XVIII Skyrius.
Priekyje tik vandenynas
Šiaurės jūra
Šiaurės jūra pasitiko juos be jokių ceremonijų. Vos tik Skageno švyturio spinduliai ištirpo rūke, „Chrabrost“ pajuto vandenyno kvėpavimą. Tai nebebuvo trumpos ir piktos Baltijos bangos; čia vanduo kilo lėtai ir galingai, lyg milžiniškas žvėris po kreiserio dugnu būtų pradėjęs kvėpuoti, ant savo nugaros pametėdamas plieninį laivą lyg lengvą žaislą. Jonas juto, kaip korpusas po jo kojomis akimirkai sustingsta ant tos vandens keteros, o tada galingai sminga žemyn, lyg pati jūra bandytų jį praryti.
Jonas stovėjo prie bakų su vandeniu, bandė nusiplauti Skageno anglies dulkes nuo savęs. Šiurkštus muilas ir šaltas vanduo nepadėjo – juoduma buvo įaugusi į poras – susimaišiusi su paraku ir mašinų tepalu. Jonas trynė delnus tol, kol oda paraudo, bet juodi rėžiai panagėse liko.
– Netrink taip, Nemoj, – šalia priėjęs Vasilijus Kruglovas šliūkštelėjo vandens sau ant sprando. – Šitas purvas – tavo nauja oda. Priprask. Jūra jį nuplaus savaip, kai prasidės tikrasis supimas.
„ Tikras supimas“, pagalvojo Jonas, „o čia tada kas“ ? Bangos ritosi per kreiserio priekį, retkarčiais nuplaudamos denį, o vanduo šniokšdamas pro borto angas netoli knekhtų liejosi atgal už borto. Laivas dejavo – plienas priešinosi vandens masei, o Vasilijui tai tebuvo preliudija. Jei tai dar ne „tikras supimas“, Jonas su baime pagalvojo: kas jų laukia toliau?
Po dviejų parų plaukimo nuo Skageno, Šiaurės jūra atrodė tuščia ir begalinė. Per visą tą laiką jie tebuvo išvydę tik vieną tolimą dūmų šleifą – keleivinį garlaivį, skubantį iš Doverio link Geteborgo. Kreiseris pjovė bangas dešimties mazgų greičiu, palikdamas paskui save tik juodą dūmų šleifą, nes jūra keistai nurimo ir „Chrabrost“ burės tapo tik našta, o ne pagalba.
Baterijų denyje įsivyravo negailestinga tvarka. Po šaudymo pratybų Zotovas tapo dar reiklesnis. Kiekvienas laisvas momentas buvo skirtas patrankų apžiūrai. Jonas pajuto, kad dabar kiekvienas jo judesys turi būti apskaičiuotas: kaip pasilenkti, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kai denis staiga išslysta iš po kojų. Inercija tapo didžiausiu priešu ir geriausiu mokytoju.
Vakare, kaip įprasta šiose platumose, sutemos rodos akimirksniu uždengė dangų. Jonas kubrike sėdėjo ant savo skrynios. Nuovargis ir mašinų dundesys atbukino pojūčius, nuginė Joną į gultą. Jis leido savo mintims nuklysti ten, kur šiąnakt turėjo degti Joninių laužai. Pro suodžius ir tepalą į paviršių lindo prisiminimai apie Gegabrastį, šviežio šieno kvapą ir tą šviesiaplaukę merginą, kuriai jis ne kartą merkė akį per gegužines. Jonas beveik juto tą šiltą ugnies dvelksmą veide, sapnas maišėsi su realybe, o merginos juokas skambėjo taip tikrai, lyg ji stovėtų čia pat, už šarvuotos pertvaros...
Staiga visą šį saldumą lyg aštrus peilis perrėžė metalinis trimito klyksmas. Akimirksniu nuaidėjo čaižus bocmano švilpukas ir duslus būgnų dundesys, vibruojantis per visas laivo pertvaras.
– Visiems į viršų! – riaumojo Zotovas, ir 800 vyrų skruzdėlynas atgijo.
Jonas pašoko, akimirksniu praradęs Gegabrasčio Jonines ir kaimo merginas. Jis juto kaip laivas uždainavo savo garo varikliais, lėtino greitį, o korpusas drebėjo nuo staigaus sraigtų darbo atgal. Jonas per akimirką suprato, kad sapne buvusi kaimo šventė baigėsi ir prasidėjo kova su stichija, nepavaldžia nei žmogui, nei laivui. Laivas paniro į virš vandens tvyrančią balto pieno jūrą.
.
Ūkanotasis Albionas
Iš karto pasikeitė viskas. Garsai tapo duslūs, lyg kažkas būtų užklojęs pasaulį storu audeklu. Net bangos nebešniokštė – tik sunkiai dunksojo į korpusą, tarsi iš kažkur toli. Viršuje nuaidėjo ilgas, žemas garo sirenos gausmas. Jis išsitempė rūke ir ištirpo be aido.
— Mažinti eigą! — nuaidėjo kapitono komanda kalbamuoju vamzdžiu.
Laivas suvirpėjo, sraigtai persimetė į lėtesnį ritmą. Per denį perbėgo bocmano švilpukas, ir į viršų pradėjo plūsti žmonės. Nebeliko nei poilsio, nei pašnekesių — tik pareiga ir įtampa.
— Stebėtojai į viršų!
Bocmanas mostelėjo Jonui, parodydamas, kad šiuo momentu jo vieta fokstiebyje.
Jonas net nesuprato, kaip atsidūrė vantuose. „Svetlanoje“ įgyta marsininko patirtis čia puikiai tiko. Rankos pačios rado lynus, kojos įsikabino į šlapią medį. Kuo aukščiau kilo, tuo labiau rūkas tirštėjo. Atrodė, kad lipa ne į stiebą, o į debesis.
Viršuje nebuvo nieko. Ne jūros. Ne horizonto. Net paties laivo beveik nesimatė — tik po kojomis išnyranti ir vėl dingstanti pilka forma.
Drėgmė kaupėsi ant veido, varvėjo nuo kepurės krašto. Jonas prisimerkė, bandydamas žvilgsniu prasiskverbti pro baltą tuštumą. Veltui.
Apačioje kas minutę nuaidėdavo sirena. Kartais — varpas. Garsai buvo vieninteliai dalykai, kurie dar siejo juos su pasauliu.
Ir tada…
Iš rūko atplaukė atsakas — duslus, svetimas garo signalas.
Jonas sustingo.
— Girdi? — kažkas sušnibždėjo žemiau.
Signalas pasikartojo. Šį kartą arčiau. Bet iš kur — suprasti buvo neįmanoma. Rūkas suėdė kryptį.
— Šalia laivas! — nuaidėjo budinčios pamainos vyresniojo komanda bocmanui.
Apačioje sujudimas sustiprėjo. Komandos pasidarė trumpesnės, aštresnės.
— Laikyt kursą! Stebėti priekį!
Jonas žiūrėjo į nieką, bet staiga jam pasirodė, kad rūkas priešais tamsesnis. Vos vos. Lyg šešėlis. Jis primerkė akis.
Šešėlis nejudėjo. Ne, judėjo. Augo.
— Laivas! — suriko Jonas, pats nesuprasdamas, ar jo balsas prasiskverbė žemyn.
Apačioje kažkas riktelėjo. Sirena užriaumojo dar kartą — ilgesnė, lyg maldaujanti.
Atsakymo nebuvo. Šešėlis virto kažkuo nesuprantamu. Tai buvo juoda, šlapia, iš niekur kylanti siena. Per arti...
— Šūvis tuščiais! — nuaidėjo kapitono balsas.
Jonas instinktyviai susigūžė. Kreiseris trenkė. Garsas buvo toks, kad, rodos, pats rūkas sudrebėjo. Aidas neatsiliepė — jis tiesiog dingo, prarytas baltos tylos.
Sekundė. Dvi.
Ir tada iš rūko išniro visas laivas.
Didžiulis prekybinis garlaivis, juodas kaip anglis, su šlapiais bortais ir išsigandusiais žmonių siluetais denyje. Jie stovėjo sustingę, kai kurie puolė prie turėklų, kiti bėgo į priekį.
Per arti. Neįmanomai arti.
Atrodė, kad dar akimirka — ir plienas susitiks su plienu.
— Vairas dešinėn! — nuaidėjo iš kapitono tiltelio. Kai buvo matoma kliūtis – atsirado galimybė manevrui, tačiau laiko tam beveik neliko.
Kreiseris sunkiai, nenoriai ėmė suktis. Vanduo po juo užvirė, sraigtai užriaumojo, kovodami su mase ir inercija.
Prekybinio laivo bortas slinko pro šalį taip arti, kad Jonas galėjo matyti vandens sroves, tekančias jo kniedėmis.
Kažkas ten, kitame laive, sušuko. Kažkas mostelėjo ranka.
Ir tada jie prasilenkė. Rūkas vėl beveik akimirksniu viską prarijo.
Liko tik sirenos gausmas ir sunkus, gilus laivo kvėpavimas.
Jonas dar ilgai laikėsi įsikibęs į vantus, žiūrėdamas į tuštumą, kurioje prieš akimirką buvo mirtis.
Doverį pasitinkant
Po kelių valandų akylaus stebėjimo ir klausymosi laivas išplaukė iš rūko zonos ir, padidinęs greitį iki 12 mazgų, judėjo į pietus, link Doverio. Komandai buvo duota po „čarką“, ir visi, išskyrus budinčias vachtas, buvo nusiųsti poilsio į kubriką ir kajutes. Tačiau patirta baimė Jonui jau nebesiūlė sapne mielo merginos veido. Jis užmigo nuovargio paveiktu, kietu miegu.
Įdienojus bocmano švilpukas pažadino tuos, kas ilsėjosi; pusryčiai, pamaina denyje ir visa kasdienė rutina prie trečio pabūklo pralėkė greitai. Jonas su visa artele, eidamas poilsio į kubriką, jau žinojo – priekyje laukia Doveris, ir jis pasitiks juos ryte.
