TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Telegrama

Pirmieji žingsniai

Kai admirolo ekipažas, skęsdamas iki ašių tirštame purve, skynėsi kelią link uosto valdybos pastato, ant „Chrabrost“ denio likusi įgula pagaliau gavo leidimą pirmosioms grupėms išlipti į krantą. Jonas stovėjo prie borto, viena ranka įsikibęs į plieninį turėklą, ir stebėjo, kaip matrosai lėtai leidžiasi trapu. Po penkių mėnesių kelionės aplink pasaulį, po Nagasakio tvarkos ir spygliuočių kvapo, šis vaizdas atrodė lyg ištrauka iš piktos pasakos.

Vasilijus stovėjo šalia, pasitaisęs kepurę, bet jo veide nebebuvo to įprasto azarto.
— Na, Jonai, štai ir Rusija, — Vasilijus spjovė į tamsų Auksinio rago vandenį. — Tik kažkodėl ji kvepia ne pyragais, o pūvančiu medžiu. Tu pažiūrėk į tų reide rymančių laivų bortus, — jis mostelėjo galva link eskadros. — Per visokius nešvarumus ir kriaukles net šarvinių plokščių nebesimato. Jei šią betvarkę admirolas vadina „ramsčiu rytuose“, tai aš esu kinų imperatorius.

Jonas tylėjo. Jis lėtai pasuko skaudantį petį, jausdamas, kaip šaltas ir drėgnas oras skverbiasi pro milinę. Jam nebuvo jokio skirtumo, ar tai Vladivostokas, ar kita imperijos dalis. Jonas žinojo viena – jam tai nebuvo tėvynė ir niekada nebus. Tarnystė rusiškame laive vertė kopijuoti jų įpročius ir kalbą, tačiau viduje vis dar aidėjo kapitono Ostapenko, mokomosios fregatos „Svetlana“ vado, žodžiai apie kadaise galingą valstybę, apie kietą vakarinių žemių žmogaus būdą. Jonas prisiminė neparašytą laišką namo ir mintyse sau nusprendė: „Aš rašysiu į Lietuvą“.

Žengus pirmąjį žingsnį už uosto vartų, jų batai giliai įsmigo į tą pačią klampynę, kurią ką tik per vargus įveikė admirolo karieta. Pagrindinė miesto arterija labiau panašėjo į nesibaigiantį molio ir lietaus vandens liūną, kuriame matrosai turėjo taikytis ant išlindusių akmenų ar medinių trinkų, kad visai nepaskęstų šioje košėje. Vasilijus, atsargiai rinkdamas kelią, garsiai keikėsi kiekvieną kartą, kai purvas pasiekdavo batų aulų viršų, tačiau Jonas tik ramiai dėliojo žingsnius.

Šitas klampynas Jono neišgąsdino. Jis gimė ir užaugo Pasvalio krašte, kur sunkus, riebus molis buvo kasdienybė. Jis puikiai prisiminė pavasario polaidžius tėviškėje, kai vieškeliai pavirsdavo tokia pat pilka mase, kurią įveikti galėdavo tik ištvermingi arkliai ir užsispyrę žmonės. Vladivostoko purvas jam netgi kvepėjo kažkuo pažįstamu. Jonas pagalvojo, kad žemė, net jei ji svetima, yra ta pati žemė. Kol kiti matrosai gūžėsi nuo drėgmės, Jonas jautė po kojomis pažįstamą pasipriešinimą, kurį žinojo nuo vaikystės.

— Einam, brolau, — Vasilijus vėl suėmė Joną už sveiko peties, tempdamas gilyn į tą pilkumą. — Reikia rasti vietą, kur bent arbatos duoda. O jei pasiseks – gal ir ką stipriau.

Jonas eidamas dairėsi aplink ir stebėjosi. Vasilijus džiaugėsi atplaukęs, sakė, kad čia Rusija, tačiau aplink rusai buvo tik jūreiviai ir uosto įgulos kariškiai. Vietiniai gyventojai, kaip ir Lao-hu-wei apylinkėse, buvo kinai ir korėjiečiai – tie patys kuliai, medžiotojai ar žvejai. Jonas suvokė, kad Vasilijus džiaugėsi greičiau sausuma nei savo tėvyne. Prie jų prisijungė dar būrelis matrosų ir jie žengė į priekį, jausdami, kaip purvas sunkiai aplimpa jų batus. Apsunkę žingsniai nešė juos tolyn į miesto gilumą.

 

Nerašytos taisyklės

Uosto užeiga, ambicingu pavadinimu „Auksinis ragas“, iš tiesų buvo tik suklypęs rąstinis barakas, kurio viduje tvyrojo toks tirštas dūmų ir prastos degtinės tvaikas, kad vos žengus pro duris Jonui užėmė kvapą. Prie ilgų, riebaluotų stalų sėdėjo vietiniai – apspurę, pilki lyg uosto purvas, tų aštuonių reide pūvančių laivų matrosai. Kai pro duris įvirto būrys „Chrabrost“ vyrų, švytinčių švariomis milinėmis, užeigoje akimirksniu stojo mirtina tyla, kurią greitai pakeitė pikti šnibždesiai.

— Eime ten, brolau, — Vasilijus alkūne stumtelėjo Joną, rodydamas į stalą prie pat baro, kur jau spėjo įsitaisyti Michalyčius.

Michalyčius, užsisakęs pirmąjį kaušą monopolio, ramiai jį ištuštino, tačiau ramiai pasėdėti jam nebuvo lemta. Prie kreiserio vyrų, kurie sustojo prie baro, ėmė artėti „vietiniai“, anksčiau atplaukusių laivų matrosai. Jie gerokai skirėsi nuo tvarkingų naujokų: uniformos be sagų, kepurės apdriskusios, o veiduose — pašaipa. Vienas iš jų, stambus matrosas su nudegusiu randu per visą skruostą, pastojo Michalyčiui kelią.

— O, žiūrėkit, admirolo sūneliai atėjo! — garsiai, kad girdėtų visa smuklė, suriko jis. — Matyt, Nagasakyje juos šilkuose maudė, kad tokie švarūs. Klausykit, „auksiniai“, čia galioja mūsų taisyklės: naujai atplaukę stato po butelį monopolio kiekvienam senbuviui. Už tai, kad saugojom uostą, kol jūs apie japonų užpakalius uostinėjot.

Michalyčius lėtai padėjo kaušą ant stalo ir atsistojo. Jis buvo visa galva aukštesnis už besikabinėjantį, o jo veidas vėl įgavo tą mirtiną ramybę, kurią Jonas matė lazarete.
— Pastatyti galiu nebent tau paminklą, jei tuoj pat neužsičiaupsi, — krenkštelėjo senasis vilkas.

Tai buvo kibirkštis į parako statinę. Matrosas grubiai griebė Michalyčiui už atlapų, reikalaudamas „pagarbos“, bet tą pačią akimirką gavo smūgį kaktos kaulu į nosį. Užeiga akimirksniu virto viena bendra, dūzgiančia kumščių ir skraidančių kėdžių mase. Vietiniai puolė „švaruolius“, o šie, apimti viso kelionės metu sukaupto įniršio, atsakė su dviguba jėga.

Jonas pajuto, kaip petyje sutvinkčiojo pažįstama gėla. Jis suprato, kad su viena ranka čia daryti nėra ką. Pamatęs, kaip Vasilijus, pagautas azarto, bando lįsti į patį sūkurį, Jonas kairiąja ranka griebė draugą už milinės apykaklės ir jėga pradėjo tempti link durų.
— Eik lauk, kvaily, užmuš! — suriko jis Vasilijui į ausį, vos išsisukdamas nuo virš galvos praskriejusio sunkaus molinio indo.

Jonas spėjo pamatyti tik tiek: Michalyčius, rėkdamas apie „Baltijos garbę“, skraidino per stalus du vietinius, bet tuo pačiu metu gavo kietą smūgį tiesiai į akį. Mėlynė sužydo akimirksniu, bet senas matrosas tik dar labiau pasiuto, griebdamas už kėdės kojos.

Išvilkęs besispardantį Vasilijų į šaltą orą, Jonas sustojo prie durų. Viduje girdėjosi dūžtantis stiklas ir įniršusių vyrų riksmai. Jonas pažvelgė į savo purvinius batus ir suprato — tai tik pradžia. Jei admirolas Volkonskis sužinos apie šias riaušes, o jis sužinos greičiau nei jie pasieks prieplauką, uosto smuklės „nerašytoms taisyklėms“ ateis galas.

 

Dešimt žodžių

Uosto valdybos pastate, laikinajame admirolo kabinete, tvyrojo stingdanti tyla. Volkonskis sėdėjo prie masyvaus, aplūžusio ąžuolinio stalo, ant kurio gulėjo ką tik gautos pirmosios Jermolajevo ataskaitos. Admirolas jas skaitė lėtai, su kiekvienu puslapiu vis labiau sučiaupdamas lūpas. Tai buvo popierinis melas: skaičiai apie paruoštas anglių atsargas, apie tariamai veikiančias remonto dirbtuves ir „aukštą įgulos moralę“ visiškai neatitiko to purvyno, kurį jis matė pro langą.

Durys staiga atsivėrė ir į kabinetą beveik įbėgo adjutantas. Jo veidas buvo išbalęs.
— Jūsų prakilnybe, smuklėje „Auksinis ragas“ kilo riaušės. Mūsų matrosai susirėmė su vietinėmis įgulomis. Pranešama apie sužeistuosius, inventorius suniokotas...
Kol admirolas lėtai pakėlė galvą, adjutantas paskubomis išklojo ir kitas muštynių smulkmenas. Karininkas tikėjosi audros, bet Volkonskio veide išvydo tai, kas buvo kur kas baisiau – šaltą, beveik patenkintą ramybę. Admirolas suprato, kad ši netvarka yra paskutinė vinis į Jermolajevo karstą. Vietinė administracija nesugeba suvaldyti net girtų savo matrosų, ką jau kalbėti apie imperijos flagmano aptarnavimą.

— Popieriaus, — trumpai nukirto Volkonskis.
Jis paėmė plunksną ir ant nedidelio telegrafo blanko rėžė kietas, kampuotas raides. Admiralitetui Peterburge reikėjo tiesos, o Jermolajevui – nuosprendžio.
Jis padavė lapelį adjutantui:
— Išsiųsti nedelsiant. Prioritetine tvarka. Rytoj ryte laukiu atsakymo.

Adjutantas pažvelgė į trumpą tekstą, kuris per telegrafo stulpus lėks per visą Sibirą: „Pribyl na mesto naznačenija. Otčioty Jermolajeva fikcija, pristupaju k obiazanastiam, Volkonskij“.

— Ir dar, — pridūrė Volkonskis, atsistodamas ir taisydamasis milinę. — Pasakykite Baranovui, kad į krantą būtų išsiųstas sustiprintas patrulis. Visi „Chrabrost“ matrosai, dalyvavę riaušėse, turi būti grąžinti į laivą. Michalyčių – uždaryti į karcerį trims paroms. Ne už tai, kad mušėsi, o už tai, kad leido sau gauti į akį nuo vietinio skarmaliaus.

Admirolas priėjo prie lango, žvelgdamas į pilką, purviną įlanką. Jis žinojo, kad po šios telegramos kelio atgal nėra. Nerašytos taisyklės Vladivostoke ką tik susidūrė su imperine valia.

Volkonskis dar akimirką stovėjo prie lango, klausydamasis, kaip uoste staugia garlaivių sirenos. Tada grįžo prie stalo, pasitraukė į šalį telegrafo blanką ir prisitraukė švarų popieriaus lapą. Trumpa telegrama buvo tik pradžia.

„Sankt Peterburg, Rossija. Admiralitietstvo.
Raport o pribytii v Vladivostok“

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS