XIX Skyrius.
Kur plauksim?
Doverio vartai
1887-ųjų birželio 26-osios ankstų rytą Rusijos imperijos naujutėlaitis kreiseris „Chrabrost“ artėjo prie Doverio. Šiame reide susikirsdavo dešimtys laivybos linijų, įvairiomis kryptimis zujo šimtai laivų. Artėdami prie Lamanšo sąsiaurio, skiriančio Prancūziją nuo Anglijos, laivai, ypač kariniai ir turintys didelę grimzlę, visada jautė pavojų. Sąsiauryje vyravo vakarų krypties srovės ir pietvakarių vėjai, kurie kartais būdavo pakankamai stiprūs, kad užneštų laivą ant seklumos arba apsunkintų prasilenimą.
„Chrabrost“, artėdamas prie sąsiaurio, sutikdavo vis daugiau skirtingų laivų, kurių stiebuose plevėsuodavo ne tik Doverio uosto ir reido šeimininkų anglų vėliavos, bet ir prancūzų, vokiečių, belgų, olandų ar italų spalvos. Kartais vėjyje plazdėdavo Jonui visiškai nematytos vėliavos. Jis tyliu žvilgsniu klausdavo savo artelės draugo Vasilijaus, kokios šalies tai ženklas. Vasilijus, pamatęs klausiantį žvilgsnį, kantriai aiškindavo – tai Egipto ar net visiškai negirdėtos valstybės Afrikoje pavadinimas. Vasilijus dalijosi kelių metų plaukiojimo patirtimi, sukaupta ankstesniuose laivuose. Pasitaikydavo laivų, kurių kilmės net jis nežinojo – tada tiesiog prisipažindavo matantis tokią pirmą kartą. Tai siejo pasitikėjimo ryšiais abu jaunus matrosus, kurie vienu metu savo kojomis palietė „Chrabrost“ denį Kronštate.
Priplaukus prie Doverio reido ir pasirodžius švyturiui, laivas nuleido inkarą. Kapitonas įsakė signalininkui iškelti „Golf“ vėliavą – reikalavimą locmanui. Didelę grimzlę turinčiam kreiseriui buvo pavojinga plaukti sąsiauriu nežinant tikrųjų srovių, kurios priklausė tiek nuo metų laiko, tiek nuo vyraujančių vėjų.
Netrukus prie kairiojo borto nuleisto štormtrapo prisišvartavo juoda, žemabortė valtis. Kol ją atplukdę matrosai tvirtino valtį prie laivagalio buksyravimui, locmanui pagal seną paprotį buvo nuleistos baltos pirštinės. Jonas prisiminė panašią procedūrą „Svetlanoje“, ties Helsingforso reidu. Dabartinis laivo statusas ir tai, kad jame plaukė admirolas Volkonskis, reikalavo iš kapitono Baranovo paisyti visų jūrų tradicijų ir ritualų. Locmanas, pamatęs baltas pirštines, suprato, kad jam teks lydėti ypatingos svarbos karinį laivą.
Jonas stebėjo, kaip didžiulė plieno masė paklūsta visiškai svetimam žmogui, ir suprato, kad jūrų įstatymai bei ritualai veikia visur. Informuodamas apie manevrus farvateryje, tai vienu, tai dviem trumpais garo sirenos signalais pranešdamas, ar kreiseris suks į dešinę, ar į kairę, „Chrabrost“ pajudėjo į pietus. Prieš akis atsivėrė vaizdas į reide stovinčius laivus. „Chrabrost“ turėjo pakankamai resursų, todėl į uostą neužsuko. Vedamas patyrusio locmano, kreiseris palengva judėjo tarp mažų laivelių ir klykiančių žuvėdrų link išėjimo iš sąsiaurio.
Baltoji siena
Locmanas baigė darbą, gavo dar vieną porą baltų pirštinių ir atsisveikino su kreiseriu. Vos tik „Chrabrost“ paliko Doverio reidą ir pasuko į atvirą Lamanšą, Jonas pro trečiojo pabūklo ambrazūrą pamatė tai, apie ką anksčiau kalbėjo Vasilijus. Jis buvo pasakojęs Jonui apie baltą sieną už Doverio. Dešinėje borto pusėje, kiek tik aprėpė akis, kilo milžiniška, vertikali siena. Ji buvo tokia balta, kad saulės šviesoje rėžė akis, lyg kas būtų ištepęs visą Anglijos krantą šviežiai gesintomis kalkėmis.
Jonas dar nebuvo matęs tokio gamtos stebuklo. Gegabrastyje jis balindavo krosnį, bet čia ta balta spalva dengė visą horizontą. Tai nebuvo uolos su medžiais ar krūmais – tai buvo gryna, sluoksniuota kreida, apačioje skalaujama pilkšvų Lamanšo bangų. Viršuje, ant pačios briaunos, žaliavo plona žolės juosta, kuri atrodė lyg nupjauta peiliu.
– Štai tau ir „Albionas“, – tarė priėjęs Vasilijus. – Senieji jūreiviai sakydavo, kad tai Anglijos kaulai. Kad ir kiek laivų čia sudaužė jūra, kreida lieka tokia pat balta, lyg nieko nebūtų nutikę.
Jonas tylėjo. O Vasilijus pridūrė: – Tai kreida, Nemoj, tiesiog didelis kalnas kreidos.
Jie juto, kaip kreiseris įgauna pagreitį, o virš galvų vėl suriaumoja garo sirena, pranešanti apie naują manevrą. Tie tūkstantmečius stovintys kreidos milžinai Jonui atrodė nejudantys ir abejingi praplaukiančiam plieniniam monstrui. „Chrabrost“ savo dūmų šleifu tarsi bandė ištepti tą tobulą baltumą, bet pietvakarių vėjas akimirksniu nunešdavo suodžius tolyn į jūrą.
Pro ambrazūrą Jonas matė, kaip uolų apačioje verda balta puta, o viršuje, ties pačiu skardžiu, skraido šimtai baltų paukščių, kurie šiame fone atrodė tik kaip maži, judantys taškai. Priekyje jų laukė Keltų jūra, Biskajos įlanka, Ispanija, Portugalija ir sprendimas, kur pasuks laivas: ar į Gibraltarą, ar į pietus, link Afrikos. Būsimas admirolo Volkonskio sprendimas buvo visiems įdomus.
Biskajos šešėlis
Baltas Doverio mirgėjimas pamažu tirpo už laivagalio, kol virto tik blausia juosta horizonto ir dangaus sandūroje. Jonas pajuto, kaip „Chrabrost“ pagavo naują ritmą. Tai nebebuvo atsargus manevravimas reide; dabar kreiseris rodė savo tikrąją galią. Vandens spalva pasikeitė – iš drumzlinos sąsiaurio žalumos ji virto gilia, beveik juoda indigo spalva, o bangos tapo ilgos ir sunkios.
Palikus Lamanšą, atsivėrė Keltų jūra, o su ja – ir pirmasis tikras vandenyno supimas. Čia vanduo nebešokinėjo kaip Baltijoje ar net Šiaurės jūroje; jis kilo lėtais, galingais gūbriais, kurie vertė kreiserio korpusą dejuoti. Jonas stovėjo baterijų denyje, stebėdamas, kaip pro ambrazūrą horizontas tai kyla aukštyn, palikdamas tik pilką dangų, tai sminga žemyn, atverdamas putotą, juodą bedugnę.
– Artėjame prie Biskajos, – ištarė Vasilijus, dar kartą tikrindamas patrankos tvirtinimo lynus. – Ten pasibaigs visi ritualai. Girdėjau matrosus šnekant, kad admirolas dar nepaskelbė galutinio kurso. Visi spėlioja kur pasuks laivas: ar į Gibraltarą, ar į pietus...
Jonas tylėjo, gniauždamas šaltą pabūklo metalą. Kol jie plaukė pro Angliją, viskas atrodė bent kiek pažįstama, bet dabar, kai už borto liko tik bekraštis vanduo, viskas tapo svetima. Net ir Gegabrasčio prisiminimai, vis dar sapnuose aplankantys Joną, atrodė per silpni ir sumenkę. Jis žinojo tik vieną: „Chrabrost“ turi pakankamai anglies, vandens ir parako, kad pasiektų bet kurį pasaulio kraštą, o jo vieta yra čia, prie šių plieno luitų, kurie tapo jo vienintele tikra žeme.
