XVI Skyrius.
Auksinės raidės
„Jan Nemoj“ įteisinimas
Valtis dusliai stuktelėjo į juodą kreiserio bortą. Jonas sugriebė šaltus štormtrapo lynus ir lėtai pakėlė galvą – virš jo, užstodamas pusę dangaus, kilo kniedytas plieno kalnas. Tuo pačiu metu iš kitos laivo pusės, purslus keldama, prisišvartavo dar viena valtis, atplukdžiusi matrosą iš kito reide stovinčio laivo. „Chrabrost“ pirkliai nesnaudė – jie per visą Kronštatą medžiojo patyrusius vyrus, jau spėjusius apšilti kojas tikroje tarnyboje. Abu matrosai susitiko viršuje, ties tuo pačiu borto turėklu: du nepažįstami vyrai, atplukdyti iš skirtingų pasaulių, kad čia, ant šio tikmedžio denio, taptų vieno mechanizmo dalimi. Praeitis čia nieko nereiškė.
Vos Jonas šoktelėjo ant denio, jis pajuto skirtumą. Čia nebebuvo medinio laivo ramybės – oras alsavo naujais dažais, karštu tepalu ir gilia vibracija, kylančia iš laivo vidurių. Metalo dejavimas ir duslus krumpliaračių dundesys čia užpildė garsų erdvę visai kitaip, nei būdavo fregatos denyje. Abu naujokai akimirksniu išsitempė po komandos „ramiai“.
Priešais juos stovėjo vyriausiasis bocmanas Zotovas. Jis paėmė iš budinčio karininko lydraščius, pasitaisė masyvius, suvaškuotus ūsus, kurių kieti galiukai atrodė lyg išlieti iš bronzos, ir rūsčiai nužvelgė popierius.
– Matrosas Jonas Tamašauskas! – raportavo Jonas.
Šalia stovintis Kruglovas užpildė tylą giliu bosu:
– Matrosas Vasilijus Kruglovas, pone vyriausiasis bocmane! Atvykau tęsti tarnybos jūsų laive!
Zotovas net nepažvelgė į Kruglovą, jo akys liko įsmigusios į Joną. Bocmanas suraukė kaktą, lėtai perbėgo pirštu per sąrašą ir vyptelėjo.
– Tamašauskas? – jis dar kartą peržiūrėjo etapinį lapą. – Nėra čia jokio Tamašausko. „Svetlanos“ išvykimo lape man įrašytas tik Jan Nemoj.
Jonas akimirką sustingo. Jis suprato – „Svetlanoje“ naudota pravardė oficialiuose popieriuose įsitvirtino kaip tikra pavardė.
– Bet aš esu... – Jonas pradėjo, bet jo balsas užgeso, kai Zotovas pakėlė ranką.
– Man nesvarbu, kuo tave šaukė motina. Kas parašyta plunksna, to neiškirsi kirviu. Jei sąraše esi Nemoj – vadinasi, toks tavo vardas šiame laive. Šiame laive praeities nėra. Čia aš sprendžiu, kas tu esi, o tu esi Jan Nemoj. Supratai?
– Taip, pone. Matrosas Jan Nemoj!
Zotovas patenkintas linktelėjo.
– Abu skiriami prie trečiojo šešių colių pabūklo. Tai nauja jūsų tarnybos vieta šiame laive.
Bocmanas mostelėjo padėjėjui su medine dėžute. Joje, susuktos į ritinėlius, gulėjo naujos šilko juostos. Jonas paėmė savo dalį ir akimirką dvejojo. „Svetlanoje“ jis nešiojo bendrą Baltijos laivyno užrašą – tokį turėjo tūkstančiai. O čia, ant delno gulintis šilkas, skelbė jį priklausant elitiniam laivui. Auksinės raidės „ХРАБРОСТЬ“ tvykstelėjo saulėje.
– Nusiimti senus kaspinuos! – įsakė Zotovas. – Ryškitės naujus. Penkiolika minučių mantai kubrike, persirengti darbiniais drabužiais, o tada laukiu prie jūsų pabūklo. Vykdyti komandą! „Chrabrost“ nemėgsta tuščių rankų.
Jabločkovo šviesa
Nusileidęs stačiais metaliniais laiptais į laivo vidurius, Jonas akimirkai stabtelėjo. Čia nebuvo tirštų žibalo dūmų ir mirgančių šešėlių, prie kurių jis buvo įpratęs „Svetlanoje“. Ties lubomis, apsaugoti metaliniais tinkleliais, švytėjo stikliniai burbulai su balta, negyva ugnimi viduje. Šviesa buvo tokia ryški ir lygi, kad kiekviena plieno kniedė ant sienos atrodė tarsi išdidinta. Jonas nežinojo, kad tai buvo naujausias technikos stebuklas – Jabločkovo elektros lemputės, kurios ką tik pradėjo keisti senąsias laivyno lempas.
Jonas, pagautas vaikiško smalsumo, lėtai pakėlė ranką. Jo pirštai jau tiesėsi link artimiausio šviečiančio rutulio, norėdami patikrinti, ar ta ugnis tikrai nekaršta, tačiau tą pačią akimirką stiprus, tepaluotas delnas sugriebė jį už riešo.
– Nekišk nagų, Nemoj, – giliu bosu burbtelėjo Kruglovas. – Sako, tuose laiduose gyvena žaibas. Jei paliesi – tavo kaulai sužibs kaip tos gijos. Mašinistai sako, kad tai naujoji jėga, be dūmų ir be dagčių. Elektrinė šviesa, broli. Mažai kas tokią turi.
Jonas nuleido ranką, bet žvilgsnio neatitraukė. Tas „žaibas, uždarytas į stiklą“ jam kėlė daugiau nerimo nei pati patranka. Jis atsisėdo ant savo skrynios – naujos, dar kvepiančios šviežia derva – ir išsitraukė auksinį kaspiną. Po elektros šviesa užrašas „ХРАБРОСТЬ“ įkyriai spindėjo, rėždamas akis savo naujumu.
Jan Nemoj. Nors tai jam jau buvo beveik įprasta, bet jis pakartojo šį vardą mintyse dar kartą. Tai nebebuvo jo pavardė, bet tai buvo vardas to žmogaus, kuriuo jis tapo šiame metalo ir garo pasaulyje.
– Ko tyli? – Kruglovas jau traukė iš skrynios darbinę palaidinę. Po trijų tarnybos metų jo judesiai buvo greiti ir užtikrinti. – Persirengiam ir kylam. Zotovas ne tas žmogus, kuriam patinka laukti. Jei pavėluosim bent minutę, pamatysi, kaip tie jo vaškuoti ūsai pradės virpėti iš įniršio.
Po jų kojomis staiga pasigirdo gilus, duslus dunkstelėjimas, o visas korpusas pradėjo vibruoti. Mašinų skyriuje mechanikai užkūrė pagalbinius katilus bandymams – „Chrabrost“ lėtai alsavo, siurbdamas vandenį ir garą į savo naujus vidurius, nors iki pirmojo išplaukimo dar buvo toli.
800 pūdų plieno
Baterijos denis pasitiko juos aštriu žibalo tvaiku. Čia, už šarvuotų skydų, eilėmis stovėjo naujutėliai šešių colių pabūklai. Jie atrodė rūsčiai – ilgi plieno vamzdžiai ir masyvūs lafetai buvo storai užtepti geltonu, lipniu gamykliniu tepalu. Tai buvo nebe tie pratybų žaislai iš „Svetlanos“, o aštuoni šimtai pūdų grynos, mirtinos jėgos.
Zotovas stovėjo prie trečiojo pabūklo, užkišęs rankas už diržo. Jo suvaškuoti ūsai saulės šviesoje atrodė nejudantys, o žvilgsnis skenavo kiekvieną judesį.
– Štai jūsų nuotaka, – bocmanas smakru parodė į tepaluotą luitą. – Kruglovai, griebi žibalą ir pakulas. Nemoj – tu prie spynos. Reikia išvalyti kiekvieną griovelį.
Bocmanas žengė žingsnį arčiau ir jo balsas tapo žemas, beveik duslus:
– Įsidėmėkite abu: tai ne šiaip geležis. Jei ši spyna užstrigs – jūs abu mirę. Šitas plienas nuo šiol yra jūsų gyvybės garantas. Kaip jį paruošite, taip jis jus ir saugos. Vykdyti!
Jonas priėjo prie patrankos. Konservacinis tepalas buvo toks tirštas, kad priminė dervingą medų. Jis suėmė masyvią spynos rankeną, bet ši nepasidavė – sustingę riebalai veikė tarsi klijai tarp idealiai nušlifuotų paviršių. Jonas įsispyrė kojomis į kedro denį, jausdamas po juo vibruojantį šarvą, ir lėtai, tolygiai didindamas jėgą, truktelėjo.
Metalas dusliai sudejavo, pasigirdo drėgnas pokštelėjimas, ir milžiniška spyna pradėjo judėti. Čia nebuvo jokio elastingumo; jėga be jokių nuostolių per standų tepalą perdavė momentą į krumpliaračius. Jonas juto, kaip metalas priešinasi, kol galiausiai pasidavė. Vasilijus Kruglovas, merkdamas saują šiurkščių pakulų į žibalo kibirą, nušvilpė per dantis.– Jėgos turi, Nemoj, – burbtelėjo Vasilijus. – Bet bocmanas teisus. Šita mergaitė mėgsta švarą. Jei spynoje liks bent kruopelė šito brudo, per pirmą šūvį jis sudegs ir virs akmeniu – tada šita patranka taps jūsų abiejų karstu.
Jie kibo į darbą. Kruglovas pradėjo gramdyti geltonus riebalus nuo masyvaus vamzdžio pagrindo, o Jonas visą dėmesį sutelkė į spyną. Gniauždamas žibaluotą skudurą, jis milimetras po milimetro valė sudėtingus sriegius ir krumpliaračius, krapštydamas dervingą tepalą iš giliausių mechanizmo vietų. Su kiekvienu judesiu po nešvariu sluoksniu ryškėjo šaltas, poliruotas plienas. Jo paties raumenys pamažu kaito, prisitaikydami prie metalo svorio, o bendras ritmas su Vasilijumi leido bent trumpam pajusti, kad jie – jau komanda. Jonas prisiminė Ostapenkos žodžius: dabar tik nuo jų pačių priklausys, kaip klostysis tolesnis gyvenimas ir tarnyba šiame plieniniame pasaulyje.
