TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Dvi imperijos

 

Kelias per skruzdėlyną

Oficialus vizitas prasidėjo rugsėjo 18-osios rytą. Saulė jau buvo aukštai. Oras čia buvo kitoks nei Maniloje – sausas, aštrus, pilnas gelsvų dulkių, kurias nuo žemyno nešė rudenėjantis vėjas. Tai nebuvo tropinis dusulys, o greičiau skaidrus, skvarbus grynumas, kuris leido matyti už dešimčių mylių esančias uolas. Admirolas Volkonskis, pasipuošęs paradiniu munduru, kurio auksiniai antpečiai akinančiai žibėjo šioje aštriojoje šviesoje, į krantą išlipo lyg jau būtų čia šeimininkas. Adjutantui davus ženklą, keturi kuliai nešėjai priartėjo su lakuotu palanquinu. Admirolas įsitaisė neštuvuose, o Vasilijus su likusia apsauga gavo komandą sekti iš paskos.

Tai nebuvo pasivaikščiojimas. Nešėjai judėjo sparčiu, ištreniruotu žingsniu, tad matrosams teko bėgti ristele dulkėtais, sausos žemės takais. Vasilijus juto, kaip į dantis kimba smulkus smėlis, o gerklę džiovina cemento dulkės. Admirolas pusiaukelėje pakėlė ranką – jis pastebėjo grupę europiečių, palinkusių virš brėžinių prie pat kylančios baterijos pamatų. Volkonskis liepė stabtelėti. Tai buvo vokiečių inžinieriai, jų veidai buvo nugairinti sauso vėjo, o apranga – pilka nuo dulkių. Admirolas bandė juos kalbinti vokiškai, tačiau tie atsakinėjo sausai ir nenoriai. Volkonskiui jų kalbų ir nereikėjo. Jo stratego akis akimirksniu nuskenavo statybų mastą. Jis matė, kaip kiekviena kylančio forto ambrazūra tiesiog „valgo“ sąsiaurį – tas siauras, vos šimto šešiasdešimties sieksnių įėjimas į įlanką buvo kaip ant delno.

— Puikus darbas, — pusbalsiu sumurmėjo Volkonskis, kol Vasilijus šalia šluostėsi dulkėtą kaktą.

Admirolas pastebėjo, kad nors fortai kilo užtikrintai, aplinkui plytėjo tikra dykynė: jokių sandėlių, jokių uosto pastatų, tik laikinų pastogių virtinės ir išlieti pamatai. Vanduo iš šulinių taip pat nebuvo tai, ko norėtųsi tokiame forte. Volkonskis vėl davė ženklą judėti. Galiausiai jie pasiekė generolo Song Qing buveinę – milžinišką, dvisluoksnę šilko palapinę, pastatytą ant kalvos viršūnės. Čia vėjas pūtė stipriau, plėšydamas drakonais papuoštas vėliavas, o admirolas buvo priimtas su pabrėžtina, beveik religine pagarba.

Viduje tvyrojo aitrus arbatos ir smilkalų kvapas, saugantis nuo išorės dulkių. Vasilijus su apsauga sustojo kiek atokiau admirolo, užnugaryje, tapdamas nebyliu liudininku derybų, kurios vyko per vertėją. Generolas mokėjo tik keletą rusiškų žodžių, tad pokalbis tekėjo lėtai. Admirolas pasveikino kinų imperatorių ir generolą, pagyrė vokiečių meistrus ir kylančią galią.

— Net ir dabar tų aštuonių pabūklų, kuriuos matau ant kalvos, užtektų atgrasyti bet ką, — tėškė Volkonskis, stebėdamas generolo reakciją. Mintyse jis pridūrė: „Jei būtume kare, aš jau būčiau netekęs flagmano dar neįplaukęs“.

Tada admirolas nutarė parodyti, kaip jis pats tai darytų. Jis pasakė, kad jei jis vadovautų šioms statyboms, samdytų prancūzus nutiesti vandentiekiui, nes be gėlo vandens šis fortas yra tik įkaitęs akmuo. O ten, ant kalvos, jis pasistatytų apartamentus štabui, kad galėtų matyti kiekvieną įplaukiantį laivą.

Generolas Song Qing, kurio veidas visą laiką išliko nepajudinamas kaip uola, pagaliau lėtai linktelėjo, tačiau jo atsakymas nebuvo toks nuolankus, kokio Volkonskis tikėjosi. Kinas ramiu balsu užsiminė, kad vienas kreiseris dar nėra imperijos jėga. Jis lyg netyčia priminė admirolui, kad šiuose vandenyse ne vien draugiški kinai plaukioja ir viena plieninė sala Geltonojoje jūroje dar nereiškia galybės.

Volkonskis priėmė šį iššūkį be jokio dvejonės šešėlio. Jis lėtai nusišypsojo, o jo akyse sužibo tas pats aštrus įkarštis, kurį Vasilijus matė laivo tiltelyje.

— Kitą kartą, jei leisite, generole, — ramiai ištarė jis, — aš atplauksiu ne vienas. Aplankysiu Jus ir pažiūrėsiu, kaip sekasi statybos.

Jo balse nebuvo nė menkiausios abejonės, kad tas leidimas jau priklauso jam. Tas arogantiškas „jei leisite“ pasakė daugiau nei reiškė. Vertėjas akimirką sudvejojo, prieš perduodamas žodžius. Kinas nurijo šią pastabą tylėdamas, o Volkonskis tą akimirką pats nesuvokė, kad diktuodamas šiuos patarimus ir svaidydamasis pažadais, jis jau projektuoja savo paties svajonės pamatus.

 

Pirmasis vardas

Kol admirolas krante braižė savo svajonių štabo kontūrus ir diplomatinėje dvikovoje matavo svetimą žemę, kreiserio lazarete tvyrojo mirtina tyla. Hamiltonas suprato, kad ši diena, kol laivo vadovybė užsiėmusi derybomis, o laive vyko krovos darbai, yra jų didžiausia galimybė. Jūra už storų plieno šonų buvo nejudri, lazarete nesigirdėjo jokio bangų plakimosi, tik duslus, ritmiškas džonkų daužymasis į kreiserio bortą ir tolimas, aidintis kūjų kaukšėjimas nuo Lao-hu-wei uolų. Tas garsas skverbėsi pro iliuminatorius kartu su aštria rugsėjo saule ir geltonu smėliu, primindamas, kad pasaulis aplinkui nesustoja statyti savo mūrų.

Jonas sėdėjo prie nedidelio stalo, stipriai pasilenkęs virš gelsvo popieriaus skiautės, kuri šioje aplinkoje atrodė neįtikėtinai trapi. Dešinysis petys vis dar maudė, giliai po tvarsčiais pulsavo senas sužeidimas, bet dabar skausmas buvo tapęs tiesiog fonu, kurį Jonas išmoko ignoruoti. Hamiltonas lėtai atvertė Baranovo žurnalą ir pirštu parodė į spausdintinę raidę „K“. Daktaras šiandien jau nebebandė liestis prie Jono rankos – jis tik sėdėjo šalia, tarsi koks nebylus stebėtojas, leisdamas savo mokiniui pajusti visą atsakomybės svorį.

— Slušaj, Jonai, — sušnibždėjo daktaras, taisydamasis akinius. — Šiandien... Kostas. Tavo brolis.

Hamiltonas parodė vakarykščią raidę „K“. — S etoj budet imia brata.

Jonas pajuto, kaip krūtinėje kažkas stipriai susitraukė. Tai nebebuvo tiesiog mechaniškas brūkšnių piešimas – dabar iš tų juodų rašalo dėmių turėjo atsirasti brolis, vienintelis ryšys su tėviške. Jonas suėmė lengvą plunksną savo matrosiškais pirštais, kurie buvo pratę prie storų kanapių virvių. Pamirkęs ją į žalvarinę rašalinę, jis lėtai, sulaikęs kvėpavimą, nubrėžė pirmąjį vertikalų brūkšnį. Pirma pakartota raidė „K“ išėjo kiek per didelė ir grubi, primenanti kreivą obels šaką Gegabrasčio sode. Jonas dirbo sukandęs dantis, o ant jo kaktos vėl išdygo stambūs prakaito lašai. Darbas buvo neįprastas ir sunkus – suvaldyti plunksną Jonui kainavo daugiau valios nei išlaikyti pusiausvyrą per audrą.

Hamiltonas lėtai skiemenavo „KOC-TAC, KOC-TAC“ vis rodydamas raides žurnale. Po pirmosios raidės sekė „O“, kurią Jonas piešė lėtai, bandydamas sujungti lankus į vientisą apskritimą. Tada atėjo eilė „C“, kuri jam atrodė paprastesnė, primenanti dylantį mėnulį virš gimtųjų laukų, po jos – „T“, dar viena „A“ ir pabaigoje vėl „C“. Kiekvienas naujas brūkšnys reikalavo milžiniškos koncentracijos; matrosui ši kova su popieriumi buvo sunkesnė nei valanda prie pabūklo. Jis juto, kaip plunksna drasko popieriaus skaidulas, kaip rašalo kvapas maišosi su dezinfekcijos tvaiku. Kai atėjo eilė paskutiniam ženklui, Jonas pajuto, kad dešinė ranka ima nevaldomai drebėti, bet jis nesustojo. Jis vedė plunksną lyg sunkų įrankį, kol priešais jį ant gelsvo lapo pagaliau išniro visas vardas – KOCTAC.

Hamiltonas lėtai linktelėjo, nužvelgęs drebančias, bet aiškiai atpažįstamas raides. Tai nebuvo tobula, bet tai buvo pasiekimas, kurio abu laukė nuo pat Manilos. Kol Volkonskis prabangioje palapinėje derybomis bandė pasisavinti svetimą uostą, Jonas čia, lazareto prieblandoje, pasiekė savo pirmą pergalę. Tai buvo pirmas kartas, kai jis parašė žmogų, o ne raidę. Jis suprato, kad jei šį vardą pavyko išgauti ant popieriaus, vadinasi, pavyks ir visas laiškas. Vladivostokas dabar jam tapo nebe tik tolimu uostu, o vieta, kurioje šis nupieštas vardas turės rasti savo kelią namo.

 

Vandens skonis

Diena ritosi vakarop, kai į lazaretą, nešinas smėlio ir cemento dulkių kvapu, įgriuvo Vasilijus. Jis atrodė išsekęs, jo paradinė palaidinė buvo praradusi bet kokį baltumą, o veidą dengė gelsvai pilkšvas apnašas. Vasilijus pripuolė prie vandens indo, godžiai išgėrė kaušą ir tik tada atsisuko į Joną, kuris vis dar sėdėjo prie savo kūrinio.

— Na ir skruzdėlynas ten, brolau, — Vasilijus nusivalė burną rankove ir padėjo kaušą į vietą. — Admirolas iš tos jų palapinės išėjo toks patenkintas, lyg būtų visą įlanką už dyką gavęs. Nugirdau, kaip jis adjutantui šnibždėjo, kad čia gali būti geriausia Rusijos bazė, kai tik vokiečiai fortus baigs. O vanduo... Jonai, tas vanduo, kurį jie mums į laivą plukdė – salsvas, dvokia dumblu. Iš šulinių, pats mačiau, bet man atrodo, jie ten pusę balos pasėmė.

Vasilijus žvilgtelėjo į popierių ant Jono stalo ir trumpam nutilo. Jo žvilgsnis užkliuvo už stambių, kampuotų raidžių KOCTAC. Matrosas lėtai ištiesė pirštą, spausdintas raides jis šiek tiek pažinojo, bet nedrįso paliesti drėgno rašalo.

— Žiūriu, ir tavo reikalai pajudėjo, — jau visai kitu tonu, be jokios pašaipos ištarė jis. — Kostas apsidžiaugs. Jei tas laiškas pasieks tėviškę, brolis tave už tokį mokslą gerbti pradės. Tik žiūrėk, kad daktaras tavęs visai raštininku nepadarytų, kam tada patrankas valyti liks?

Vasilijus bandė juokauti, bet matėsi, kad jį tas nupieštas vardas paveikė labiau, nei jis norėjo prisipažinti. Lazarete tvyrojo neįprasta ramybė, kurią vis dažniau pertraukdavo viršuje aidinčios komandos. Krovos darbai ėjo į pabaigą. Maisto beveik negavo; ryžiai, šiek tiek miltų. Kinai patys neturėjo kuo maitinti tūkstantinės statybininkų kulių armijos. Admirolas Volkonskis buvo patenkintas vizitu ir tai ką pamatė krante, tad kapitonas Baranovas davė įsakymą ruoštis inkarų pakėlimui anksti ryte.

Jonas lėtai užvertė Baranovo žurnalą, paslėpdamas savo laimėjimą. Hamiltonas linktelėjo jam, lyg sakydamas, kad šiai dienai gana. Vasilijus dar kartą dirstelėjo į iliuminatorių, kur gelsvos uolos pamažu dažėsi vakaro purpuru. Abu jie suprato – ramybė po Tigro uodega baigiasi. „Chrabrost“ laukė paskutinis, galbūt pats sudėtingiausias šuolis į šiaurę. Per dešimtį dienų jie turėjo įveikti likusias jūrmyles iki Vladivostoko, kur šis nupieštas vardas pagaliau turėjo rasti kelią į Gegabrastį.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS