XV Skyrius.
Kreiseris „Chrabrost“
Plieno gimimas
Kronštato reidas tą rytą buvo pilnas žmonių ir garso. Prie Naujojo Admiraliteto laivų statyklos krantinių šurmuliavo minia – darbininkai pilkomis milinėmis, karininkai auksuotais antpečiais ir smalsuoliai, susispietę ant gretimų tiltų. Visi laukė vieno.
Mokomoji fregata stovėjo visai šalia, kitaip sakant beveik prieš pat nuleidimo vietą. Jonas stovėjo prie „Svetlanos“ borto, įsikibęs į medinį turėklą. Prieš jį, Naujojo Admiraliteto elingų šešėlyje, stūksojo juodas, kniedėmis nusėtas korpusas. Tas pats, kurį jis matė dar stovintį pastoliuose. Dabar po juo jau buvo paruoštos sunkios ąžuolinės pavažos, storai suteptos taukų ir dervos sluoksniu. Ore tvyrojo aitrus svylančių taukų kvapas, maišęsis su drėgnu Nevos vėju.
Komandos sklido nuo krantinės, girdėjosi signaliniai švilpukai. Virvės buvo įtemptos iki skambėjimo. Jonas matė, kaip darbininkų būriai vienu metu užsimojo sunkiais kūjais – prasidėjo laikančiųjų pleištų atlaisvinimas. Ritmiški metalo dužiai į medį aidėjo virš vandens, kol galiausiai pasiekė tą lemtingą akimirką, kai tas sunkus plieninis kūnas liko laikytis tik veikiami savo svorio.
Kažkas iš
vadovaujančių nuleidimo procesui mostelėjo ranka. Ir tada viskas pajudėjo. Iš
pradžių lėtai – beveik nepastebimai, tarsi dar dvejojęs prieš pajudėdamas.
Paskui sunkus plieninis kūnas ėmė slysti žemyn. Medinės pavažos po juo ne
tiesiog sučirškė – jos aimanavo, spaudžiamos neįtikėtino svorio, o minia vienu
metu sulaikė kvapą.
Jonas nejudėjo. Jo akys fiksavo kiekvieną colį. Kreiseris slydo vis greičiau,
rėždamas medį, kol pasiekė krantinę. Ir tada – smūgis, nuo kurio sudrebėjo
visas reidas.
Vanduo pakilo į viršų balta siena, tarsi pati jūra būtų bandžiusi atstumti tą geležinį įsibrovėlį, netikėtai įsiveržusį į jos valdas. Banga nuvilnijo per reidą, „Svetlana“ stipriai šoktelėjo ant borto, priversdama Joną stipriau įsikibti į turėklą. Purslai šovė aukštyn, o juodas korpusas, akimirką sudrebėjęs ir giliai paniręs, iškilo. Jis sustojo jau savo vietoje – ant vandens.
„Chrabrost“ atgijo – iš jo vidaus nuaidėjo sodrus, galingas garo signalas.
Jonas lėtai įkvėpė. Stebėjo ką tik gimusį laivą ir lygino su tuo, kurio denyje stovėjo. Juodas, galingas kūnas nebebuvo medinis kaip „Svetlanoje“. Kreiserio korpusas buvo apkniedytas juodo plieno lakštais – sunkus, svetimas, kitoks Tai buvo mašina, kuri galėjo plaukti ir su vėju, bet nebebuvo nuo jo priklausoma – pakako anglies ir ugnies.
– Nemoj! – bocmano Terentjevo balsas, šiurkštus kaip sviedinio paviršius, sugrąžino jį į denį. – Ko spoksai kaip į šventą paveikslą? Į kajutę. Kapitonas laukia. Skubiai.
Mokslų pabaiga
Jonas trumpai žvilgtelėjo į „Svetlanos“ stiebus, lyg tikrindamas, ar viskas savo vietoje, bet nieko nepasakė ir nusileido žemyn.
Prie kapitono kajutės durų, kaip paprastai, jį pasitiko dienščikas. Gestu parodė, kad Jonas laukiamas, pabeldė ir pravėrė duris:
– Jūsų kilnybe, matrosas Nemoj jūsų nurodymu prisistatė.
„Užeik“ – pasigirdo iš kapitono kajutės ir Jonas įėjo. Kaip paprastai, kapitonas sėdėjo už savo darbo stalo. Pamatęs matrosą kajutėje atsistojo ir priėjo arčiau.
– Mokymai baigėsi, matrose. Jus išskirstys po laivus. Greitai ateis „pirkliai“ – rinks sau žmones. Pasiruošk. Tave paims. Gerai tarnavai.
– Rad staratsia, Jūsų kilnybe! – trumpai, pagal statutą, atsakė Jonas.
Ostapenko šyptelėjo ir kai jau Jonas išeidinėjo iš kajutės pavymui pridūrė:
– Tu iš vakarinių žemių… – trumpam stabtelėjo. – Ten žmonės kieti. Laikykis to.
– Ten tau niekas neaiškins. Pats žiūrėsi.
Jonas grižo į kubriką, peržiūrėjo savo daiktus ir ilgai galvojo apie tai ką pasakė kapitonas. Buvo keista – teks palikti „Svetlaną“. Tačiau prieš valandą matytas vaizdas – juodas plieninis laivas, leidžiamas į vandenį – neleido ilgai užsibūti tose mintyse.
Pirkliai
Paskutinės dienos „Svetlanoje“ slinko lėtai. Darbų buvo, bet jie buvo tušti – tokie, kuriuos rankos daro pačios, o galva tuo metu klaidžioja kitur. Jonas rišo lynus, šveitė denį, tikrino mazgus, bet vis dažniau jo žvilgsnis slysdavo į reidą.
Ten stovėjo jis. Juodas, sunkus, nejudrus – „Chrabrost“. Kartais virš jo pakildavo lengvas dūmo ruožas, ir tada atrodydavo, kad laivas kvėpuoja. Jonas pats nepastebėjo, kada pradėjo žiūrėti nebe į „Svetlanos“ stiebus, o į tą plieninį korpusą.
Kubrike kalbos netilo.
– Sako, į
garlaivius ima daugiau, – burbtelėjo vienas.
– O į artileriją – tik stipriausius, – atkirto kitas.
– Aš tai į bet kur… tik ne į mokomąjį atgal, – nusijuokė trečias.
Jonas tylėjo. Jis
sau kartojo – vis tiek, kur paskirs. Tarnyba yra tarnyba.
Bet akys vis tiek grįždavo ten pat.
Kartą net pagavo save stovint ilgiau nei reikia, rankai be reikalo laikant lyną. Jis trumpam suraukė antakius, tarsi pats sau nepritardamas, ir grįžo prie darbo.
Naktį jis ilgai nemiegojo. Girdėjo, kaip girgžda korpusas, kaip tyliai dunksteli bangos į bortą. „Svetlana“ buvo pažįstama iki paskutinio garso. Ir vis dėlto pirmą kartą tas pažįstamumas slėgė.
Ryte atėjo žinia – „pirkliai“ laive. Jie neužtruko. Atėjo keli karininkai, trumpai pasikalbėjo su vyresniaisiais ir išsiskirstė po denį. Ėjo tarp matrosų lėtai, be skubos. Žiūrėjo ne į veidus – į rankas, pečius, laikyseną.
Vieną paklausė, iš kur. Kitam liepė pakelti svorį. Trečią tik nužvelgė ir nuėjo toliau.
Kai priėjo prie Jono, vienas jų stabtelėjo.
– Šitas? – trumpai mestelėjo.
Bocmanas Terentjevas net neatsisuko:
– Nemoj. Tvirtas. Raštingas. Dirba gerai.
Karininkas dar kartą nužvelgė Joną – nuo batų iki pečių. Akys trumpam sustojo ties jo rankomis.
Trumpa pauzė. – Į „Chrabrost“. Ir nuėjo toliau.
Jonas nejudėjo. Tik po kelių sekundžių suprato ką išgirdo ir kad vis dar stovi ten pat, kur stovėjo. Aplink vėl girdėjosi balsai, žingsniai, komandos – viskas grįžo į savo vietas. Tik viena buvo kitaip - jis paskirtas į „Chrabrost“.
Vakare jis tyliai susirinko savo daiktus. Nedaug jų buvo – viskas tilpo į mažą maišą. Kubrike niekas per daug neklausinėjo. Visi turėjo savo rūpesčių. Išėjęs į denį, jis trumpam sustojo. Ranka palietė „Svetlanos“ bortą. Medis buvo šiltas, pažįstamas. Jonas sekundę palaikė delną, tarsi tikrindamas, ar tai dar tas pats laivas. Tada paleido.
Valtis jau suposi prie laiptelio. Jonas nusileido paskutinis. Vanduo tyliai pliaukšėjo į šonus, kai irklai panėrė. Jis neatsigręžė. Priekyje, reide, stovėjo juodas korpusas.
