TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Laiškas į tėvynę

 

Licencija veikti

Atrodė, po riaušių „Auksinio rago“ smuklėje niekas nepasikeitė. Tačiau tyla buvo apgaulinga. Rytas admirolo kabinete buvo pilnas laukimo. Volkonskis visą naktį rašė laiškus, tikrino juos, plėšė ir vėl rašė. Per visą naktį nesumerkęs akių jis stovėjo prie lango ir stebėjo, kaip įlanką pamažu ryja sunkus rudeninis rūkas. Jis girdėjo, kaip koridoriuje nuaidėjo skuboti adjutanto žingsniai. Durys prasivėrė ir karininkas, net nespėjęs atiduoti pagarbos, ištiesė nedidelį telegrafo blanką.

Volkonskis lėtai paėmė lapelį. Jo akys nužvelgė trumpas, kietas eilutes:
„Volkonskomu. Eskadra vaša. Postupajte po usmotreniju. Jermolajev ostajotsia na postu. Poka. Šestakov“.

Admirolo lūpų kampučiai vos pastebimai pakilo. Tas vienintelis žodis „poka“ jam pasakė daugiau nei tūkstantis oficialių raštų. Parašas apačioje nekėlė jokių abejonių dėl telegramos svorio – Šestakovas, Jūrų ministerijos valdytojas ir visagalis laivyno reformatorius, jam davė licenciją veikti savo nuožiūra. Tai reiškė, kad Jermolajevas dabar yra tik tuščia iškaba, o tikroji valdžia šiame purvyne priklauso tam, kas turi šitą popierių ir švytintį kreiserį reide. Volkonskis žinojo, kad Šestakovas nemėgsta tuščių plepalų, todėl šis trumpas pritarimas buvo lyg mirtinas nuosprendis uosto sąstingiui.

— Puiku, — sausai tarė Volkonskis, paduodamas telegramą adjutantui. — Pakvieskite man Baranovą. Ir pasakykite Jermolajevui, kad šiandien pietų nebus. Mes pradedame reviziją.

Kol admirolas ruošėsi savo pirmajam ėjimui, kreiserio „Chrabrost“ gilumoje, karcerio vienutėje, sėdėjo Michalyčius. Tamsa čia buvo tiršta, o vėsus oras kvepėjo metalu ir dervos likučiais. Senas vyresnysis matrosas viena ranka atsargiai lietė sutinusį paakį. Jis nedejavo. Michalyčius žinojo laivyno taisykles geriau nei bet kas kitas: jei gavai į akį, jei leidai tam atsitikti – sėdi tamsoje. Tačiau jo širdyje nebuvo pykčio admirolui. Priešingai, jis juto, kad šis Volkonskio pyktis pagaliau išjudins sustingusį uosto liūną.

Tuo pat metu lazarete Jonas padėjo daktarui Hamiltonui tvarstyti paskutinį nukentėjusįjį. Daktaras dirbo tyliai, tik retkarčiais nusivalydamas aprasojusius akinius.
— Discipline, Jonai, — sumurmėjo Hamiltonas, rišdamas mazgą ant jauno matroso rankos. — Be jos čia... tik blogis. Jūsų admirolas tai žino.

Jonas tik linktelėjo, mąstydamas apie tai, kad šis rytas yra kitoks. Jis juto tai iš to, kaip vaikščiojo sargyba ant denio, iš to, kaip tyliai daktaras Hamiltonas dėliojo instrumentus.

Didysis valymas buvo prasidėjęs. Vladivostoko rūkas dar slėpė supuvusias krantines ir pavargusius laivus, tačiau „Chrabrost“ jau buvo pasukęs jų likimą kita kryptimi. O ten, už Japonijos jūros, jų laukė Nagasakis.

 

Laiškas

Kai paskutinis riaušėse nukentėjęs matrosas, dejuodamas ir prilaikydamas sutvarstytą šoną, iššlubavo iš lazareto, Hamiltonas trumpam atsirėmė į spintą. Daktaras atrodė pavargęs, bet jo akyse Jonas matė nebe tą Nagasakio neviltį, o keistą ramybę. Jis žvilgtelėjo į stalą, kur po storu medicinos žurnalu vis dar gulėjo Jono įkišta popieriaus skiautė.

Hamiltonas lėtai priėjo, viena ranka ištraukė lapelį ir padėjo jį ant švaraus, nušveisto stalo paviršiaus. Šalia jis pastatė buteliuką juodo japoniško rašalo ir padėjo plunksną.
— Write, Jonai, — daktaro balsas buvo tylus. — Kol laivas stovi. Kol yra laiko.

Jonas pajuto, kaip krūtinėje kažkas stipriai susigniaužė. Jis lėtai prisėdo prie stalo, jausdamas, kaip dešinysis petys akimirksniu priminė apie save buku diegliu. Tačiau dabar tai neberūpėjo. Jis suėmė plunksną savo kietais, druskos nuėstais pirštais, lyg laikytų sunkiausią inkarą. Prieš akis iškilo Pasvalio laukai, brolio veidas ir tas baisus neaiškumas, kuris persekiojo jį visą kelionę. Jis prisiminė Ostapenko žodžius ir savo paties tylų pasižadėjimą purvyne. Baltas popierius atrodė milžiniškas, bet rašalo lašas ant plunksnos galo jau buvo pasiruošęs.

Jonas susikaupė. Jis neketino rašyti apie vandenynus ar admirolo karus. Jam reikėjo pasakyti tik tai, kas svarbiausia. Sukandęs dantis, jis lėtai prilietė popierių ir, vedamas užsispyrimo, kurį jam davė kaimo molis, nubrėžė pirmąsias kietas raides:

„КОСТАС“ - dėliojo jis brolio vardą; ne tėvo, ne motinos, o brolio. Jis vienintelis jų šeimoje galėjo suprasti, kas nutiko. Tik Kostas dabar siejo Joną su tuo pasauliu, kuris liko anapus jūrų.

Я ЖИВ“ - sekė antra eilutė spausdintinių raidžių. Tą akimirką admirolai, laivai ir kraujas ant denio prie Singapūro pasidarė mažiau svarbūs už tas keturias raides. Jis gyvas – ir tai buvo svarbiausia. Svarbiausia jam ir tiems, ten, tolimame Gegabrastyje.

„ИОНАС.“ — nugulė paskutinė eilutė. Vardas žmogaus, kuris bandė grįžti namo bent popieriuje.

Jis padėjo plunksną. Rankos drebėjo, bet šie keli žodžiai, kelios raidės – jo vardas ir žinia, kad jis gyvas – jam dabar reiškė daugiau nei visa Rusijos imperija. Jis užvertė sunkų daktaro žurnalą, saugodamas dar drėgną rašalą lyg vienintelį daiktą, kuris po šitos kelionės iš tiesų priklausė jam.

Hamiltonas kurį laiką tylėjo, stebėdamas, kaip Jonas atsargiai glosto popierių. Tada iš stalčiaus išsitraukė švarų voką, bet padėjo jį nuošaliau. Jis paėmė senus, Jono anksčiau prirašytus lapus ir ant jų antros pusės bandė užrašyti jam niekad negirdėtas balsių kombinacijas, kurios iš pradžių liejosi iš Jono lūpų visiškai nesuprantamais garsais.

— Address, Jonai. Kur... siųsti? — paklausė daktaras.

Jonas giliai įkvėpė. Jam reikėjo ištarti žodžius, kurių niekas šiame laive nebuvo girdėjęs.
— Kos-tas... Ta-ma-šaus-kas, — lėtai, skiemuo po skiemens ištarė jis.

Hamiltonas sustingo. Jo plunksna pakibo virš popieriaus. Daktaras pakėlė akis į Joną, veide atsispindėjo tikras nustebimas.
— Nemoj... Silent? Tai ne tavo pavardė? — pusiau angliškai, pusiau rusiškai klausdamas sušnibždėjo jis.

Jonas patvirtindamas linktelėjo galvą.
— Ja Tamašauskas. Nemoj... — jis trumpam nutilo, žvilgtelėjo į Hamiltoną. — Pridumali.

Hamiltonui net prakaitas išmušo kaktą bandant sugaudyti šią niekada negirdėtą kalbą juodraštyje. Jis braukė, rašė iš naujo, kol galiausiai pamatė kažką panašaus į tiesą.
— Da, eto trudno, — Hamiltonas nusišypsojo nuoširdžiai ir kiek pavargęs. — Galbūt Nemoj arba Silent būtų buvę lengviau... Bet šitai – tikra. Tavo kraujas.

Daktaras dabar jau drąsiau perkėlė adresą ant švaraus voko: Kauno gubernija, Pasvalys, Gegabrastis.
— Aš jį išsiųsiu Nagasakyje, — tarė Hamiltonas, atsargiai užklijuodamas voką. — Ten veikia britų paštas. Jie pristatys į Europą saugiai. I promise.

Hamiltonas priėjo prie lentynos ir saugiai padėjo laišką tarp medicinos knygų.

 

Architekto įniršis

Susitikimas uosto valdybos salėje nebebuvo panašus į karininkų pasitarimą. Volkonskis stovėjo prie masyvaus stalo, nekreipdamas dėmesio į tirštą melsvą dūmą, kylantį iš Jermolajevo pypkės. Admirolas ką tik grįžo iš krantinės; jo batai buvo aplipę sunkiu Vladivostoko moliu, o milinės apačia – drėgna nuo rūko, tačiau jo žvilgsnis degė šaltu ryžtu. Ant stalo, tiesiai virš Jermolajevo ataskaitų, jis drėbtelėjo savo paties eskizus, nupieštus dar naktį.

— Kadangi Šestakovas nusprendė jus palikti poste, kontradmirole, aš jus išnaudoti ketinu iki galo, — Volkonskio balsas skambėjo kaip plieno rėžis į stiklą. — Iki pavasario atlydžio šita gatvė turi būti išgrįsta. Jei nebus akmenų – naudokite skaldą, jei nebus darbininkų – varykite į lauką matrosus iš savo dūstančių kareivinių. Jei balandžio mėnesį mano ekipažas čia vėl skęs iki ašių, aš pasirūpinsiu, kad jūsų asmeninė pensija būtų skirta kiekvienam sulūžusiam ratui kompensuoti.

Jermolajevas bandė kažką murmėti apie biudžeto stygių, tačiau Volkonskis jį nutildė vienu rankos mostu. Jis neketino ginčytis dėl smulkmenų. Jo galvoje jau dėliojosi visai kitas žemėlapis.

— Baranovai, — kreipėsi jis į savo kapitoną, kuris tyliai stebėjo šią egzekuciją. — Mes čia ne žiemosime. Kol eskadra remontuosis Nagasakyje, aš pasamdysiu „Mitsubishi“ inžinierius. Man reikia tikslių ledlaužių brėžinių ir sausojo doko projekto būtent šitai įlankai.  Jei imperija nori bazės rytuose, ji ją turės. Bet ne šitą purvyną ir ne tas fantazijas, kuriomis kontradmirolas maitina Peterburgą.

Volkonskis priėjo prie lango, už kurio pilkavo Auksinio rago vandenys. Jis matė tuos aštuonis apaugusius laivus, bet mintyse jie jau plaukė švarūs ir su paruoštais pabūklais. Jis suprato, kad Vladivostokas tėra bandymų poligonas, laikina stotelė. Tikrasis jo tikslas, jo gyvenimo darbas, laukė dar toliau pietuose. Jis prisiminė tas uolas prie Geltonosios jūros, kurias matė praplaukdamas. Neužšąlantis vanduo, strateginė viršūnė, kurios nuomos jis nenustos reikalauti iš Peterburgo kiekviename raporte.

Ten nebebus purvo. Tik akmuo, plienas ir neužšąlantis vanduo. Admirolas lėtai perbraukė pirštu per uosto planą, kurį braižė ir tobulino nuo pat tos akimirkos, kai kreiseris apsistojo užutekyje už Tigro uodegos. Pirštas sustojo ties ta vieta, kurią pats sau jau pakrikštijo nauju vardu.

— Port Artūras, — sušnibždėjo jis. Baranovas neišgirdo visų žodžių. Tačiau pirmą kartą suprato, kad admirolas stato ne tą uostą.

Kol kiti lošė kortomis, Volkonskis jau dėliojo pirmuosius savo ėjimus. Jis užsakė cementą, plieną ir galingus kranus iš Europos ne tam, kad pamalonintų Jermolajevą, o tam, kad sukurtų pamatą savo paties vizijai. Volkonskis pradėjo vykdyti misiją, kuriai jis buvo paskirtas – sukurti Vladivostoką iš naujo. Tuo pačiu tai buvo treniruotė ateičiai. Jei pasiseks čia – ten bus kelis kartus lengviau.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS