TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Melsva ir geltona 

Audiencijos laukimas

Rytas prie Tigro uodegos, kaip rusai vadino Lao-hu-wei pusiasalį, įlankoje prasidėjo nuo keistos ramybės. Baranovas tiltelyje vis dar jautė pasitenkinimą, kad į sąsiaurį, kurio plotis siekė vos šimtą šešiasdešimt sieksnių – per siaurą tokiam laivui, įvairavo be locmano, bet dabar jam rūpėjo protokolas. Admirolas Volkonskis stovėjo greta, ir Baranovas, pajutęs jo nebylų linktelėjimą, davė komandą signalininkams. Po akimirkos stiebuose suplevėsavo dvi vėliavos. Melsva admirolo – valdžios ženklas. Kitoje pusėje pakilo geltonasis Čingų drakonas – oficialus kreipimasis į krantą. Tai buvo aiškus signalas – rusų kreiseris prašo priimti valtį.

Didžiulis reidas šįryt priklausė tik jiems. Nė vieno kiniško kreiserio horizonte, tik kelios medinės džonkos su bambukinėmis burėmis lėtai slinko palei tolimas uolas. Admirolas Volkonskis žiūronais matavo pakrantės aukštumas. Jis suprato, kad jiems pasisekė: Šiaurės laivynas buvo išvykęs, palikdamas statybas saugoti tik kranto baterijoms ir šiems taikiems žvejų laiveliams.

Vasilijus lazarete atsirado tik minutei, kol deniuose dar nebuvo nuaidėjusi komanda. Jis buvo uždusęs, o jo akyse žibėjo matrosiškas smalsumas.

— Jonai, brolau, pasirodo, mes čia ne šiaip užklydom, — Vasilijus pusbalsiu bėrė žodžius. — Nugirdau, kaip kapitonas su adjutantu šnekėjosi. Admirolas dar Rusijoj girdėjo apie tuos mūrus. Liepė sukti čia. Nori pats viską pamatyti.

Jonas klausėsi draugo, bet jo mintys sukosi ne apie fortų statybas. Jam ši ramybė, kurioje laivas nebesisūpavo, buvo svarbesnė už admirolo ambicijas. Vasilijus nutilo, kai viršuje nuaidėjo šaižus švilpukas.

— Valtį nuleist! — nuskambėjo komanda.

Vasilijus iškart spruko pro duris. Adjutantas ruošėsi plaukti į krantą su diplomatine nota, kad suderintų audienciją pas generolą Song Qing. Reikėjo paaiškinti netikėtą rusų pasirodymą ir gauti leidimą pasipildyti anglies bei vandens rezervus, nors visi suprato, kad tai tik priedanga admirolo norui išžvalgyti aplinką, kol šeimininkų laivyno nėra reide.

Iš pradžių – nieko. Nei signalo iš kranto, nei judesio tarp džonkų. Lyg „Chrabrost“ čia neegzistuotų. Tik tada, kai stiebe pakilo melsva admirolo vėliava, o priešingoje pusėje išsiskleidė geltonasis Čingų drakonas, kažkas pasikeitė. Pakrantėje sujudėjo signalininkai. Ant kranto stiebo pakilo atsakymas – “K”, kuriuo buvo patvirtinta, kad jų laukiama, admirolo valtis pajudėjo link medinės prieplaukos.

Lazarete vėl nusistovėjo tyla. Hamiltonas ramiai tvarkėsi prie savo stalo. Jonas sėdėjo ant gulto krašto, prilaikydamas sužeistą petį, ir žiūrėjo į iliuminatorių. Ten, už storo stiklo, matėsi gelsvos uolos ir kulių virtinės. Jis žinojo, kad dabar, kai laivas stovi lyg įkaltas, bet koks bandymas paimti plunksną bus kitoks, bet jis neskubėjo. Jis klausėsi, kaip admirolo valtis atsitrenkė į šoną ir kaip „Chrabrost“ denyje liko tik budintys matrosai.

 

Kranto dulkėse

Vos admirolo valtis dusliai bakstelėjo į medinę prieplauką, Vasilijų užgriuvo aštrus, svetimas triukšmas, kurio neatlaikė net įlankos ramybė. Adjutantą pasitiko būrys kinų kariškių, kurie atrodė lyg iš kito amžiaus – jie vilkėjo tamsiai mėlynas liemenes su baltais pusmėnuliais, o jų galvas dengė keistos, kūgio formos skrybėlės, metančios gilius šešėlius ant akmeninių veidų. Jie nesakė nė žodžio, tik šaltai ir mechaniškai vykdė savo pareigą, tarsi rusų karininkas būtų buvęs ne žmogus, o siunta. Adjutantas buvo pasodintas į palanquiną – uždarus, dulkėtus neštuvus, kuriuos keturi nešėjai akimirksniu pasikėlė ant pečių. Konvojus buvo ginkluotas keistais, lenktas pupelių ankštis primenančiais kardais, kurie blizgėjo saulėje. Neštuvai tiesiog įsiurbė karininką į save ir dingo tirštose statybų dulkėse, palikdami matrosus stovėti prie vandens.

Vasilijus kartu su kitais irkluotojais liko saugoti valties, jausdamas augantį nerimą, kurį kėlė ne priešiškumas, o visiška abejingumas. Aplinkui knibždėjo tūkstančiai kulių – darbininkų, kurie be jokių mašinų, tik krepšiais ir karučiais tempė kalnus akmenų į aukštumas. Orą pildė nepaliaujamas akmenų kaukšėjimas ir skardus kinų kalbos klegesys, kuris Vasilijui labiau priminė nesuprantamą klegesį nei žmonių kalbą. Karštis tapo nepakeliamas; saulė spigino į medinį prieplaukos paklotą, o nuo kranto sklindantis cemento ir deginamų kalkių kvapas graužė gerklę. Keisčiausia buvo tai, kad niekas į juos nekreipė nė mažiausio dėmesio; matrosai čia buvo lyg nematomi praeiviai didžiuliame, dulkėtame skruzdėlyne. Nė vienas darbininkas nepakėlė akių, nė vienas prižiūrėtojas nesulėtino žingsnio – imperijos statybos mašina traškėdama ritosi pirmyn, nepastebėdama saujelės vyrų su dryžuotomis palaidinėmis.

Po poros gerų valandų, kai karštis pasiekė piką ir oras virš uolų ėmė virpėti, prieplaukoje vėl pasirodė konvojus. Adjutantas sugrįžo toks pat nejudrus, o kartu su juo prie „Chrabrost“ šono iš lėto pradėjo artėti pirmosios džonkos. Vasilijus akylai stebėjo, kaip kinai ruošia atsargas. Jie neturėjo jokių pompų ar žarnų – vandenį sėmė paprastais mediniais kibirais iš šulinių, esančių tolėliau nuo krantinės, ir lėta virtine pylė tiesiai į statines džonkose. Vasilijui kilo pagrįsta abejonė, ar jie ten nepila to paties jūros vandens, nes skubėjimas ir abejingumas atrodė įtartini. Smalsumo ir troškulio genamas, jis išlipo iš valties, priėjo prie vieno iš krovikų ir gestais parodė, kad nori atsigerti. Kinas, net neryptelėjęs, abejingai padavė jam medinį kaušą. Vanduo buvo keistas; drungnas, salsvas, su dumblu, bet nebuvo sūrus. Vasilijus nusivalė burną rankove, jausdamas, kaip tas drungnas skystis niekaip nenumalšina tikrojo troškulio.

Kol džonkos lėtai, lyg nenoriai yrėsi link kreiserio šono, Vasilijus grįžo į savo vietą valtyje. Jis jautė, kad Lao-hu-wei nebuvo nusiteikęs svetingai; tai buvo gyvas skruzdėlynas, kuris juos įsileido tik tiek, kiek reikalavo admirolo vėliava stiebe. Kai valtis galiausiai pajudėjo atgal, irklams ritmiškai skrodžiant sunkų vandenį, Vasilijus dar kartą nužvelgė tuos galingų fortų mūrus ir tamsias ambrazūras, kylančias virš įlankos. Jis pagalvojo, kad jei admirolas taip įnirtingai viską žymisi savo bloknote, vadinasi, jam šitas akmenų kalnas rūpi kur kas labiau nei tiesiog vanduo ar prastos anglys.

 

Vilties kibirkštėlė

Tuo metu laive viskas buvo priešingai. Kol Vasilijus prie prieplaukos stebėjo tūkstantinę kulių armiją ir cemento dulkėse skendinčias statybas, laivo lazarete prasidėjo rašto, o tiksliau – piešimo pamokos. Vakar Hamiltono padėta nupiešti pirma spausdintinė „T“ raidė dabar Jonui atrodė kaip kelrodis. Tas juodas brūkšnys ant gelsvo popieriaus buvo daugiau nei ženklas; tai buvo įrodymas, kad jo rankos, sukurtos tik grubiam darbui, gali sukurti kažką, kas nemiršta. Jonas pamažu įsidrąsino. Kai Hamiltonas ant stalelio padėjo švarų lapą ir liepė nukopijuoti dar kelias spausdintines raides iš atversto žurnalo, prasidėjo lėtas, sekinantis rašymo darbas, reikalaujantis daugiau kantrybės nei budėjimas prie patrankos.

Hamiltonas sėdėjo šalia, viena ranka taisydamasis akinius, ir stebėjo kiekvieną mokinio judesį. Daktaras pats vis dar stebėjosi, kaip jam į galvą atėjo toks beprotiškas sprendimas – piešti raides, užuot jas rašius, tačiau kito kelio nebuvo. Vienintelis žmogus, mokantis skaityti Jono gimtinėje, buvo brolis Kostas, kuris taip pat buvo apribotas savo galimybių – jis skaitė tik spausdintą bukvarių, kurį jam kažkada buvo davęs vietos popas. Hamiltonas suprato, kad rašytinis, vingiuotas raštas Kostui būtų buvęs tik nesuprantamas raizgalynas, o šios kampuotos, statmenai nubrėžtos linijos turėjo šansą.

Tą dieną Jonas pagaliau išmoko suvaldyti pirmą kartą beviltiškai nepavykusią „A“ raidę. Po jos, lėtai vedžiodamas plunksną ir vis pamirkydamas ją į žalvarinę rašalinę, jis įveikė „B“ ir „C“, o pabaigoje, tarsi norėdamas įsitikinti savo galia, dar kartą pasikartojo vakarykštę „T“. Plunksna buvo sunki, ji vis dar spyriojosi sugrubusiuose pirštuose, o dešinysis petys po kiekvieno staigesnio brūkšnio atsiliepdavo aštriu, deginančiu mauduliu. Jonas dirbo sukandęs dantis, o ant jo kaktos išdygo stambūs prakaito lašai, kurie tyško ant medinio stalo krašto. Jis jautėsi nebe matrosu, o raštininku ar piešėju, kuris iš tamsos traukia pamirštus vaizdus.

Už iliuminatoriaus tvyrojusi įlankos ramybė padėjo susikaupti. Kreiseris nejudėjo, negirdėti buvo nei variklių vibracijos, nei bangų plakimosi į korpusą – tik tolimas kūjų kaukšėjimas krante ir duslus džonkų daužymasis į „Chrabrost“ šoną, kai jos plukdė anglis ir vandenį. Hamiltonas stebėjo, kaip po Jono plunksna gimsta keistas, kampuotas pasaulis. Daktaras pajuto keistą pasididžiavimą; tai nebuvo tik medicina, tai buvo pradžia.

Pirmą kartą atsirado viltis. Jonas pajuto, kad galbūt Vladivostoke, kai laivas galutinai mes inkarus Rusijos krante ir admirolas Volkonskis pasieks savo tikslą, jis iš tiesų galės pasiųsti namo žinią. Hamiltonas atsargiai paėmė lapą, nužvelgė tas kampuotas, kiek drebančias, bet aiškiai atpažįstamas raides ir patenkintas linktelėjo. Kol admirolas bloknote braižė planus, kaip užvaldyti šią įlanką, Jonas braižė savo kelią namo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS