo svečiai, Jonas, būdamas tvarkingas žmogus, nutarė juos nuginti. Jis jau žengė žingsnį griebdamas šalia stovėjusį šepetį, tačiau pajuto geležinį gniaužtą ant savo dilbio. Zotovas sugriebė jį už rankos ir griežtai įsakė:
– Nelysk.
– Bet juk... – Jonas sutriko. Jam buvo nepriimtinas priterštas denis, todėl įpratęs prie tvarkos vėl mėgino pajudėti, bet bocmanas sušnypštė dar kartą:
– Nelysk!
Jonas instinktyviai suvokė, kad net šis žmogus, jautęsis denio dievu, lyg prisibijo keistų paukščių. Visa komanda nejudėdama stebėjo milžiniškus svečius, tyliai susitaikydama su mintimi, kad vėl teks šveisti denį. Sutramdytas bocmano, Jonas nepraleido progos juos apžiūrėti iš arčiau. Patys paukščiai buvo balti, bet jų sparnai turėjo tamsiai pilką atspalvį. Balta galva artėjant prie snapo geltonavo, o pats snapas buvo didžiulis ir kiek lenktas. Keistos kojos priminė anties, tik buvo kelis kartus didesnės. Kartkartėmis paukščiai pasistiebdavo, ir tada jų ūgis Jonui siekė krūtinę. „Nieko sau žąsinas“, – juokais pagalvojo Jonas.
Pietų metu Vasilijus trumpai paaiškino:
– Jūrininkų tarpe, ypač šiauriečių, sklando legendos, kad albatrosai tai mirusių jūreivių sielos, keliaujančios poilsio į Valhalą, mirusiųjų šalį. Ir privalu jiems leisti pailsėti denyje ar ant rėjos.
Jonui kaipmat išgaravo juokai apie žąsinus. Po pietų svečiai jau buvo pakilę, tad matrosams liko tik nušveisti vizito pėdsakus. Vakare, sėdėdamas ant runduko, Jonas susimąstė: vandenynas toks galingas, kad net laivyno dievai jam besąlygiškai paklūsta. Locmano ritualas, jūreivių sielos ant denio, rūkas ir patrankų šūviai – viskas susijungė į chaotišką sapną, ir Jonas užmigo.
Gibraltaro itampa
Sekanti diena praėjo be nuotykiu, atrodė kad viskas teka ramia ir nuspėjama vaga. Kreiseris „Chrabrost“ artėjo prie Gibraltaro sąsiaurio. Vakaro migla ir kairėje plytintis Atlantas lėtai bet galingai supo kreiserį. Kapitonas Baranovas tiltelyje stebėjo plaukimą ir buvo pasirengęs reaguoti į situaciją. Priartėjus atsivėrė vakaro vaizdas į koridorių, skirianti Afrika nuo Europos.
Atrodė viskas kontroliuojama, tačiau Baranovo laukė siurprizas. Sąsiauryje pečius surėmę stovejo britų laivai. Eskadra atrodė nejudanti, bet buvo gyva. Pora britų laivų pajudėjo link sąsiaurio farvaterio ir demonstratyviai ruošėsi užstoti kelią kreiseriui. Kai kreiseris priartėjo, vanduo tarp laivų pasidarė per siauras ne tik manevrui, bet ir klaidai.
Ant denio stovintis Jonas tai pajuto pirmas. Ne suprato — pajuto.
Virš vandens staiga sužibo šviesa. Trumpi, aštrūs impulsai iš britų flagmano perpjovė prieblandą. „Ilgas trumpas ilgas“ blykstelėjimai, trumpa pauzė ir „trumpas ilgas trumpas trumpas“ signalai. Jonas stovėjo denyje nieko nesuprasdamas. Signalų seka įsakmiai pasikartojo. Jonas žvilgsniu nužvelgė Vasilijų. Staiga kapitono tiltelis ištuštėjo ir Baranovas nusileido į kajutę pas admirolą Volkonskį. Po to iš britų flagmano atėjo dar keli signalai; „trumpas ilgas“ ir „trys trumpi“. Kapitono tiltelyje likęs pasiuntinys bėgte nuskubėjo į admirolo kajutę nešdamas kažkokią žinią.
Denyje visi sustingo. Vėl pasirodė pasiuntinys ir link britu nuskriejo „trumpas ilgas trumpas“ šviesos signalas. Laivas sumažino greitį iki minimalaus, iškėlė ant stiebo baltą su įstrižu mėlynu kryžiumi rusų laivyno ženklą, tačiau nesustojo ir neišmetė inkaro. Įtampa augo. Jonas nesuprato šviesos signalų prasmės, bet buvo tikras kad čia sprendžiasi daug daugiau nei jis gali suprasti. Dar karta, lyg maldaudamas paaiškinimo, pažiūrėjo į Vasilijų.
– Britų eskadra liepia sustot. Tepasakė trumpai Vasilijus.
Denis sustingo. Matrosai nustojo judėti laukdami įsakymo, net pačio rūsčiausio –“prie pabūklų” .
Vienas žmogus — pasiuntinys — lakstė nuo kapitono tiltelio link admirolo kajutės ir atgal. Iš šalies stebint atrodė kad tik nuo šio žmogaus pastangų priklauso jų visų likimas.
Jonas sekė jį akimis. Jis nesuprato žodžių, nes jų nebuvo. Buvo tik judesys.
Kreiseris lėtai judėjo tiesiai, nesuko į sąsiaurį ir britai liko savo pozicijose.
Jonas pastebėjo, kad niekas nebežiūri į horizontą — visi žiūri į vieną žmogų, kuris laksto tarp denio ir nematomos laivo dalies.
Tarsi sprendimas būtų ne kajutėje, o jo rankose.
Į kapitono tiltelį pakilo Baranovas ir nuaidėjus jo komandai kreiseris atsisveikino su britu eskadra ir Gibraltaru ilgu garo sirenos gaudesiu.
Padidinęs greitį laivas plaukė į pietus.
Jonas nesuprato, kas įvyko. Jis matė tik rezultatą — tarsi kažkas nematomas būtų pakeitęs viso laivo likimą, jo ir komandos gyvenimą.
– Kas čia buvo? – paklausė jis Vasilijaus.
Vasilijus ne iš karto atsakė.
– Tai nebuvo pokalbis, – galiausiai tarė jis. – Tai buvo admirolo sprendimas.
Jonas tylėjo.
Tai kas buvo paslėpta nuo komandos akių
Kajutėje britų signalai buvo perskaityti be emocijų. Nebuvo ginčo — tik skaičiuojamas laikas, atstumas ir rizika. Sprendimas nebuvo pasakytas garsiai. Jis buvo priimtas taip, kaip priimami manevrai jūroje — be liudininkų.
