TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Škiperis prieš admirolą. 

Anglies ir stichijos kova

Išėjimas pro Lao-hu-wei sąsiaurį rugsėjo 19-osios aušroje buvo toks pat įtemptas, kaip ir įplaukimas, tačiau vos tik „Chrabrost“ nosis praskrodė atvirus Geltonosios jūros vandenis, ramybė pasibaigė lyg nukirsta. Priešpriešinis šiaurės rytų vėjas, nešinas ankstyva rudenine vėsa, trenkė į kreiserio bortą su tokia jėga, kad laivas iš karto nusviro į kairę. Baranovas tiltelyje stovėjo įsikibęs turėklų, stebėdamas, kaip juodi dūmai iš kaminų, užuot kilę į viršų, vėjo gūsių plėšomi drėko ir kibo prie drėgno denio. Iš kinų gautos anglys pasirodė esančios apgailėtinos kokybės – jos smilko, sproginėjo ir virto tirštais, lipniais suodžiais, kurie akimirksniu ištepliojo matrosų uniformas ir užpildė plaučius aitriais degėsiais. Tai buvo brutali kova su stichija, kurioje „Chrabrost“ jėga tirpo sulig kiekviena sudeginto kuro tona, o greitis, kovojant su srove, tapo gėdingai mažas.

Antrąją parą atviroje jūroje situacija tapo kritinė. Baranovas tiltelyje išskleidė jūrlapį ir pakvietė admirolą Volkonskį. Admirolas atrodė nepatenkintas – jis nekentė, kai stichija griovė jo planus, o laivo vaitojimas po kojomis jam kėlė asmeninį įžeidimą. Jis stovėjo ant tiltelio lyg įkaltas, nekreipdamas dėmesio į purslus, kurie tiško ant jo munduro.

— Admirole, skaičiai nemeluoja, — Baranovas baksnojo pirštu į šturmano žymas, kurios rodė vis didėjantį atotrūkį tarp plano ir realybės. — Kovodami su šituo vėju ir srove, mes deginame anglis trigubai greičiau nei numatyta. Tos kinų dulkės, kurias vadiname anglimi, tiesiog išlekia pro kaminus neduodamos jokio garo. Jei laikysimės kurso tiesiai į Vladivostoką, po trijų parų liksime be kuro vidury audringos jūros. Be to, dalis įgulos jau skundžiasi keistu silpnumu, o ryžiai triume pradeda drėkti nuo kondensato. Mes nepasiekėm reikiamo greičio, o atsargos senka greičiau nei jūrmylės.

Volkonskis lėtai nusuko žvilgsnį nuo dūmų draskomo horizonto ir pažiūrėjo į Baranovą. Jo akyse nebuvo nuovargio, tik šaltas, skaičiuojantis įkarštis. Jis suprato, kad kapitonas sako tiesą, bet jį užkabino ne anglių trūkumas ar matrosų pilvų diegliai, o galimybė iš šios krizės išspausti strateginę naudą.

— Sukite į Nagasakį, kapitone, — ramiu, bet sunkiu balsu ištarė admirolas. — Jei jau likimas mums kiša Japoniją po nosimi, išnaudosime tai. Noriu savo akimis pamatyti, kaip atrodo uostas, kurio nereikia kirsti iš ledo penkis mėnesius per metus. Pažiūrėsime, kokiomis anglimis jie maitina savo ambicijas ir kokiose dokuose blizgina savo plieną.

Baranovas linktelėjo ir davė komandą šturmanui. Vos kursas buvo pakeistas, „Chrabrost“ korpusas liovėsi dejuoti, kreiseris priėmė bangas šonu ir lyg pajutęs artimą krantą užtikrinčiau skrodė vandenį link Japonijos salų. Tačiau pasikeitęs kursas nepadėjo numalšinti to, kas jau virė laivo viduje. Tas salsvas vanduo iš Lao-hu-wei šulinių, kurį Vasilijus taip įtariai stebėjo prieplaukoje, pamažu pradėjo savo juodą darbą. Matrosai kubrikuose tapo tylesni, vis dažniau susiimdami už pilvų ir ieškodami tamsesnių kampų. Karštinė ir spazmai pjovė vyrus vieną po kito, paversdama apatinius denius dejonių ir nešvaros tvaiko pilnais urvais. Tai dar nebuvo epidemija, bet ore jau tvyrojo sėlinančios ligos kvapas, kurio negalėjo išvėdinti net stiprus jūros vėjas.

 

Hamiltono frontas

Lao-hu-wei „dovanos“ pasireiškė bjauriausiu būdu, kai Geltonoji jūra pradėjo negailestingai sūpuoti „Chrabrost“. Kol viršuje Baranovas skaičiavo anglis, daktaras Hamiltonas lazarete stojo į mūšį, kuriam beveik neturėjo ginklų. Salsvas uosto vanduo pamažu pjovė vyrus – viduriavimas ir karštinė pavertė apatinius denius dvokiančiais urvais. Laivo felčeris ir Jonas, nors pats dar vos laikėsi, tapo vieninteliai daktaro pagalbininkai. Jono žinios medicinoje buvo daugiau nei kuklios, tad jam teko pati paprasčiausia, bet gyvybiškai svarbi užduotis – virinti vandenį. Dešinysis petys vis dar pulsavo aštriu, deginančiu skausmu, o kiekvienas staigesnis laivo pasvyrimas vertė sukąsti dantis iki kraujo. Jonas suprato – su tuo jam teks gyventi.

Hamiltonas neleido Jonui nešioti vandens ir girdyti ligonių, tuo rūpinosi felčeris. Daktaras tiesiog parodė į taburetę prie garo vožtuvų ir trumpai nukirto:
— Slušaj, Jonai. Tavo... duty. Sėdėt. Kipetit voda.

Darbas buvo lėtas ir sekinantis. Jonas sveikąja kairiąja ranka įsikibdavo į plieninį turėklą, kad nenuvirstų, ir stebėjo kunkuliuojantį katilą, kurį kaitino laivo variklių garas. Felčeris vos spėjo suktis tarp gultų, šluostydamas ligonius ir girdydamas juos Jono paruoštu vandeniu, kol Hamiltonas pedantiškai maišė paskutinius druskos miltelius. Kiekvieną kartą, kai kreiseris smarkiau pasvirdavo, petyje tvinkčiojantis skausmas gniaužė kvapą, bet aplinkui aidinčios dejonės neleido pasiduoti.

Vakarop į lazaretą, vos vilkdamas kojas ir prilaikydamas pilvą, įvirto Vasilijus. Jo visada giedras veidas dabar buvo išpiltas šalto prakaito.
— Jonai... brolau... — suvepėjo jis, bandydamas nusišypsoti, bet lūpos tik nevalingai suvirpėjo. — Tas vanduo... prakeiktas kinų šulinys. Atrodo, kad viduriuose gyva gyvatė vartosi.
Hamiltonas tik dėbtelėjo į naują pacientą ir mostelėjo felčeriui:
— Ješčio odin. Jonai, daj jemu, nu kak eto... salts. Pust ležit.

Jonas padėjo Vasilijui atsigulti ant laisvos vietos prie pat savo taburetės. Buvo keista matyti šitą amžiną kalbėtoją tokį bejėgį. Jonas viena ranka prilaikydavo draugo galvą, kol felčeris į burną įpylė daktaro paruošto tirpalo.
— Gerk, — trumpai ištarė Jonas, pajutęs, kaip Vasilijaus ranka, sučiupusi jo sveikąjį riešą, dreba iš silpnumo.

Michalyčius gulėjo greta, pusiau kliedėdamas apie ledus ir užšalusią Nevą, o Vasilijus, šiek tiek atsigavęs po pirmo gurkšnio, užsimerkė ir sunkiai kvėpavo. Šiame banguojančiame plieno urve, tarp dezinfekcijos tvaiko ir nepaliaujamo garo švilpimo, Jonas pajuto naują ryšį su daktaru. Jie trys buvo vienintelė užkarda tarp įgulos ir visiško išsekimo. Hamiltonas, trumpam prisėdęs nuvalyti akinių, tik trumpai dirstelėjo į savo pacientą ar tai padėjėją. Tame žvilgsnyje nebuvo jokių žodžių, tik tylus šio fronto kario pripažinimas kitam kariui. „Chrabrost“ pjovė bangas link Japonijos, bet tikrasis jo išlikimas dabar priklausė nuo šito garuojančio katilo ir Hamiltono sugebėjimo įveikti užkratą.

Japonijos krantai

„Chrabrost“, degindama paskutines anglis, skynėsi kelią į rytus, kol pagaliau rugsėjo 24-osios rytą garo mašinos gausmas sušvelnėjo, supimas beveik liovėsi ir laivas pradėjo lėtai dreifuoti ties Nagasakio reidu. Į kreiserį pakilęs japonų locmanas nustebino net visko mačiusius kapitono tiltelyje, nes prakalbo laužyta rusų kalba ir, prisistatęs kapitonui, pasiruošė laivą įvesti į reidą. Laivas lėtai įplaukė į uosto akvatoriją ir grandinių dūžiais į kliuzus visus informavo – inkarai nuleisti, atvykome.

Jonas, visą naktį sėdėjęs ant taburetės ir sveikąja ranka įsikibęs į plieninį turėklą prie garuojančio katilo, pirmiausia pajuto, kad laivas nustojo dejuoti. Variklių vibracija, kuri penkias paras be atvangos drebino korpusą ir vertė vaitoti kiekvieną pertvarą, pamažu nutilo, užleisdama vietą tik ramiam vandens teškenimui į bortą. „Chrabrost“ sustojo.

Hamiltonas, kurio veidas po šių parų atrodė lyg išpjaustytas iš pilko, dulkėto medžio, lėtai nusiėmė aprasojusius akinius ir juos nuvalė į ne itin švarią prijuostę. Daktaras priėjo prie Jono ir sunkią ranką padėjo jam ant sveiko kairiojo peties. Hamiltonas trumpai nužvelgė vis dar miegantį Vasilijų, tada kliedintį, bet jau nebe tokį karštą Michalyčių, ir pasuko galvą į durų pusę.
— Finish, Jonai. Mes... atplaukti. Reikia... fresh air. Eik, — Hamiltono balsas buvo prikimęs, bet jame jautėsi palengvėjimas. Jis mostelėjo ranka Jonui, o pats atsisėdo prie savo darbo stalo, pradėdamas žymėtis kažką medicininiame laivo žurnale.

Jonas lėtai pakilo nuo taburetės. Kojos buvo lyg svetimos, sustingusios nuo drėgmės ir nuolatinio raumenų įtempimo bandant išlaikyti pusiausvyrą. Petyje tūnantis skausmas po bemiegės nakties niekur nedingo, priešingai – jis tapo aštrus ir įkyrus, tarsi kažkas būtų įkalęs į sąnarį įkaitusią vinį. Prisilaikydamas viena ranka už sienų ir gultų kraštų, jis išėjo iš lazareto į koridorių, kuriame vis dar tvyrojo aitrus dezinfekcijos ir ligos kvapas. Jonas lėtai, laiptelis po laiptelio, užlipo į viršutinį denį.

Vos tik jis peržengė angos slenkstį, į veidą dvelktelėjo gaivus, vėsus ir drėgnas rytmečio oras. Jis kvepėjo ne suodžiais, ne sūdyta mėsa ir ne anglių dulkėmis, o spygliuočiais bei šlapia žeme. Tai buvo toks staigus kontrastas po penkių parų lazareto tvaiko, kad Jonui akimirką net susisuko galva ir jis turėjo stipriau įsitverti į bortą. Jis giliai įkvėpė, jausdamas, kaip plaučiai pamažu valosi nuo prasto kiniško garo ir nešvaros likučių.

Priešais jį plytėjo Nagasakio įlanka, apšviesta pirmųjų saulės spindulių. Po pilko ir purvino Lao-hu-wei vaizdo, Japonija atrodė lyg iš kito pasaulio. Ryškiai žalios kalvos, apaugusios tankiais miškais, leidosi tiesiai į tamsiai mėlyną, nejudantį vandenį. Tarp medžių, lyg kruopščiai sudėlioti žaislai, matėsi maži, šviesūs nameliai su tamsiais, lenktais stogais. Uoste nebuvo jokių statybų dulkių ar kulių skruzdėlyno. Viskas čia atrodė neįtikėtinai tvarkinga ir apgalvota: galingi krano strėlių siluetai prie mūrinių sandėlių, švarios krantinės ir ramiai reide stovintys užsienio laivai.

Jonas stabtelėjo pravėręs burną. Ar tikrai čia Japonija? Šalia keistų hieroglifų ant kai kurių uosto pastatų matėsi ne tik angliški, bet ir rusiški rašmenys. Sunku buvo įskaityti, bet, ko gero, tai buvo kažkokie sandėliai ar net įstaigų užrašai. Jonas nesitikėjo čia pamatyti nieko rusiško, tačiau realybė buvo kitokia. Dėl neužšąlančio uosto rusiški laivai čia jautėsi kaip namie. Rusija Nagasakyje turėjo savo bazę, faktorijas, milžiniškus sandėlius ir net smukles, skirtas matrosams. Krantinėse knibždėjo rusiškai kalbančių žmonių bendruomenė – nuo pirklių iki paprastų darbininkų, kurie čia gyveno ir dirbo ištisus metus. Tai buvo keistas, bet raminantis vaizdas, privertęs Joną pasijusti nebe tokiam vienišam šiame vandenyno pakraštyje.

Jonas matė, kaip link „Chrabrost“ jau juda pirmosios japonų valtys. Tai nebuvo aplūžusios džonkos – tai buvo šviesaus medžio, tvirti ir švarūs luotai, kurių irkluotojai judėjo ritmiškai ir užtikrintai. Tolumoje, ant kranto, jau budėjo anglių konvejeris, paruoštas užpildyti tuščius kreiserio bunkerius geriausia anglimi. Baranovas tiltelyje kartu su Volkonskiu žiūrėjo į šį uostą su visai kitokia išraiška nei anksčiau. Admirolas lėtai vedžiojo žiūronais po pakrantę, o jo veide matėsi šaltas susižavėjimas. Jis rado tai, ko ieškojo – uostą, kuris veikia kaip laikrodis.

Jonas dar kartą pažvelgė į žalias kalvas ir pirmą kartą per visas tas baisias paras patikėjo, kad jei egzistuoja tokia tvarka ir ramybė, galbūt ir jo nupieštas vardas ant popieriaus skiautės kada nors pasieks tėviškę.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS