TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

 Žiemai artėjant

 

Anglies kaina

Spalis Auksinio rago įlankoje atnešė pirmąsias šalnas, kurios rytais sustingdydavo purvą į kietus, aštrius rėžius, tačiau dieną saulė vėl viską paversdavo klampia koše. „Chrabrost“ denyje darbas nesustojo nė minutei. Admirolas Volkonskis, sėdėdamas savo kabinete, skaičiavo ne tik dienas iki išplaukimo, bet ir kiekvieną anglies pūdą.

Jermolajevo uoste anglys buvo laikomos tiesiog po atviru dangumi. Lietaus nuplautos, sumaišytos su žemėmis, jos prarado pusę savo kaitros. Baranovas kiekvieną vakarą raportuodavo tą patį: mechanikai baisisi tuo, ką tenka krauti į bunkerius.
— Jei norime pasiekti Nagasakį be nuotykių, mums reikia bent trijų tūkstančių tonų švarios anglies, — Baranovas bėrė skaičius admirolui. — O Jermolajevas sako, kad likutis „rezervuotas“ kranto statyboms.

Volkonskis tik šaltai nusišypsojo. Jis žinojo, kad „rezervuota“ reiškia „parduota“ vietiniams pirkliams arba tiesiog nurašyta į nuostolius.

— Baranovai, paimkite matrosų būrį ir asmeniškai prižiūrėkite krovimą. Jei reikės – pastatykite sargybą prie kiekvienos krūvos. Mes nepaliksime šitos eskadros dusti dūmuose vien todėl, kad kažkas uoste lošia kortomis iš valstybinio kuro.

Baranovas tyliai linktelėjo, nors viduje pajuto pažįstamą kartėlį. Kiekvieną sykį, kai uoste trūkdavo tvarkos, admirolas siųsdavo būtent jį. Tačiau Baranovas jau seniai suprato: jei eskadra neišgyvens šitos žiemos, visa jų kelionė aplink pasaulį taps beprasme.

Tuo tarpu apatiniame denyje matrosai juto šitą admirolo įniršį savo kailiu. Michalyčius, išėjęs iš karcerio, atrodė dar rūstesnis nei anksčiau. Jo mėlynė po akimi jau buvo įgavusi žalsvą atspalvį, bet balsas denyje skambėjo lyg patrankos šūvis.
— Judinkitės, negyvėliai! — riaumojo jis ant jaunųjų matrosų, kurie tempė sunkius krepšius su anglimis. — Čia jums ne Nagasakis, niekas nepakraus anglies už jus. Kiekvienas pūdas, kurį dabar sumesit į laivo nasrus, priartina jus prie kokios nors  mergužėlės sijono ten, kur mūsų jau laukia. O jei tinginiausit – liksit čia šaldyti užpakalių su Jermolajevo žiurkėmis.

Jonas matė šitą skubėjimą pro lazareto duris. Jis vis užeidavo ten lyg patikrinti, ar laiškas vis dar guli savo vietoje — tarp storų medicinos tomų, saugiai paslėptas nuo drėgmės ir svetimų akių. Atrodė, kad ir jis laukia tos akimirkos, kai „Chrabrost“ kaminai vėl išmes pirmąjį juodą dūmą kelionei į pietus.

Hamiltonas jau buvo pradėjęs krauti savo instrumentus į dėžes. Nors oficialaus įsakymo išplaukti dar nebuvo, visi jautė – admirolas ruošia laivus kelionei ir žiemos remontui.

Hamiltonas, matydamas, kad vyresnysis bocmanas Zotovas ruošia naujas komandas darbui ir  anglies likučių apsaugai, užstojo jam kelią.
— Wait, bocmane, — Hamiltonas prilaikė Zotovą už alkūnės. — Nemoj dar negali dirbti pilnu pajėgumu. Jo sąnarys gyja lėtai. Skirkite jį man į pagalbą – reikia papildyti vaistų atsargas miesto vaistinėje.

Zotovas spjovė į vandenį, nužvelgė Joną ir tik mostelėjo ranka:
— Gerai, daktare. Pasiimkit savo raštininką. Vis tiek prie anglių iš jo dabar maža naudos, tik maišysis po kojom su savo skaudančiu pečiu.

Visi žinojo apie Jono pastangas išmokti rašto, bet šaipytis neišdrįso. O tai kad jis stengėsi ligos protrūkio metu, net sužeistas, padėti gydytojui – pelnė ne tik Michalyčiaus pagarbą.

 

Admirolo strategija

Vladivostokas gyveno laukimu. Nors Jermolajevas buvo paliktas savo poste, visi suprato, kad jo tikroji galia baigiasi ties uosto valdybos slenksčiu. Volkonskis, įvertinęs situaciją, nusprendė Jermolajevo galutinai nesunaikinti – jis suprato, kad šiuo metu tiesiog nėra kuo jo pakeisti. Be to, paversti nukarūnuotą kontradmirolą mirtinu priešu būtų buvę neapdairu; toks žmogus, net ir praradęs įtaką, galėtų tapti rakštimi vykdant ateities planus. Admirolas paliko Jermolajevui galimybę bent dalinai susigrąžinti pagarbą ir autoritetą, nukreipdamas jo energiją į uosto įrenginių tvarkymą ir garnizono kareivinių remontą. Tai buvo proga apsikuopti ne tik uostą, bet ir savo reputaciją. O jei dar kokį prižiūrėtoją šalia pastatyti, savotišką „auklę“, kuri neleistų nuklysti į šoną, – pagalvojo Volkonskis.

Iki laivybos sezono pabaigos liko geras mėnuo. Į devynis eskadros laivus, įskaitant flagmaną „Chrabrost“, buvo kraunamos anglys, provizija ir vanduo. Reikalas tas, kad dalis eskadros laivų buvo būriniai, tad anglies ne visur reikėjo – tai leido admirolui menkas uosto kuro atsargas sutelkti trims laivams su garo mašinomis. Volkonskis suprato, kad tos senosios būrinės fregatos nėra tiesiog atgyvena – tai greiti ir manevringi laivai, kurie, tinkamai paruošus įgulas, taps svarbiu argumentu Geltonojoje jūroje.

Visur jautėsi admirolo ranka. Nors jo detalūs planai sostinę pasieks tik gruodį, per Sibiro platybes skriejantys telegrafo pranešimai jau dabar piešė visai kitokį vaizdą apie Tolimųjų Rytų laivyną. Šestakovas buvo patenkintas vyksiančiomis permainomis ir per telegrafą oficialiai pritarė visiems admirolo veiksmams. Po šio palaiminimo „Geležinė šluota“ jau veikė nebe kaip admirolo užgaida, o kaip oficiali eskadros valymo kampanija. Žmonės, keliavę pusę metų kartu su admirolu, buvo nuolat stebimi ir įvertinti. Volkonskis pasikvietė Baranovą į savo kabinetą ir jie ėmė detaliai aptarinėti, kuriam postui kiekvienas matrosas ar karininkas yra geriausiai tinkamas.

— Vyr. bocmanas Zotovas, — Volkonskis perbraukė plunksna per sąrašą. — Jis per daug vertingas, kad sėdėtų tik viename laive. Suteiksime jam konduktoriaus laipsnį. Jis taps mano akimis visoje eskadroje – nuo šiol jis prižiūrės tvarką visuose devyniuose laivuose, pradedant šituo anglių krovimu ir baigiant būsimu remontu. O „Chrabrost“ denyje... tvarką paliksime Michalyčiui. Skirkite jį laikinai einančiu bocmano pareigas. Tegul parodo, kad po karcerio tamsos dar nepamiršo, kaip valdyti komandą.

Baranovas linktelėjo, bet jo akys nukrypo į sąrašo apačią.
— O kaip tas Jan Nemoj? Hamiltonas ir Michalyčius už jį mūru stoja. Sako, kad matrosas su tokiu sužalotu pečiu prie anglių bus tik našta, o lazarete daktarui trūksta rankų.
— Tas, kur gavo kardu prie Singapūro? — Volkonskis pakėlė antakį. — Hamiltonas nemėgsta gaišti laiko su kvailiais. Jei jis sako, kad jam reikia padėjėjo, vadinasi, tas vaikinas turi kažką daugiau nei tik sužeistą petį. Paskirkite jį oficialiai lazareto padėjėju. Tegul toliau mokosi rašto, jau ir mane pasiekė pasakos apie Nemoj, — šyptelėjo Volkonskis. — Ir tegul tvarko daktaro buteliukus ir popierius.

 

Miesto vaistinė

Jonas ėjo paskui Hamiltoną per sustingusį Vladivostoko purvą, kurį rytinis šaltukas pavertė vos ne grindiniu – grublėtu, aštriabriauniu, bet pakankamai tvirtu, kad išlaikytų juo einantį žmogų. Hamiltonas nešėsi storą odinį krepšį, o Jonas viena ranka prilaikė dešinįjį petį, saugodamasis žvarbaus vėjo gūsių. Miestas atrodė nykiai: tarp nebaigtų statyti mūrų stūksojo suklypę mediniai barakai, o virš įlankos tvyrojo pilkas, anglimis dvokiantis debesis. Neliko tykštančio molio ir to pažįstamo žemės kvapo, kuris anksčiau priminė gimtinės molynus.

Daktaras sustojo prie dviaukščio pastato su iškaba, ant kurios šalia rusiškų raidžių puikavosi vokiškas užrašas – „Kunst & Albers“. Tai buvo didžiausia krautuvė visame Vladivostoke, o jos viduje esanti vaistinė buvo vienintelė vieta, kur Hamiltonas tikėjosi rasti bent kiek kokybiškesnio jodo ir spirito.

Viduje juos pasitiko šiltas, sausas oras, kvepiantis derva ir kamparu. Jonas pirmą kartą po ilgo laiko pasijuto ne laivo sraigteliu, o tiesiog žmogumi. Kol daktaras laužyta rusų kalba bandė išaiškinti vaistininkui savo poreikius, Jonas lėtai vaikščiojo palei lentynas.

Ant vieno laikraščio jis įžiūrėjo žodžius „Peterburg“ ir „Berlin“. Jonas sustojo. Jam staiga pasirodė keista, kad kažkur pasaulyje žmonės vis dar ginčijasi parlamentuose, važiuoja traukiniais ir skaito rytinius laikraščius, kol jis pats pusę metų gyveno tarp anglių dulkių, ligų ir vandenyno.

Jis pagalvojo apie savo laišką, saugiai paslėptą Hamiltono lentynoje tarp knygų, ir pirmą kartą po daugelio mėnesių pajuto keistą ramybę. Tarsi plonas siūlas tarp jo ir namų pagaliau būtų vėl surištas.

— Finish, Jonai, — daktaras mostelėjo į kelis sunkius krepšius. — Paimk tuos, kurie lengvesni. Turime grįžti. Šitas oras tavo sąnariui – ne draugas.

Eidami atgal link uosto, jie praėjo pro anglių sandėlius. Jonas pamatė matrosų būrį, kuriam vadovavo Michalyčius. Senas vyresnysis matrosas viena akimi stebėjo krovimą, o jo veidas buvo aplipęs juodomis anglies dulkėmis. Jis pastebėjo Joną su daktaru, bet tik vos pastebimai linktelėjo, nenutraukdamas savo rūsčios sargybos.

Visi laive ruošėsi. Spalio pabaiga jau beldėsi į bortus pirmuoju sniegu, o „Chrabrost“ kaminai stovėjo tylūs ir juodi, lyg laukdami pirmojo garo staugimo prieš išplaukimą į pietus.

Kreiseryje ir visoje eskadroje prasidėjo pirmosios permainos. Zotovas tyliai padėjo sidabrinį švilpuką Michalyčiui į delną. Nereikėjo nei įsakymo, nei liudininkų. Abu suprato, ką tai reiškia. Tuo pat metu Jonas vis dažniau buvo matomas ne denyje, o Hamiltono lazarete.

Admirolas Volkonskis veikė ryžtingai: dalis „Chrabrost“ karininkų gavo paaukštinimus ir buvo perkelti tarnauti į kitus flotilės laivus. Volkonskiui visur reikėjo savų akių ir patikimų žmonių, kad suvaldytų laivyne vyravusią betvarkę.

Kur tik pasirodydavo iš „Chrabrost“ perkelti karininkai, ten greičiau nutildavo girtos kalbos, pradėdavo judėti darbai ir atsirasdavo tvarka. Eskadroje jau kuždėjosi, kad admirolas po truputį kuria savo laivyną. O kartu plito ir kita žinia — Volkonskis mato viską. Vienus jis traukė aukštyn, kitus palikdavo pūti kartu su uostu.

Vasilijus, tikras vėjo pamušalas, nesulaukė jokio vyresnybės dėmesio. Kai Jonas grįžo į laivą, jis susitiko Vasilijų prie krovimo liuko – šis buvo juodas nuo anglių, tik akys spingsėjo murziname veide. Vasilijus nužvelgė Jono švarią milinę ir Hamiltoną. Jo žvilgsnyje tvyrojo tas paprastas, vyriškas pavydas, kylantis pamačius, kad tavo likimo brolis jau stovi po stogu, kol kiti dar ryja anglies dulkes.

— Žiūrėk tu man, „sanitaras“, — spjovė juodomis seilėmis Vasilijus. — Greitai tu kaimo kvapą į joduotus skudurus iškeitei. Kol mes čia tėvynę į triumus kraunam.

Jonas nieko neatsakė. Jis suprato, kad norint pelnyti Volkonskio malonę vien juokelių apie kaimo mergas neužtenka.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS