TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Laiškas, kurio nebuvo

 

Trumpiausios sutemos

Jonas stebėjo pro iliuminatorių, kaip Manilos įlanką ryja tamsa. Čia, pusiaujo prieigose, vakaras neturėjo tų ilgų, ramių sutemų, prie kurių jis buvo pratęs Gegabrastyje. Namie saulė leisdavosi lėtai, ilgai laikydamasi virš rugienų, kol šviesa pamažu išblukdavo į pilką vėsą. Tada žmogus spėdavo grįžti iš laukų, nusiplauti dulkes ir ramiai užbaigti dieną. Čia šviesa dingdavo per akimirką – dar ką tik dangus liepsnojo, o po kelių akimirkų ant kreiserio „Chrabrost“ denių nukrito akla, sunki naktis. Jonui atrodė, kad šitas kraštas niekam neduoda laiko priprasti – net saulę jis išveja greičiau, nei žmogus spėja apie ją pamanyti.

Lazareto viduje daktaro Hamiltono uždegta Jabločkovo lempa suzvimbė, užpildydama patalpą šalta, melsva šviesa. Jonas nusuko žvilgsnį nuo juodo iliuminatoriaus skritulio. Jam nereikėjo jokių paaiškinimų, kodėl dangus čia gęsta taip sparčiai; jam tiesiog buvo neramu dėl to nepaaiškinamo greičio, su kuriuo keitėsi jo paties likimas. Viskas aplinkui tapo svetima: ir šviesa, ir tamsa, ir net laikas, kuris čia tekėjo visai kitu ritmu.

Daktaras Hamiltonas, sugrįžęs iš kranto, ramiai krapštėsi prie savo stalo. Iš jo drabužių sklido svetimas Manilos kvapas – dulkių, sausumos ir tų nepažįstamų vaisių saldokas aromatas. Vasilijus dar nespėjo sugrįžti iš denio, tad lazarete tvyrojo daktarui ir Jonui jau įprasta tyla, kurioje girdėjosi tik lėtas plunksnos skrebėjimas.

Hamiltonas atsistojo, priėjo prie Jono ir padėjo ant stalelio ryšulį. Pirmiausia išvyniojo raudonus, spygliuotus rambutanus. Jonas pajuto, kaip burnoje susikaupė seilės, prisiminus tą saldų skonį, bet jo žvilgsnis iškart užkliuvo už kito daikto. Šalia vaisių daktaras padėjo šūsnį gelsvų vokų ir kelis lygius, storus popieriaus lapus. Baltame lempų švytėjime popierius atrodė toks švarus ir brangus, kad Jonas net pabijojo prie jo prisiliesti savo šiurkščiais pirštais.

— Kak obeščal, — trumpai tarė daktaras. Jis nusišypsojo, bet jo žvilgsnis jau buvo kitur – jis tiesiog vykdė pažadą, manydamas, kad duoda žmogui įrankį pasiguosti. — Pismo.

Hamiltonas linktelėjo ir pasitraukė prie savo užrašų, palikdamas Joną akis į akį su ta gelsva tuštuma. Jonas lėtai ištiesė sveikąją ranką, bet pirštų galais palietęs lygų popieriaus kraštą, tuoj pat ją atitraukė. Jam pasidarė šalta. Daktaras manė, kad popierius ir vokas yra viskas, ko reikia, bet Jonui tai buvo dar vienas priminimas apie jo paties tamsumą. Jis mokėjo nupjauti rugius, mokėjo išvalyti patrankos vamzdį ir net šiek tiek suprasti, ką rėkia bocmanas, bet jis neturėjo žalio supratimo, kaip priversti tas mintis apie namus virsti juodais ženklais ant šito balto lapo.

Jis žiūrėjo į popierių ir jautė gėdą, kurios nesugebėjo užmušti net petyje tvinkčiojantis skausmas. Tas popierius reikalavo raidžių, o Jonas turėjo tik ilgesį.

— Jonai, matau, daktaras jau „paštą“ atidarė! — Vasilijus įžengė į lazaretą, vilkėdamas švarius apatinius marškinius, rankose spausdamas savo paradinius batus. — Gražus popierius, tik žiūrėk, neišmozok purvinais nagais ir sultimis. O aš, brolau, rytoj pas gubernatorių plauksiu. Bocmanas jau urzgia — jei nespindėsim, kailį nudirs. Lekiu batus šveisti. Rytoj bus didelė diena. Admirolas bus pasidabinęs kaip caras, o ispanai turės pamatyti, kokia jėga į jų reidą atplaukė. Grįšiu – papasakosiu, kokios ten damos balkonuose vėduoklėmis mojuoja. Gal net kokių žinių apie kursą į šiaurę nugirsiu.

Vasilijus dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė, palikdamas lazarete dar gilesnę tylą. Hamiltonas, sėdintis prie savo stalo, net nepasuko galvos, tarsi tie Vasilijaus žodžiai būtų buvę tik nereikšmingas uosto triukšmas.

Jonas vėl liko vienas su tuo akinančiai baltu popieriumi. Už durų girdėjosi ritmiškas batų šveitimas ir prislopintas matrosų juokas – laivas ruošėsi paradui, o jis ruošėsi savo asmeniniam mūšiui. Popierius gulėjo ant stalelio kaip nebylus iššūkis, o Jonas jautė, kad naktis bus ilga.

 

Malakanjango rūmai ir beraštystė

Rytas Manilos reide prasidėjo nuo krakmolo traškėjimo ir tvankaus karščio. Vasilijus, vilkėdamas švarią paradinę palaidinę, kurios apykaklė veržė kaklą, stovėjo admirolo valtyje tvirtai įsirėmęs į irklą. Admirolas Volkonskis sėdėjo gale, sustingęs lyg išlietas iš bronzos. Kai valtis prisišvartavo prie Malakanjango rūmų krantinės, Vasilijus pirmą kartą pamažu suprato, ką reiškia „imperijos veidas“. Rūmai spigino akis savo baltumu, o ispanų gvardiečiai, stovintys prie vartų, atrodė lyg iš vaškinių figūrų muziejaus – puošnūs, bet nejudrūs, lyg pati ispanų galybė čia būtų tik dekoracija. Vasilijui buvo liepta likti sargyboje prie laiptų, kol Volkonskis su adjutantu dingo kolonadų šešėlyje. Matrosas stovėjo nejudėdamas, jausdamas nugara sruvenantį prakaitą, ir stebėjo ispanų damas, kurios tolimuose balkonuose vėdavosi vėduoklėmis, visiškai nekreipdamos dėmesio į matrosus.

Tuo tarpu laive, lazareto tyloje, daktaras Hamiltonas ruošėsi savo asmeninei misijai. Jis lėtai atsuko sunkią žalvarinę rašalinę ir padėjo ją ant savo stalelio. Ištraukė vieną iš tų brangių gelsvo popieriaus lapų, atsargiai jį išlygino ir pastūmė link Jono, tarytum kviesdamas jį pradėti. Daktaras jautėsi pakylėtas – jam tai buvo būdas padėti savo pacientui surasti ryšį su namais, tačiau jis nė neįtarė, kokią naštą užkrovė šiam tyliam lietuviui.

Jonas pajuto, kaip šaltas prakaitas išmušė kaktą. Jis žiūrėjo į tą akinantį popieriaus baltumą, o mintyse keikė save už tą kvailą norą pranešti apie save tėvams. Jis lėtai papurtė galvą ir nusuko žvilgsnį į iliuminatorių. Hamiltonas sutriko. Jis paėmė plunksną, pamirkė ją į rašalą ir vėl pažiūrėjo į Joną, manydamas, kad šis tiesiog nedrįsta pradėti.

— Na, Jonai... — Hamiltonas laužyta rusų kalba bandė padrąsinti. — Sakyk. Aš... pismo... rašyti.

Tik dabar, pamatęs Jono akyse tą giliausią gėdą ir neviltį, daktaras pradėjo suvokti situacijos tikrumą.

— Ja... neumeju pisat, — pusbalsiu ištarė Jonas. Tas prisipažinimas jam skambėjo skaudžiau už bet kokį fizinį skausmą. – Bukvy... znaju. No pisat...

Jonas nutilo, nuleidęs galvą. Hamiltonas sustingo su plunksna rankoje. Tik dabar jis pagaliau suprato, į kokią aklavietę jie abu įpuolė. Jis, išsilavinęs britas, net nepagalvojo, kad žmogus gali pažinti ženklus, bet nesugebėti jų atkurti. Tačiau baisiausia buvo net ne tai. Hamiltonas staiga suprato, kad net jei jis pats bandytų kažką suraityti ta kalba, kurios beveik nemoka, jų pastangos būtų beprasmės. Kas ten, tolimame Jono kaime, sugebėtų perskaityti daktaro išraizgytus rusiškus ar, dar blogiau, angliškus žodžius? Joks paštas ir jokie vokai negalėjo išgelbėti žmogaus iš jo paties tamsos. Abu vyrai lazarete sėdėjo tylėdami, o tarp jų ant stalelio gulėjo tas gelsvas popieriaus lapas – dabar jis atrodė nebe kaip dovana, o kaip neperžengiama bedugnė.

 

Spausdintos raidės

Hamiltonas lėtai padėjo plunksną ant stalelio krašto. Jo galvoje viena po kitos griuvo visos logiškos konstrukcijos, kurias jis buvo susidėliojęs apie pagalbą Jonui. Jis žiūrėjo į matrosą ir bandė suvokti, kaip tokioje beviltiškoje tamsoje vis dar gali rusenti noras pasiųsti žinią namo. Daktaras atsilošė kėdėje, jo žvilgsnis nuklydo į melsvą lempų šviesą.

— Jonai, — tyliai prabilo Hamiltonas, šįkart itin atsargiai rinkdamas kiekvieną rusišką žodį. — Jei aš... rašyti... Ar namie kas nors skaityti?

Jonas akimirką dvejojo, jo mintys nuklydo į dulkėtą Gegabrasčio trobą, kur vakarais vienintelis girdimas garsas būdavo šlamantys popieriaus lapai.

— Brolis... Kostas, — kimiai atsakė jis, trumpai žvilgtelėdamas į daktarą. — Jis skaito knygas. Popas kažkada davė... bukvarių.

Hamiltonas pajuto, kaip širdis krūptelėjo. Kostas skaito knygas. Vadinasi, jis pažįsta knyginį, statų šriftą, bet greičiausiai niekada gyvenime nėra matęs vingiuoto, grakštaus rašytinio teksto, kurį Hamiltonas ruošėsi suraityti. Štai kur buvo tikroji aklavietė – jų pasauliai nesusitiko net raidėse. Daktaras suprato: net jei jis pats, laužydamas liežuvį, kažką užrašytų, Kostui tai būtų tik krūva nesuprantamų vingių ir raizgalynių.

Ši mintis daktarui nedavė ramybės visą popietę. Jis prisiminė kapitoną Baranovą, kuris dar kelionės pradžioje, norėdamas, kad britas greičiau pramoktų kalbą, davė jam šūsnį senų iliustruotų žurnalų apie laivybą ir mediciną. Hamiltonas naktimis juos vartydavo, bandydamas įsiminti griežtas, kampuotas rusiškas raides. Ir staiga jam toptelėjo mintis.

Daktaras priėjo prie savo lentynos, ištraukė vieną iš tų storų, apdilusiais viršeliais Baranovo žurnalų ir atvertė jį ties straipsniu apie garo mašinas. Pirštu jis parodė į stambias, aiškias spausdintas raides.

— Jonai, žiūrėk, — Hamiltonas šyptelėjo, ir tame šypsnyje buvo kažkas ryžtingo. — Mes ne rašyti. Mes... piešti. Kaip čia. Kaip knygoje.

Daktaras paėmė švarų lapą ir lėtai, lyg brėžtų sudėtingo prietaiso schemą, plunksna išvedė stambią, kampuotą raidę „A“. Po jos – „B“. Tai nebuvo raštas, tai buvo bandymas atkurti spausdintą vaizdą, kurį Kostas atpažintų iš savo bukvarių. Hamiltonas suprato, kad tai bus milžiniškos kantrybės reikalaujantis darbas – rašyti laišką spausdintinėmis raidėmis, bet tai buvo vienintelis būdas pramušti tą tylos sieną. Jonas stebėjo daktaro ranką ir pirmą kartą pajuto, kad tamsa po truputį pradeda sklaidytis.

Hamiltonas suvokė, koks milžiniškas iššūkis jų laukia. Tai nebuvo tiesiog laiško rašymas – tai buvo bandymas apeiti beraštystę ir atstumą, naudojant svetimus žurnalus kaip vienintelį pamatą. Daktaras pajuto, kaip jo paties entuziazmas, dar ką tik degęs genialia idėja, pamažu atlėgo, užleisdamas vietą nuovargiui ir abejonei. Jis matė, kad Jonas visiškai išseko; tas trumpas pokalbis ir staigus vilties pliūpsnis išsiurbė paskutines matroso jėgas.

Jonas lėtai grimzdo į pagalvę, jo akys dar kartą užkliuvo už gelsvo popieriaus lapo, bet dabar tas baltumas jo nebegąsdino. Sprendimas buvo rastas. Tai buvo neįmanoma, varginanti ir beprotiška mintis, bet ji buvo vienintelė. Paskutinės jo jėgos išseko kartu su šiuo suvokimu, ir kūnas vėl pareikalavo duoklės už karštinę ir sužalotą petį.

Hamiltonas atsistojo, užsuko žalvarinę rašalinę ir atsargiai padėjo plunksną į šalį. Jis priėjo prie Jono, pataisė jam antklodę ir, matydamas, kaip ligonio vokai sunkėja, ištarė tik du žodžius:

— Okrepneš... napišem.

Jonas nieko neatsakė, tik silpnai linktelėjo. „Sutvirtėsi – parašysim“. Šie daktaro žodžiai jam nuskambėjo kaip švenčiausia priesaika. Su šia mintimi jis ir nugrimzdo į gilų, pirmą kartą po ilgo laiko ramų miegą, kol virš „Chrabrost“ denių toliau dūzgė uosto naktis ir ruošėsi aušti vizito diena.

 

Sugrįžimas

Vakarop admirolo valtis dusliai bumbtelėjo į šoną, tačiau to garso beveik niekas neišgirdo. Kitame borte krovos darbai vyko visu įkarščiu: gervės girgždėjo, anglių baržos daužėsi į korpusą, o matrosų riksmai ir krentančių maišų garsas užpildė visą reidą. Vasilijus į lazaretą tiesiog įsmuko pro duris, stengdamasis nekelti triukšmo. Jis atrodė lyg po sunkiausios pamainos kuro triumose – paradinė palaidinė buvo šlapia nuo prakaito, apykaklė nusmukusi, o veidas raudonas nuo negailestingos Manilos saulės ir kelias valandas trukusio nejudraus sėdėjimo valtyje.

Jis trumpam prisėdo ant taburetės prie Jono gulto, sunkiai gaudydamas orą.

— Jonai, geriau jau aš būčiau anglis krovęs kartu su visais, — sunkiai iškvėpė Vasilijus, braukdamas prakaitą nuo kaktos. — Tas Manilos karštis prie prieplaukos smegenis lydo greičiau nei krosnis. Sėdi valtyje kaip įbestas, pajudėti negali, nes admirolas krante „atstovauja imperijai“, o tu jautiesi kaip keptas vėžys, kol ponai karietomis važinėjasi. Visa laimė, uoste pora palmių augo, likome gyvi.

Jonas, kiek pailsėjęs, lėtai pasisuko į draugą. Vasilijaus balsas buvo vienintelis dalykas, kuris vėl sujungė jį su tikrove po tos slegiančios tylos su daktaru.

— Bet matytum tuos rūmus, nors iš tolo, Jonai... Balti, spigina akis. Admirolą karieta išsivežė, o mus paliko prie laiptų kepti. Gvardiečiai ten su tokiomis plunksnomis ant kepurių, lyg kukučiai kokie. O admirolas grįžo visas patenkintas, per bortą lipdamas net nesidairė. Bocmanas tik suriaumojo, kad rytoj su saule kelsime inkarus ir eisime toliau į šiaurę. Vadinasi, baigėsi mūsų poilsis reide, Jonai. Rytoj vėl gersime druską.

Vasilijus staiga nutilo, pamatęs gelsvą popieriaus lapą, kuris vis dar gulėjo ant Jono stalelio – toks pat švarus ir tuščias kaip ryte. Jis krizendamas papurtė galvą ir bakstelėjo pirštu į popieriaus kampą.

— Ką, Jonai? Dar nepradėjai? Kai išplauksime ir jūra banguos, neparašysi. Tada tavo raidės šokinės kaip blusos ant karštos skardos, o tėvas Gegabrastyje pagalvos, kad sūnus ne į laivyną, o į pragarą papuolė. Tokiam popieriui ramybės reikia, o ne matrosiškos rankos, kuri tik virvę ir čarką pažįsta.

Jonas nieko neatsakė. Jis klausėsi Vasilijaus pašaipų, bet giliai viduje suprato, kad draugas teisus – jo ranka iš tiesų pažino tik grubius darbus. Tačiau popierius jo nebegąsdino. Jis pagaliau turėjo būdą prie jo prieiti. Žinojo, kad daktaras rado išeitį, o laiko jie dar turės. Iki Vladivostoko, kur laišką bus galima išsiųsti tikrai, dar laukė ilgas kelias per vandenynus. Jonas užmerkė akis jausdamas, kaip jėgos pamažu grįžta, o tas sunkus mūšis su raidėmis įvyks kažkada vėliau, kai kūnas ir dvasia bus tam pasiruošę.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS