XVII Skyrius.
Sudie, Piteri!
Admirolas ir komanda
Slinko dienos. Kreiseryje virė darbas. Atvykdavo vis nauji matrosai, atsisveikinę su šeimomis, atvyko ir karininkai. Tarp matrosų vis dažniau sklandė kalbos kad greitai paliksim saugų Kronštato reidą ir plauks į nežinią. Taip tuo metu vadindavo tolimąjį plaukiojimą.
Šturmaną, su šeima gyvenusį Sankt Peterburge, atvyko išlydėti visa šeima: apskritaveidė žmona su pūsta, puošnia suknele ir pulkeliu vaikučių. Visi atsisveikino su ašaromis tiesiog krantinėje.
Jonas stebėjo šią sceną ir nejučia stebėjosi, kad gyvenimas toks neteisingas ne tik paprastam valstiečiui, bet ir karininkui, bajorui. Bet tokia jau ta kario ar jūreivio dalia – tarnauti tėvynei.
Kubrike vis daugėjo matrosų. Visi laisvalaikiu susirinkę triukšmavo, pasakojo, kaip pakliuvo į „Chrabrost“. Jonas tik pamodavo į vis dar šalia kreiserio reide stovinčią „Svetlaną“ ir atsakydavo nedaugžodžiaudamas: — Perkėlė iš ten.
Visi žinojo apie mokomąją fregatą kaip gerų matrosų kalvę, ir pamatę Jono plačius pečius bei jo rankų darbą, neabejojo, kad į „Chrabrost“ Nemoj pakliuvo pelnytai.
Pagaliau atėjo ta diena, kai prie laivo priplaukė Admiraliteto jachta, ir į denį štormtrapu pakilo jaunas, kokių keturiasdešimties, gal net jaunesnis, puošnia uniforma su admirolo antpečiais pasipuošęs karininkas.
Matrosų lūpomis nuvilnijo – „Volkonskis“, naujai paskirtas admirolas vadovaus mums.
Pakilęs į denį buvo sutiktas kapitono ir nulydėtas į karininkų denį, kur iš anksto buvo įrengta kajutė ar tai svečiui, ar admirolui.
Sklido kalbos, kad pasirodžius admirolui Volkonskiui netrukus laivo vadas, 1-ojo rango kapitonas Andrejus Viktoròvičius Baranovas, turės duoti komandą pakelti inkarus.
Intendantas su padėjėjais sukosi pristatydami paskutines siuntas maisto, parako, virvių ir šaudmenų. Laivo gydytojas tikrino lazareto patalpas ir sandėlį. Joną stebino ir tai, kad laive buvo popas, kuris sekmadieniais, visiems esant denyje, aukodavo mišias. Fregatoje tokio dievo tarno nuolatinai nebuvo.
Ir štai atėjo diena, kai, nuostabiai šviečiant saulei, birželio 15-ąją bocmanas visiems liepė apsirengti paradines uniformas ir švilpė visus į denį. Iš admiraliteto atplaukusi jachta pristatė kurjerį su paketais admirolui Volkonskiui ir kapitonui Baranovui, kuris ir davė įsakymą kreiserio komandai rikiuotis denyje ir popui liepė aukoti mišias. Po mišių kai jachta atsišvartavo nuo kreiserio nuskambėjo kapitono komanda „Pakelt inkarus“ ir kreiseris, lyg lengvai atsidusęs banginis garo signalu, atsisveikino su Kronštatu. Palengva, genamas lengvo brizo ir garo mašinos varomas, pajudėjo link Suomijos įlankos, Helsingforso reido link.
Admirolo Valkonskio legenda
Apie naujai paskirtą Tolimųjų Rytų flotilės admirolą Nikolajų Sergejevičių Volkonskį jūreivių tarpe sklido legendos. Galbūt dažnai pagražintos, pripintos nebūtų dalykų. Paprastai kubrike atsirasdavo pora ar trejetas matrosų, tarnavusių vadovaujant šiam kapitonui, tad kalbų tikrai nestigo.
Paprastai legendos prasidėdavo po laimėtų mūšių ar įveiktų priešų laivų, tačiau apie šį kapitoną sklandė kalbos, kad tik dėl jo įžvalgumo ir rizikos nekilo vokiečių – rusų karas 1884-aisiais.
Vienas iš vyresnių matrosų, pagarbiai vadinamas Michalyčiumi, kuris tarnavo Volkonskio vadovaujamame „Admirole Nachimove“, buvo tų įvykių sūkuryje ir mėgo pasipuikuoti kompanijoje būtais ir nebūtais nuotykiais.
— Na, Michalyčiau, papasakok mums apie admirolą, koks jis? — prašydavo matrosai, ir Michalyčius pradėdavo pasakoti.
„Buvo Baltijoj tokia diena, kai jūra nebe jūra, o verdanti kaip geležis. Mes ėjom su „Admiral Nakhimov“, paskui visa eskadra – viskas kaip priklauso: rikiuotė, signalai, tvarka. Kapitonas Volkonskis ant tiltelio, jaunas dar, bet veidas kaip iš akmens.
Ir tada vėjas staiga pradėjo staugti rėjose. Oras buvo ne šiaip blogas, o toks, kad dangus susiliejo su vandeniu. Viskas dingo – nei laivo prieš akis, nei horizonto. Tik vėjas ir bangos.
Ir tada kažkas sušuko:
— Laivai dešinėj! Vokiečiai!
Iš vandens sūkurių jie išlindo kaip šešėliai. Ne šalia, bet per arti, kad būtų ramu. Matėsi, kad ir jie mūsų ten nelabai tikėjosi pamatyti. Metalas girgžda, o jūra daužo bortus kaip pasiutusi.
Vienas matrosas
paskui sakė:
— Aš tada pagalvojau: dabar viskas, jei laivai taps nevaldomi dėl audros ar kas
pykštels iš patrankos…
Michalyčius tada tris kartus persižegnojo.
O Volkonskis… jis net nešaukė. Tik stovėjo, žiūrėjo, o po to įsakė:
— Laikykit kursą. Neskubam. Išlyginam laivus.
Ir tas „neskubam“ Baltijoj tokioj vietoj skamba blogiau nei „šaudom“.
Laivas pasisuko lėtai, bet taip, kad visi kiti pakartotų iš paskos. Ne panika, ne chaosas – tiesiog šaltas sprendimas.
Vokiečiai tuo metu priartėjo per arti. Jau matėsi jų deniai, žibintai, net žmonės šešėliuose.
Ir tada buvo tas momentas. Vienas jų laivas jau beveik kirto mūsų kelią.
O Volkonskis tik pakėlė ranką. Tiesiog – „stovim čia“. Ir mūsų „Nakhimovas“ nepasitraukė. Mes tiesiog išėjom į tokį kampą, kad jei jie dar žingsnį žengtų – būtų susidūrimas.
Vokiečiai sustojo. Vieną sekundę buvo tylu taip, kad net varikliai atrodė nustojo dirbti. Ir tada jie nusuko.
Nė šūvių. Nė signalų. Tiesiog nusuko kaip vaiduokliai.
Audra viską prarijo. Kai išaušo, jų jau nebuvo. Tik mūsų eskadra – šlapia, sušalusi, bet visa.
Ir tada Michalyčius pasakė:
— Čia ne jūra mus išgelbėjo. Čia Volkonskis ant tiltelio nusprendė, kad šiandien niekas nemirs.
Atsisveikinimas su Baltija šūviais
Tuo tarpu Baltija nebuvo draugiška. Palikęs Helsigforsą, „Chrabrost“ pasuko į vakarus, pjaudamas šaltas bangas ties Gotlandu ir Bornholmu. Jonas baterijų denyje pajuto, kaip pasikeitė laivo judesys – atviroje jūroje kreiseris nebe vibracija drebėjo, o pradėjo lėtai, sunkiai svirti nuo borto ant borto. Prieš pasiekiant Danijos sąsiaurius, kai horizontas tapo tuščias ir pilkas, virš denių nuaidėjo čaižus švilpukas ir komanda, akimirksniu nutraukusi kasdienę rutiną:
– Artilerijos aliarmas! Šaudymo pratybos!
Visas laivas atgijo. Po kojomis sutrypė šimtai batų – matrosai užėmė vietas prie dvylikos šešių colių pabūklų bortuose ir aštuoniolikos mažesnių patrankų denyje. Jonas kartu su Vasilijumi Kruglovu sustingo prie savo pabūklo. Jų artelė, kurioje dabar buvo visi dešimt vyrų, dirbo lyg užsuktas laikrodžio mechanizmas, nors ore tvyrojo įtampa – tai nebuvo sausas treniruotės denis „Svetlanoje“. Čia Jonas nebeturėjo laiko galvoti apie pykinimą; metalas reikalavo visos jo jėgos.
Baranovas norėjo pamatyti, kaip naujas kreiserio korpusas suvaldys borto salvės inerciją.
– Ugnis! – nuaidėjo kažkur viršuje.
Jonas nespėjo net užsimerkti. Visas kreiseris galingai sudrebėjo ir akimirkai pasviro į priešingą pusę nuo atatrankos jėgos. Oras baterijų denyje užsipildė aitrių, gelsvų parako dūmų, o plieno vamzdis, kurį Jonas ką tik blizgino, dabar riaumojo išspjaudamas ugnį. Spyna sudirbo nepriekaištingai – Jonas juto, kaip karštas metalas „kvėpuoja“ jam į veidą.
– Greičiau! – suriaumojo Kruglovas per spengimą ausyse. – Kitas sviedinys!
Tai buvo nebe darbas, o kova su mase ir laiku. Jonas griebė sunkų sviedinį, jausdamas, kaip laivo supimas bando jį išmušti iš pusiausvyros. Tai buvo pirmas kartas, kai jis fiziškai pajuto: tie 152 milimetrų plieno vamzdžiai nėra tik įrankiai – tai laivo balsas. Baranovas nepagailėjo sviedinių; denyje pasidarė karšta, o matrosų veidai po penkiolikos minučių tapo juodi nuo suodžių. „Svetlanos“ mokslai galutinai susilydė su „Chrabrost“ tikrove. Tai buvo jų paskutinis saliutas namų vandenims. Sudie, Baltija.
Skageno reide
Po trijų parų kelio, palikus už nugaros Gotlandą ir Bornholmą, Baltija tapo ankšta. Už nugaros liko daugiau nei šeši šimtai jūrmylių namų vandenų, suvirpintų mokomosiomis šaudymo pratybomis, ir dabar farvateris nebebuvo toks svetingas. Ties Helsingioru, kur krantai suartėja tiek, kad pro baterijos iliuminatorių matėsi kitoje pusėje stūksančios pilies bokštai, kapitonas Baranovas davė trumpą komandą. Jonas stebėjo, kaip į stiebą šoktelėjo „Golf“ vėliava – geltonai mėlyni vertikalūs dryžiai. Jis akimirką prisiminė „Svetlanos“ žydrą vėliavą su juodu apskritimu, kuria jie šaukėsi vedlio prie Helsingforso, bet čia, prie Danijos vartų, galiojo tarptautinis signalas. Užklausa buvo paantrinta ilgu, kimiu garo signalu, kuris lyg aidas nusirito Danijos krantais.
Neilgai trukus prie aukšto kreiserio borto prisiglaudė tvirta, žemaborte danų valtis. Į denį įšoko pirmasis vedlys – sausas, vėjo nugairintu veidu danas, turėjęs pravesti tūkstančius tonų rusiško plieno pro Eresundo seklumas. Jonas stebėjo šį procesą iš apačios, jausdamas, kaip laivo ritmas sulėtėja, paklūstant svetimo žmogaus valiai.
Po paros įtempto manevravimo sąsiauriais pasirodė Skagenas – geltonas, smėlėtas ragas, kuriame laukė trumpas sustojimas. Inkarai su trenksmu krito į atvirą reidą. Pirmasis locmanas, atlikęs savo darbą, štormtrapu nusileido į jam atsiųstą valtį, o prie kreiserio šonų kaipmat prisiglaudė sunkios tiekėjų baržos. Ramią reido atmosferą akimirksniu pakeitė tirštas, juodas anglies dulkių debesis, pradėjęs kilti į viršutinį denį.
Pailsėti niekas neleido. Jonas kartu su Vasilijumi Kruglovu stovėjo grandinėje, perduodami sunkius krepšius su akmens anglimi. Vėjas nešiojo dulkes, jos graužė akis ir maišėsi su sūriu purslų skoniu burnoje. Po trijų valandų juodo darbo, kai paskutinė barža atsitraukė, o denis buvo paskubomis nuplautas, į laivą pakilo naujas vedlys. Jo užduotis buvo išvesti „Chrabrost“ iš Skagerako katilo į erdvę. Ir tik tada, kai laivas pasiekė saugius gylius ir šis paskutinis locmanas nulipo į savo valtį, Jonas pajuto, kaip kreiseris „atsikvėpė“. Locmanas išsinešė paskutinį ryšį su sausuma. Baranovas per kalbamąjį vamzdį davė komandą didinti garą. Priekyje staugė Šiaurės jūra. Jonas stovėjo baterijos denyje ir pirmą kartą pajuto, kaip laivas nebe supasi, o galingai krenta į bangų duobes. Tai buvo vandenyno kvėpavimas – sunkus, negailestingas ir svetimas.
