TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Šiaurės dvelksmas

 

Išgydytas laivas

Aušros migla virš Nagasakio įlankos dar nespėjo išsisklaidyti, kai kreiserio „Chrabrost“ denyje nuaidėjo vyr. bocmano Zotovo sidabrinis švilpukas. Jo aštrus garsas nuvilnijo per visus denius, priversdamas įgulą krūptelėti ir pamiršti ramią Japonijos naktį. Inkarų grandinės, švarios nuo japonų uosto smėlio, su griausmu pralindo pro kliuzus į laivo įsčias, užbaigdamos šį trumpą, bet gyvybiškai svarbų stabtelėjimą. Admirolas Volkonskis stovėjo tiltelyje, viena ranka įsikibęs į turėklus, ir stebėjo, kaip lėtai tolsta tvarkingos akmeninės krantinės. Admirolo veidas buvo ramus – doke rezervuota vieta gruodžio mėnesiui gulėjo jo seife kaip paslėptas tūzas, o laivo įgula vėl buvo panaši į karius, o ne į kliedinčius šešėlius.

Mašinų skyriuje irgi tvyrojo visai kitokia nuotaika. Iš japonų gauta velsietiška anglis buvo neįtikėtinos kokybės: juoda, blizganti, kieta ir be jokių dulkių. Katilai gaudė sveikai, o iš kaminų kilo tik lengvas pilkšvas garas.  Chrabrost“ pagaliau kvėpavo pilna krūtine.

Lazarete daktaras Hamiltonas pagaliau nusiėmė savo guminę prijuostę. Japoniški milteliai ir opijaus tinktūra padarė stebuklą, kuriuo dar prieš kelias dienas niekas nebūtų patikėjęs. Baisių dejonių ir nešvaros kvapo koridoriuose nebeliko. Michalyčius, senas vyresnysis matrosas, pirmą kartą sėdėjo savo gulte, atsirėmęs į pertvarą. Jo akys vėl žvelgė tuo pačiu skvarbiu žvilgsniu. Jis lėtai paėmė iš Jono puodelį arbatos ir linktelėjo:
— Ačiū, brolau. Galvojau, mano kaulai liks šitame smėlyje, bet tavo tas katilas ir daktarėlio mikstūros mane visgi ištempė.

Vasilijus jau spėjo įsmukti pas Joną, nešinas žinia, kad po valandos jie išeis į atvirą jūrą. Jonas sėdėjo prie savo mažojo stalelio, bet vandens katilas šalia nebebuvo toks kaitriai kūrenamas. Hamiltonas priėjo prie Jono, nusiėmė akinius, nuvalė juos ir padėjo ant stalo storą medicininį žurnalą su akinamai baltu puslapiu.
— Finish, Jonai. Disease... baigta. Dabar... vėl rašyti. Šiandien – tavo vardas. Kirilica. ИОНАС.

Jonas pažvelgė į švarų lapą ir lėtai ištiesė dešinę ranką. Petyje akimirksniu sutvinkčiojo deginanti gėla, primindama apie tą kvailai pražiopsotą susirėmimą Singapūro sąsiauryje, kai ant denio užšokusio pirato jataganas negailestingai pažeidė sąnarį. Kiekvienas pirštų judesys buvo lyg kova su pačiu savimi, bet Jonas tik stipriau sučiaupė lūpas. Suėmęs kotelį, jis pajuto, kaip sustingęs, tvarsčio suveržtas petys priešinasi kiekvienam krustelėjimui. Sukandęs dantis iš įtampos, jis lėtai, drebančia, bet tvirta ranka nubrėžė pirmąją raidę И. Popierius po plunksna šiek tiek girgždėjo, bet Jonas matė tik tas juodas linijas. Jie plaukė greitai, „Chrabrost“ nosis jau skrodė Japonijos jūros vandenis, o matrosas savo valia rašė pirmąjį žodį, kuris priklausė tik jam vienam.

 

Šiaurės vėjas ir paskutinis mazgas

Išėjęs iš Tsushimos sąsiaurio į atvirą Japonijos jūros erdvę, „Chrabrost“ susidūrė su begaline, pilka vandens dykyne ir negailestingu priešpriešiniu vėju. Tačiau šį kartą stichija nebegąsdino. Kokybiška velsietiška anglis leido Baranovui neskaičiuoti kiekvieno garo svaro; katilai gaudė užtikrintai, o dūmai iš kaminų buvo skaidrūs, lyg kreiseris pagaliau būtų atgavęs kvapą. Nagasakio vaistai ir švarus vanduo padarė savo – laivas vėl blizgėjo tvarka, o matrosai, nors ir traukė iš skrynių sunkias žiemines milines, judėjo be baimės vėl atkristi į ligos patalą. Oras sparčiai keitėsi: dingo Japonijos drėgna šiluma, dangus virto sunkia švinine drobe, o vėjas, pučiantis nuo kontinento gilumos, darėsi vis žvarbesnis. Jis nešė ne jūros drėgmę, o pliką, sausą šiaurę. Tą keistą, skaidrų šaltį, nuo kurio gelia plaučius ir kuris kvepia amžinuoju įšalu. Likus kelioms valandoms iki inkarų nuleidimo, lazarete tvyrojo neįprasta ramybė. Jonas, jau tvirtai stovintis ant kojų, padėjo felčeriui tvarkyti paskutinius medikamentus. Nors daktaras Hamiltonas jam jau buvo numatęs perkelti jį prie lengvesnių laivo darbų, Jonas neskubėjo palikti šios užuovėjos. Dešinysis petys maudė – nebe aštriai, o bukai ir įkyriai. Jonas lėtai pasuko sąnarį ir pajuto tą patį pažįstamą stingulį. Jis pradėjo suprasti, kad ši jatagano dovana iš Singapūro sąsiaurio liks su juo visam gyvenimui. Jis nedejavo, kaip ir buvo įpratęs tėviškėje; viską nutylėdavo, užrakindavo savyje. Tačiau viduje mintys gyveno savo gyvenimą, tik retkarčiais išlįsdamos į paviršių bendraujant su pačiais artimiausiais.

Michalyčius, sėdėdamas ant gultų krašto, varstėsi sunkius tarnybinius batus. Senas vyresnysis matrosas sparčiai taisėsi, jo veidas vėl įgavo tą rūstų, žemišką atspalvį.
— Na, ką, raštininke, — krenkštelėjo Michalyčius, dirstelėjęs į Joną. — Panašu, kad abu išlipam sausi. Galvojau, daktarėlis tave čia visai pabažnu padarys, bet matau – pečius dar laikai.

Jis sunkiai atsistojo, išsitiesė ir kelis kartus stipriai pliaukštelėjo delnu sau per pilvą, tarsi tikrindamas, ar viskas savo vietose. Tada jo žvilgsnis nukrypo į kunkuliuojantį Jono katilą ir daktaro Hamiltono vaistų buteliukus.
— Gerą komandą čia surinkot, — sumurmėjo jis, ir tai buvo didžiausias pagyrimas, kokį tik galėjo ištarti vyresnysis matrosas. — Tu, felčeris ir tas anglas... Neleidot mano kaulams pasilikti šitose svetimose srovėse. Tik nepersistenk denyje, Vladivostoko vėjas neklausia, kiek raidžių moki. Bet jei kas kabinėsis prie tavo peties – sakyk man.

Nespėjus Jonui atsakyti, į lazaretą įvirto Vasilijus. Jis švytėjo lyg ką tik nušveistas varinis katilas, o jo milinė buvo susegta iki pat smakro.
— Vyrai! Jau matosi! — sušuko jis, mosuodamas rankomis. — Uolos pilkos, kad net akis skauda. Jonas, brolau, ruoškis, Zotovas jau skirsto komandas prie inkarų.

— Sako, ten purvas iki kelių ir ledas nuo lapkričio. Bet vis tiek savi krantai. Ten Rusija.

Hamiltonas išėjo iš savo kabineto ir trumpai nužvelgė trijulę. Jo žvilgsnis stabtelėjo ties Jonu.
— Eik, Jonai, — ramiai tarė daktaras. — Tik... be careful su ranka.

Jonas lėtai paėmė nuo stalo popieriaus skiautę, kurioje švytėjo jo paties išpieštas vardas ИОНАС. Jis akimirką ją palaikė, pajusdamas grubią popieriaus faktūrą, tada atsargiai įdėjo lapą į storą daktaro žurnalą, lyg saugotų ten brangiausią turtą. Jis užvertė sunkius žurnalo viršelius ir abiem rankomis pastūmė jį link Hamiltono.
— Ačiū. Aš grįšiu, — tyliai, bet užtikrintai ištarė Jonas, žiūrėdamas daktarui tiesiai į akis.

Hamiltonas tik vos pastebimai linktelėjo, priimdamas šį pažadą. Jonas kartu su draugais išėjo į koridorių. Viršuje nuaidėjo pirmasis šaižus bocmano švilpukas. Kreiseris „Chrabrost“ lėtai suko į Auksinio rago įlanką, nešdamas įgulą ten, kur pasibaigė vandenynas ir prasidėjo purvinas, šaltas imperijos pakraštys.

 

Gėdos reidas

Auksinio rago įlanka pasitiko „Chrabrost“ drėgme ir šaltu rūku. Kreiseris lėtai, beveik be garso slydo per pilką vandenį, palikdamas už savęs vos pastebimą bangą. Admirolas Volkonskis stovėjo tiltelyje sustingęs, jo rankose žiūronai buvo nukreipti į reide rymančius siluetus. Semionovo žodžiai Nagasakyje pamažu įgavo kūną – vaizdas buvo panašus į tai, kas buvo pasakyta ten, audiencijos metu. Remonto dokais čia net nekvepėjo, nors ataskaitose, dar išplaukiant iš Piterio, buvo pranešama apie įpusėtus darbus. Krante po atviru dangumi lietaus balose skendėjo krūvos anglies. O centrinė gatvė, besitęsianti nuo pat uosto į miesto gilumą, neatrodė lengvai pravažiuojama net kelių arklių traukiamam vežimui. Tai buvo Rusijos imperijos ramstis rytuose – Vladivostokas. Volkonskio veide atsispindėjo ne liūdesys, o pyktis ar net įtūžis. Tą akimirką admirolas suprato, kad kovoja nebe su jūra.

Pro rūko properšas išniro tie aštuoni Tolimųjų Rytų flotilės „kardai“. Šie laivai savo eiga atplaukė iš Baltijos per pusę pasaulio, tačiau dabar jie atrodė lyg nuvaryti žirgai. Volkonskis per optiką matė išblukusius bortus, sūrių purslų nuėstus kaminus ir vaterlinijas, kurias jau seniai reikėjo gramdyti ir perdažyti. Daugelis jų reikalavo rimto remonto, mechanizmų peržiūros ir sausojo doko, kurio čia nebuvo. Admirolas pajuto šaltą gumulą krūtinėje: jei jis paliks šią flotilę stingdančiame Vladivostoko lede be tinkamos priežiūros, pavasarį jis neturės kam vadovauti. Ledai pribaigs tai, ko nespėjo padaryti vandenynas.

Kai „Chrabrost“ priartėjo prie pagrindinės prieplaukos, vaizdas tapo dar nykesnis. Mediniai poliai buvo sutrūkinėję, krantinėje telkšojo purvas, o nebaigtų statyti sandėlių karkasai kyšojo lyg skeletai pilkame danguje. Ant kranto, prie pat trapo, stovėjo nedidelė grupė karininkų, kurių centre nerūpestingai šypsojosi kontradmirolas Jermolajevas. Jo kepurė buvo pakreipta, o milinė atrodė labiau tinkama pasivaikščiojimui provincijos mieste, nei oficialiam flagmano sutikimui.

Vos tik „Chrabrost“ inkarai su dundesiu krito į dumblą, Volkonskis pirmasis nužengė trapu žemyn. Kiekvienas jo žingsnis per drėgnas, apipuvusias lentas skambėjo kaip perspėjimas. Jermolajevas pakėlė ranką prie snapelio, atiduodamas tokią atsainią pagarbą, kad net Baranovas už admirolo nugaros pasijuto nepatogiai.

— Sveiki atvykę į mūsų ramią įlanką, jūsų prakilnybe, — Jermolajevo balsas skambėjo pašaipiai ramiai. — Matau, „Chrabrost“ dar kvepia Europos dažais. Tikimės, neatsisakysite partijos „vinto“ šįvakar? Kortos paruoštos, o ir šildančio gėrimo turime ne prasčiau nei Japonijoje.

Volkonskis sustojo per žingsnį nuo jo. Jo žvilgsnis lėtai nučiuožė per Jermolajevo purvinus batus, netvarkingą munduro apykaklę ir sustojo ties pašaipiomis akimis. Admirolas nepaspaudė ištiestos rankos. Kiekviena melaginga ataskaita apie „paruoštą bazę“, kurią Jermolajevas siuntė į Peterburgą, dabar degė jo galvoje.

— Jūsų „vintas“, kontradmirole, baigėsi tą akimirką, kai mano inkaras palietė šitą dumblą, — į mirtiną tylą sviedė įtūžį Volkonskis. — Jūs Peterburgui rašėte apie statomus dokus, o aš matau tik pūvančias malkas ir savo flotilę, paliktą likimo valiai. Nuo rytojaus šitame uoste galios ne jūsų kortų taisyklės, o mano įsakymai. Ruoškitės raportuoti apie kiekvieną prakiurusį katilą asmeniškai. Ir pasistenkite iki rytojaus rasti švarius batus.

Volkonskis apsisuko ir nužingsniavo link laukiančio ekipažo, net neatsigręždamas. Jermolajevo šypsena akimirkai sustingo. Admirolas jau žinojo – jis išgelbės tuos aštuonis laivus, net jei jam tektų visą žiemą kariauti su šituo kortų lošėju dėl kiekvienos vinies. O jei Vladivostokas tam netinka — vadinasi, jo flotilę išgelbės svetimas uostas.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS