TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Tigro uodega

 

Inkarai kyla 

Rytas prasidėjo ne nuo saulės, o nuo šaižaus, ausį rėžiančio bocmano švilpuko. Šešta valanda – rugsėjo pradžia ties pusiauju nereiškė jokios vėsos. Oras koridoriuose buvo tirštas, persigėręs nakties drėgmės ir priplėkusio plieno kvapo, tačiau laivyno statutas klimato nepaisė.

— Kelkitės, tinginiai, laikas judint subines! O tu, Michalyčiau, pabust laikas, ar vėl sapnuoji kaimo mergas? — nuaidėjo Zotovo balsas ir duslus spyris į Michalyčiaus runduką. Bocmanas nebuvo piktas, tačiau jo balso tonas, grėsmingas ir žemas, neleido abejoti – rytinė kantrybė baigėsi ties pirmuoju švilpuku. — Jei po minutės tavęs nebus prie praustuvės, asmeniškai pasirūpinsiu, kad tavo nugara susipažintų su šlapia virve. Živo von mytsia!

Jonas lazarete girdėjo tą bruzdesį – šimtų kojų trepsėjimą link prausyklų, duslų vandens kliokimą ir Michalyčiaus murmėjimą, kuris net ir tokį rytą rado progą pasiskųsti neteisybe. Daktaras Hamiltonas, ką tik nusiprausęs veidą vėsiu vandeniu, viena ranka taisėsi akinius, o kita pedantiškai tvarkė instrumentus ant savo stalo. Kreiseryje „Chrabrost“ pyktis laikėsi taip pat atkakliai kaip rūdys ant borto ar pelėsis triumų kampuose.

Netrukus lazarete pasirodė kambuzo budintis su pusryčių padėklu. Pagal statutą, po prausimosi įgulai buvo skiriamas pusvalandis pusryčiams, kad skrandžiai nebūtų tušti prieš sunkiausią dienos darbą. Budintis pastatė ant Hamiltono stalo garuojantį arbatinuką ir lėkštę su džiovintais vaisiais, o Jonui prie gulto padėjo dubenėlį tirštos košės ir stiklinę tamsios arbatos. Hamiltonas lėtai gurkšnojo gėrimą, stebėdamas, kaip pro iliuminatorių sklaidosi rytinė migla virš Manilos įlankos. Jis žinojo – tai paskutinės ramybės minutės prieš tai, kai visas laivas virs dūzgiančiu metaliniu aviliu.

Pusvalandis prabėgo greitai, bet dar nespėjus surinkti indų, į lazaretą minutei įsmuko Vasilijus. Kadangi kubrikas buvo visai šalia, jis išnaudojo tas kelias laisvas sekundes iki generalinės komandos. Jis atrodė uždusęs, o jo paradinė palaidinė dar nebuvo spėjusi išdžiūti po vakarykščio vizito į krantą.

— Jonai, gyvas! — sušnibždėjo Vasilijus, žvilgtelėdamas į duris, ar nepasirodys bocmanas. — Išplaukiam! Vėl Kinijos jūros — kokios aštuonios dienos iki kranto. Žiūriu, jau popierių pasidėjai... dabar neišsisuksi.

Vasilijus krizendamas papurtė galvą, bet Jonui tai nebuvo juokinga. Jis žvelgė į švarų gelsvą popierių ant savo stalelio ir juto šaltį krūtinėje. Jis ne tik nemokėjo rašyti – jis net nebuvo pabandęs suvaldyti tos plunksnos.

— Po mestam! — virš denio nuaidėjo bocmano komanda.

— Kelti inkarus! — sukomandavo Baranovas.

Vasilijus akimirksniu apsisuko ir jau darydamas pirmą žingsnį pro duris atsigręžė į Hamiltoną, kuris visą tą laiką tylėdamas stebėjo jų pokalbį. Išbėgančiam matrosui pavymui daktaras ramiu, bet tvirtu balsu sviedė:

— A my... naučimsia.

Vasilijus dingo koridoriaus tamsoje, o lazaretas krūptelėjo nuo pirmojo inkarų gervių smūgio. Garinės gervės ėmė dusliai vaitoti, o inkarų grandinės lėtai, lyg nenoriai, pradėjo slysti pro kliuzus atgal į laivą. Matrosai su žarnomis plovė nuo kylančių narelių pilką, dvokiantį uosto purvą. Tai buvo sunkiausia akimirka – „Chrabrost“ inkarai tarsi paskutinį kartą įsikabino į Manilos dumblą, kol galiausiai pasidavė.

Ant tiltelio kapitonas Baranovas jau pasitiko locmaną – tą patį ispaną, kuris užlipo į denį be jokio skubėjimo, tarsi jo siesta būtų ne pasibaigusi, o tik persikėlusi į rusišką laivą. „Chrabrost“ lėtai, vos juntamai suvirpėjo ir atsiplėšė nuo Manilos dugno. Sraigtai ėmė plakti vandenį ir kreiseris pasuko link Corregidoro salos uolų.

 

Drebančios rankos

„Chrabrost“ galutinai paliko Manilos įlankos ramybę. Vos tik kreiseris aplenkė Corregidoro salos uolas, jo korpusas pajuto atviros Pietų Kinijos jūros alsavimą. Tai nebuvo audra, tik tas ilgas, ritmiškas vandenyno siūbavimas, kuris priverčia kiekvieną laivo detalę skųstis savaip: girgždėjo medinės pertvaros, kažkur triumų gilumoje dusliai bumptelėjo blogai pritvirtinta dėžė, o plieninis korpusas atsakė žemu, visą kūną persmelkiančiu gaudesiu. Lazarete šis supimas jautėsi ypač aštriai – melsva Jabločkovo lempa lėtai braižė šviesos lankus ant lubų, o Hamiltono instrumentai stiklinėse spintelėse tyliai, erzinančiai tilindžiavo į taktą kiekvienai bangai.

Daktaras pajuto, kad dabar – pati tinkamiausia akimirka. Jis norėjo išnaudoti tą trumpą, Vasilijaus įneštą entuziazmą, kol Jonas dar neprarado noro kalbėtis su namais per šį gelsvą, dar niekieno nepaliestą popieriaus lapą. Hamiltonas prisitraukė kėdę prie Jono gulto, atsargiai, lyg ruošdamas operacijai, atidengė Baranovo žurnalą. Priešais Joną jis padėjo švarų lapą, kurio kraštai švelniai virpėjo nuo laivo vibracijos. Daktaras lėtai, statmenai nupiešė spausdintą raidę „A“ ant lapo viršaus – tai turėjo būti pavyzdys, kelrodė žvaigždė šioje beraštystės tamsoje.

— Na-čnem... Jonai, — tyliai ištarė daktaras, ištraukdamas plunksną iš žalvarinės rašalinės. Juodas, blizgantis rašalas akimirką tvyrojo ant plunksnos galo lyg lašas pavojaus. Hamiltonas ištiesė ją Jonui. — Tvoja očered. Risuj.

Jonas lėtai ištiesė dešinę ranką. Jis žiūrėjo į plunksną lyg į svetimą, pavojingą padarą. Vos jo pirštų galai palietė lengvą plunksnos kotelį, per visą petį nuvilnijo deginanti banga. Sužeistas sąnarys akimirksniu atsiliepė aštriu, tvinkčiojančiu skausmu, kuris priminė apie kiekvieną nutrauktą raumenį ir sutrupintą kaulą. Jis bandė suimti plunksną stipriau, tačiau kiekvienas smulkus judesys kirto per nervus, versdamas pirštus drebėti. Jonas sukando dantis, ant kaktos išmušė stambūs prakaito lašai. Jis žiūrėjo į daktaro nupieštą „A“ – tiesią, tvirtą, nepalaužiamą.

Jonas bandė atkartoti pirmąjį brūkšnį, nukreipti plunksną žemyn, tačiau laivas tuo metu lėtai nusviro į šoninę bangą. Tas nepastebimas svyravimas dešiniajai rankai tapo nepakeliamas. Skausmas petyje plykstelėjo tokia jėga, kad Jonui akimirką aptemo akyse. Plunksna tik skausmingai krestelėjo popierių, palikdama neaiškią, juodą rašalo dėmę, kuri nė iš tolo nepriminė raidės – tai buvo greičiau sužeisto žmogaus dejonė ant popieriaus.

Jis jautė gėdą. Didžiulį, augantį bejėgiškumą, kuris buvo baisesnis už patį sužalojimą. Jonas suprato, kad jo ranka buvo skirta kirviui ir plūgui, o ne šitam lengvam koteliui. Beviltiškai nuleidęs ranką, jis pajuto, kaip rašalas sutepa paklodę, ir lėtai grąžino plunksną Hamiltonui. Jis susmuko atgal į gultą, o jo žvilgsnis nuklydo į lubas, kur lempa toliau abejingai sūpavosi.

Daktaras Hamiltonas, stebėjęs Jono pastangas ir tą lėtai tinstantį skausmą jo veide, lėtai paėmė plunksną ir užsuko rašalinę. Jis suprato – kankinti pacientą dabar būtų beprasmiška.

— Rano, — šnibžtelėjo daktaras, atsargiai pataisydamas Jonui antklodę ir apžiūrėdamas, ar per tvarstį nepradėjo sunktis kraujas. — Eščio plečo bolit.

Hamiltonas nutarė laukti. Jis žinojo, kad jų laukia dar gera savaitė kelio į šiaurę, pro Taivano sąsiaurį į pilkesnius, vėsesnius vandenis. Jie plaukė į vietą, kurią rusai vadino Lao-hu-wei. Per tą laiką žaizda turėjo pamažu rimti, o kai jie pasieks tą užuovėją, kur po Tigro uodegos apsauga laivas sustings kaip įkaltas, o jūra nurims, jie bandys vėl. Jonas užsimerkė, jausdamas, kaip pamažu atlėgsta tas aštrus dieglys, ir suprato, kad jų laukia ilgas, tylus žygis per bangas, kol popierius pagaliau priims jo pirmąjį žodį.

 

Tigro uodegos ramybė ir pirma raidė

Nuo išplaukimo iš Manilos praėjo niekuo neypatinga savaitė. Laivas atkakliai skynėsi kelią per Kinijos jūras link Lao-hu-wei. Joną vis dar kankino skausmas petyje, bet jis jau atsikeldavo iš lovos ir bandė vaikščioti po lazaretą, prilaikydamas sveikąja ranka sužeistąją. Žvilgsnis vis dažniau krypdavo į iliuminatorių. Galiausiai danguje pasirodė pulkai kranto paukščių, kurie signalizavo, kad šio etapo kelionės tikslas jau čia pat.

„Chrabrost“ lėtai sėlino link uolėtų pakrančių, kurios iš tolo atrodė kaip neįveikiama siena. Admirolas Volkonskis stovėjo ant tiltelio, įsirėmęs rankomis į turėklus, ir akylai stebėjo kiekvieną artėjantį uolų kyšulį. Priešais atsivėrė siauras, vos trijų šimtų metrų pločio praėjimas – vartai į vidinį reidą, kurie didelę grimzlę turinčiam kreiseriui atrodė tarsi adata, pro kurią reikia praverti plieninį siūlą. Tačiau gylis čia buvo pavydėtinas. Vos laivui kirtus šią nematomą liniją, Pietų Kinijos jūros bangavimas staiga išnyko, užleisdamas vietą stiklo ramybės vandeniui.

Tai buvo Lao-hu-wei. Volkonskis žvelgė į siaurą uolų ir smėlio juostą, kuri lyg tikra tigro uodega užstojo uostą nuo Geltonosios jūros vėjų. Čia galėjo sutilpti visa Rusijos imperijos eskadra, ir dar liktų vietos svetimiems laivams stebėti. Tai nebuvo tiesiog įlanka – tai buvo gamtos sukurta slėptuvė, kurioje laivai galėjo ilsėtis net per baisiausias audras.

Admirolas nukreipė žiūronus į pakrantės aukštumas. Ten, tarp gelsvų uolų, jau matėsi kinų statomų tvirtovių kontūrai. Nors statyboms vadovavo vokiečių inžinieriai ir jos pretendavo į modernumą, Volkonskis matė daugiau nei akmenis ir cementą. Jis jautė šios vietos galią. Admirolą tiesiog užvaldė šis vaizdas – jis jau suprato — ši vieta kainuos brangiai. Bet sprendimas buvo priimtas. Mintis buvo paprasta ir pavojinga — ši vieta turi priklausyti jiems. Čia bus Rusijos atrama, kurios niekas nedrįs pajudinti. Šis diplomatinis impulsas, kurį jis ketino perduoti ir Sankt Peterburgui, ir Pekinui, turėjo tapti pirmąja plyta būsimoje tvirtovėje.

Tuo tarpu laivo viduje, lazareto tyloje, Jonas pirmą kartą po daugelio dienų pajuto visišką ramybę. Laivas nebesisūpavo, nebevibravo nuo variklių – jis stovėjo lyg įkastas Lao-hu-wei užuovėjoje. Ši tyla ir stabilumas buvo tai, ko Hamiltonas laukė. Daktaras lėtai atvertė Baranovo žurnalą ant stalo prie Jono gulto.

— Slušaj, Jonai, — tyliai prabilo Hamiltonas, jo balsas šioje tyloje skambėjo užtikrintai. — Čia... ramu. Nėra bangų. Dabar mes... piešti.

Daktaras pamirkė plunksną į žalvarinę rašalinę ir parodė Jonui stambią, stačią raidę „T“ Baranovo žurnale. Tai buvo pirmoji raidė žodyje, kurį Jonas norėjo pasakyti tėvui. Jono pirštai suvirpėjo, bet matydamas daktaro ramybę ir jausdamas po laivo kilu nejudantį Lao-hu-wei dugną, jis suprato – šiandien „ne“ nebebus.

Klausiamai nužvelgęs Hamiltoną, Jonas prisėdo ant šalia stalo stovinčios taburetės. Gydytojas paėmė plunksną į rankas ir pats nupiešė raidę „T“.

— Teper ty.

Jonas drebančia ranka paėmė plunksną ir akimirką nedrįso pradėti. Tada Hamiltonas, paėmęs atsargiai nukreipė jo ranką, parodė pirmuosius judesius, kaip vedžioti raidę. Pirmoji raidė gavosi ne itin tiksli, kampuota ir kiek kreiva, bet atpažįstama. Jonui tai kainavo tiek jėgų, kad atrodė, jog visą dieną kilnoti sunkius sviedinius prie šešių colių pabūklo būtų buvę lengviau. Bet raidė buvo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS