TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Kai "B" tampa "A"

 

Tiesos skonis

Rugsėjo 24-osios vidurdienis Nagasakyje atrodė apgaulingai ramus. Uostas gyveno savo įprastu ritmu: japonai ir kinai darbavosi savo mažose parduotuvėlėse prie vandens, remonto dokuose aidėjo plaktukų kaukšėjimas, o prekybinių rusų laivų matrosai leido laiką pakrantės smuklėse. Tačiau kreiserio „Chrabrost“ admirolo kajutėje tvyrojo sunki įtampa. Adjutantas jau buvo išsiųstas į krantą su oficialiu raštu gubernatoriui, o Volkonskis tuo metu priėmė neįprastą svečią – Semionovą, vietinį rusų faktorijos vadovą.

— Sakykite man tiesą, Semionovai, — Volkonskis lėtai suko konjako taurę, stebėdamas, kaip šviesa slysta per stiklą. — Ką rasiu Auksinio rago įlankoje? Jermolajevo raportai švyti pergalėmis, bet jūsų akys sako ką kita. Jūs šiame regione esate beveik vietinis. Ar galėsiu tikėtis remonto ir atsargų papildymo savo eskadrai, kaip buvo suplanuota Sankt Peterburge?

Semionovas nuleido akis ir sunkiai atsiduso:

— Rasite purvą. Jermolajevas labiau rūpinasi savo kortų stalu, nei uostu. Sandėliai stovi be stogų. Anglys pūva tiesiog balose. O apie sausąjį doką... Ten net pamatų nėra. Tik duobė, kurioje telkšo lietaus vanduo.

Volkonskis pajuto, kaip pamažu gniaužiasi kumščiai. Jo galvoje iškilo pažįstama schema – rokiruotė. Karalius slepiasi už bokšto. „Chrabrost“ buvo jo karalius. Jei jis paliks flagmaną Vladivostoko lede be remonto ir priežiūros, jis jį praras net neprasidėjus rimtesniems reikalams regione. Reikės įsitikinti pačiam viskuo, bet admirolas jau suprato – jis turės pasinaudoti atsarginiu planu. Pasitraukti į Japonijos uostą, palikti Jermolajevo purvyną jam pačiam, bet išlaikyti pagrindinę savo galią gyvą ir paruoštą smūgiui. Tai buvo gėdinga. Ir visiškai neišvengiama.

— Vadinasi, pasakos apie remontą Vladivostoke lieka pasakomis, — sausai konstatavo admirolas.

— Būtent taip. Mitsubishi dokai čia, Nagasakyje, dabar yra vienintelė vieta, kur jūsų kreiseris bus saugus per žiemą.

Volkonskis priėjo prie iliuminatoriaus, žvelgdamas į spindintį, tvarkingą uostą. Jis suprato, kad planas „B“ – trauktis žiemoti į Japoniją – šią akimirką tyliai tapo planu „A“. Jis privalėjo tai padaryti, nors Piterio salonuose tai bus pavadinta silpnumu. Jis nekeitė planų – jis tik pervadino juos. Volkonskis žinojo geriau: galingas laivas svetimame doke yra geriau nei sušalęs metalo laužas savame purve. O jei remonto reikės ir kitiems eskadros laivams?

— Gruodį mes grįšime čia, — garsiai ištarė admirolas. — Šiandien audiencijoje pas gubernatorių mes ne tik dėkosime už anglis.

— Mes rezervuosime dokus.

Vos tik Semionovas paliko admirolo kajutę, žinia apie jo vizitą, apaugusi tirštomis paskalomis, akimirksniu nuvilnijo per visus „Chrabrost“ denius. Matrosų kubrike jau buvo šnibždamasi, kad Vladivostokas sudegė, kad ten siaučia badas arba kad admirolas nusprendė visai nebeplaukti į šiaurę. Vasilijus, kurį Hamiltonas pagaliau pripažino pakankamai sveiku ir išleido iš lazareto į kubriką, neiškentė nė valandos. Vos tik sužinojęs paskutines naujienas, jis vėl įsmuko pas Joną, nešinas tuo pačiu karštligišku spindesiu akyse, kuris niekur nedingo net po penkių parų sekinančio viduriavimo.

— Girdėjai, Jonai? — Vasilijus prisėdo ant laisvo gulto krašto, vis dar šiek tiek prilaikydamas pilvą, bet jau entuziastingai mosuodamas rankomis. — Tas storulis iš kranto, Semionovas, sakė admirolui, kad Vladivostoke dabar ne uostas, o pelkė. Arkliai skęsta, anglys po lietumi pūva, o Jermolajevas tik kortomis lošia. Atrodo, mes čia, Nagasakyje, liksim iki pat pavasario žibučių! Admirolas jau liepė adjutantui užsakyti geriausius japoniškus dokus. Matyt, „Chrabrost“ korpusą lakuos kaip kokią brangią spintelę.

Jonas tik lėtai linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo kunkuliuojantį vandenį šildančių vožtuvų. Jis žinojo, kad Vasilijaus žodžius reikia dalinti iš dešimties, bet nuojauta sakė, kad šįkart matrosas ne viską išsigalvojo.

— Gal ir gerai, — trumpai atsakė Jonas. — Svarbu, kad vanduo čia geras.

— Gerai? Tai ne tas žodis! — neatlyžo Vasilijus, jau keldamasis eiti, nes juto rūstų Hamiltono žvilgsnį iš kabineto gilumos. — Čia civilizacija, brolau. Na, bėgu, kol bocmanas nepagavo.

Vasilijus išsmuko taip pat greitai, kaip ir atsirado, palikdamas lazarete tik aidą savo pliurpalų ir lengvą sumaištį Jono galvoje. Admirolas tuo metu jau buvo pasiruošęs išlipti į krantą, nešinas sprendimu, kuris turėjo pakeisti visos eskadros žiemą.

 

Atsitraukimas, kuris nėra silpnumas

Vakarop admirolas Volkonskis pasiruošė išlipti į krantą. Kapitonas Baranovas ir adjutantas stovėjo prie pat trapo, stebėdami, kaip ant nepriekaištingai švarios krantinės lėtai sustoja japonų gubernatoriaus atsiųstas ekipažas. Uoste tvyrojo neįprasta ramybė, kurią tik retkarčiais pertraukdavo tolimas lokomotyvo švilpukas ar ritmiškas bangų plakimasis į akmeninius pamatus. Baranovas, kurio veidas po penkių parų kovos su štormu ir dizenterija laive atrodė papilkėjęs ir pavargęs, nesusilaikė nepaklausęs to, kas jau pusbalsiu, lyg koks nuodas, sklido tarp vyresniųjų karininkų kajutkompanijoje.

— Admirole, — tyliai, beveik šnabždesiu prabilo kapitonas, žengdamas žingsnį arčiau. — Kitiems tai atrodys kaip atsitraukimas. Peterburgas tikėjosi, kad rugsėjo pabaigoje mes jau būsime tvirtovės dalis, o ne japonų nuomininkai. Ar tikrai verta taip rizikuoti reputacija prieš pat laivybos sezono pabaigą?

Volkonskis net neatsisuko. Jis lėtai ir pedantiškai taisėsi sniego baltumo pirštines, žiūrėdamas į skaidrų, tamsiai mėlyną įlankos vandenį, kuriame lyg veidrodyje atsispindėjo „Chrabrost“ kaminai. Admirolo veidas buvo lyg iškaltas iš šalto marmuro, be jokio nuovargio ar dvejonės šešėlio.

— Tai ir yra atsitraukimas, kapitone, — sausai, nukirsdamas kiekvieną skiemenį, atsakė jis. — Strateginis atsitraukimas. Aš traukiuosi dabar, kad man nereikėtų bėgti vėliau, kai „Chrabrost“ mechanizmai galutinai sustos vidury ledo, o jūsų matrosai pradės mirti nuo šalčio ir Jermolajevo netvarkos. Peterburgas pamatys mano raportą, bet jokia popieriaus skiautė neišgelbės laivo korpuso, jei jį sutraiškys žiemos įšalas be tinkamo remonto. Geriau būti nuomininku civilizacijoje, nei šeimininku kapinėse.

Admirolas tvirtu žingsniu nužengė trapu į krantą. Jis jautė į save nukreiptas įgulos akis, kurios pro iliuminatorius ir nuo viršutinių denių stebėjo kiekvieną jo judesį. Viršutiniame denyje matrosai, tarp jų ir šiek tiek sutvirtėjęs Vasilijus, nebyliai sekė savo vadą.

Lazarete, pro aprasojusį stiklą, tą patį vaizdą stebėjo ir Jonas. Vasilijus, vis dar prisilaikydamas už gulto krašto, pasilenkė arčiau jo.
— Žiūrėk, brolau, — sušnibždėjo Vasilijus, rodydamas į lakuotą ekipažą krante. — Admirolas išvažiuoja tartis. Sakau tau, čia bus mūsų namai žiemai. Geriau sakė pas tuos mažuosius, nei ledas ir purvas šiaurėje, kur net vilkai bijo klaidžioti. Ten, Vladivostoke, sakė, dabar tik rudeninis bjaurastis, o čia... žiūrėk, kaip viskas blizga.

Jonas nieko neatsakė. Jis tik stebėjo, kaip Volkonskio figūra pranyksta karietos viduje. Matrosas dar nežinojo šachmatų terminų ir negalėjo suprasti didžiosios politikos vingių, bet jis jautė – laive kažkas pasikeitė. Ta mirtina įtampa, kuri tvyrojo penkias paras kovojant su nematomu užkratu ir stichija, pamažu vito į tylų, raminantį laukimą. Jonas lėtai pasuko skaudantį petį, jausdamas, kaip gėla pamažu tampa pakeliama. Jis nesuprato, kad tuo metu admirolo galvoje jau dėliojosi kiti ėjimai.

Miestas pasitiko Volkonskį neįtikėtina ramybe ir tvarka. Važiuodamas link gubernatoriaus rezidencijos, jis pro langą akylai matavo kiekvieną smulkmeną: lygius akmeninius grindinius, tvarkingus policijos postus su baltais diržais ir tuos rusiškus užrašus, kurie čia atrodė labiau užtikrinti nei pačiame Vladivostoke. Tai nebuvo silpnumas. Tai buvo pasiruošimas rokiruotei, kurią Peterburgas supras tik pavasarį, kai pamatys švytintį ir kovai paruoštą laivyną ten, kur jo niekas nesitikėjo. Jis traukėsi, bet jo žvilgsnis jau buvo nukreiptas į kitą lentos pusę.

 

Lentos išplėtimas

Gubernatoriaus rezidencija pasitiko Volkonskį stingdančia tyla ir nepriekaištingai nušveistomis medinėmis grindimis, kuriomis teko žengti tik su kojinėmis – tai buvo pirmasis admirolo nuolankumo išbandymas. Gubernatorius Kusaka Yoshiaki, smulkus vyras su neįtikėtinai tiesia nugara, priėmė jį erdvioje salėje, kurioje kvepėjo tik šviežiais ryžių kilimėliais ir kažkuo, kas priminė džiūstančias žoleles.

Kol dvariškas protokolas lėtai vijo arbatos ceremonijos giją, Volkonskis akylai stebėjo savo šeimininką. Admirolas suprato, kad prieš jį sėdi ne tiesiog valdininkas, o atstovas tautos, kuri nusprendė peršokti šimtmečius per vieną kartą. Kiekvienas gubernatoriaus judesys buvo toks pat tikslus kaip tie dokai krantinėje. Būtent čia, stebint, kaip lėtai kyla garas virš puodelio, Volkonskiui galutinai nušvito – Japonija nebėra tik egzotiškas uostas atsargoms papildyti. Tai nauja, galinga lenta, o šitas ramių akių japonas jau skaičiuoja savo būsimus ėjimus.

— Mes vertiname Rusijos imperijos pasitikėjimą mūsų dokais, — per vertėją ramiai ištarė Kusaka, lėtai linktelėdamas. — Mitsubishi meistrai bus pagerbti galėdami apžiūrėti tokį modernų laivą kaip jūsų. Gruodį jūsų lauks geriausia krantinė.

Volkonskis tik sausai nusišypsojo. Jis suprato potekstę: japonai nori pačiupinėti jo laivą ne dėl pinigų, o dėl žinių. Bet dabar tai buvo jo vienintelis ėjimas.

Tuo pat metu Nagasakio uosto pakrantėje daktaras Hamiltonas, lydimas felčerio, beveik bėgte skubėjo link „Inasa“ kvartalo vaistinių. Daktaras atrodė lyg po mūšio – akys įdubusios, surdutas susiglamžęs, o rankose jis gniaužė sąrašą lotyniškais pavadinimais. Jam reikėjo visko: stiprių dezinfekcijos priemonių, opijaus tinktūros spazmams malšinti ir grynų druskų tirpalams.

Japonų vaistininkas, mažas senukas su didžiuliais akiniais, Hamiltoną pasitiko taip, lyg būtų jo laukęs visą gyvenimą. Čia nebuvo rusiško chaoso ar amžino „rytoj bus“. Senukas mikliai dėliojo popierinius maišelius, sėmė miltelius mažais žalvariniais samteliais ir kiekvieną paketėlį perrišdavo spalvotu siūlu. Hamiltonas tik nustebęs stebėjo, kaip greitai pildosi jo krepšys.

— Fast, — sumurmėjo daktaras felčeriui, nusiimdamas ir nuvalydamas aprasojusius akinius. — Įdomu, ar Vladivostoke išvis yra šių preparatų. Imu šitą Michalyčiui lopyti. O šitą Vasilijui, jei vėl pradės inkšti ir dejuoti apie gyvates pilve.

Grįžęs į laivą, Hamiltonas rado Joną vis dar budintį prie katilo. Daktaras lėtai ištraukė iš krepšio tamsaus stiklo buteliuką ir padėjo ant stalo.
— Medicine, Jonai. Tikra medicine. Dabar... baigti viduriavimas. Rytoj... rytoj vėl bus matrosai, o ne šešėliai.

Jonas pažvelgė į buteliuką su keistais hieroglifais ir vienu rusišku užrašu „Nagasaki“. Tai buvo pirmasis vaistas, kurį jis laikė rankose, kvepiantis ne pelke, o švara. Tą naktį virš Nagasakio įlankos tvyrojo ramybė: admirolas savo galvoje perbraižė imperijos žemėlapį, o Hamiltonas pagaliau galėjo užmigti žinodamas, kad jo frontas atsilaikė.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS