XIV Skyrius.
Gegužės egzaminas
Kursas į vakarus
Gegužės 1-osios rytas Nevos žiotyse buvo vėsus, bet skaidrus. „Svetlana“, pasigavusi stiprią pavasarinę srovę, lėtai slinko pro „Naujojo Admiraliteto“ krantines. Jonas stovėjo prie dešiniojo borto, užvertęs galvą į milžinišką juodą korpusą, stovintį tarp medinių pastolių. Tai nebuvo medis, prie kurio jis įprato per pusmetį tarnybos – tai buvo grynas, šaltas plienas, sutvirtintas tūkstančiais kniedžių. Jonas prisimerkė ir ant laivo borto, kur darbininkai dar tik baigė tvirtinti bronzines raides, skiemuo po skiemens perskaitė: „CH-RA-B-ROS-T“.
Pro šalį eidamas bocmanas Terentjevas stabtelėjo ir, pamatęs, kur nukreiptas Jono žvilgsnis, garsiai šnypštelėjo per dantis:
– Žiūrėk, Nemoj, žiūrėk... Štai kur gimsta imperijos galia ir didybė! Tai kreiseris „Chrabrost“. Naujasis Admiralitetas – galingiausių laivų kalvė. Po poros savaičių šitas plieninis monstras gers Nevos vandenį, o vėliau – ir visų vandenynų druską.
Jonas nieko neatsakė, tik nulydėjo žvilgsniu juodąjį korpusą, kol jį užstojo kiti statyklos pastatai. Jis nežinojo, kodėl šis vardas jam sukėlė tokį virpulį, bet raidės jam atrodė tvirtesnės už visas tas, kurias jis buvo mokęsis rašyti ant popieriaus. Jam staiga dingtelėjo mintis, jog būtų įdomu pamatyti, kaip toks geležinis kalnas laikosi ant vandens ir koks jausmas stovėti jo denyje. Jonas suprato, kad „Svetlana“ – tik mokykla, o matrosai mokomajame laive amžinai nelieka. Anksčiau ar vėliau ateis diena, kai jį paskirs į kitą laivą, ir jam teks atsisveikinti su kapitonu Ostapenko, kuris neabejotinai jam patiko ir padarė tokį didelį įspūdį. Ta nepažįstama ateitis gąsdino, bet tas juodas plienas statykloje žadino vaikišką smalsumą, kurio Jonas pats sau nedrįso garsiai pripažinti.
Vos fregata išplaukė į atvirus vandenis link Lugos įlankos, prasidėjo intensyvios pratybos. Admiraliteto įsakymas nepaliko vietos poilsiui: per dvi savaites mokomieji laivai turėjo paruošti matrosus taip, kad jie ne tik skirtų virvę nuo lyno, bet ir nebijotų parako dūmų. Nors įgula to nežinojo, kapitonas Ostapenko jau buvo gavęs nurodymą atrinkti geriausius vyrus būsimoms įguloms, tad bocmanas gavo tylų nurodymą „paspausti“ lietuvį. Kapitonas neketino proteguoti tvirto matroso, kuris neabejotinai jam patiko – priešingai, jis norėjo išspausti iš jo viską, kas įmanoma, kad paruoštų jį tikrai tarnybai.
– Kirsk, Nemoj! Čia tau ne mėšlą šakėmis vartyti! – rėkė bocmanas Terentjevas, mesdamas Jonui į rankas sunkų abordažo kirvį. – Čia medis kietas, o priešas bus dar kietesnis! Jei kirsi kaip boba, pats gausi per makaulę!
Jonas tylėdamas sugriebė kirvį. Jo delnai tvirtai apsivijo uosinį kotą. Jis mokėsi ne tik kirsti – jis mokėsi pajusti ginklo svorį, jo inerciją, mokėsi judėti taip, kad jo paties du aršinai ir devyni veršokai taptų ne kliūtimi ankštame denyje, o pranašumu.
Po valandos tokių pratybų Jonas vos laikėsi ant kojų, krūtinė kilnojosi nuo sunkaus kvėpavimo, o marškiniai buvo permirkę prakaitu, tačiau jis, sukandęs dantis, stengėsi išlaikyti tą patį ramų, nieko neišduodantį veidą. Jis žinojo, kad bocmanas stebi kiekvieną jo virptelėjimą, todėl neleido sau parodyti nei nuovargio, nei įniršio.
Tačiau didžiausias išbandymas laukė prie šešių colių pabūklo. Artilerijos puskarininkis, gavęs bocmano pylos, vertė Joną vėl ir vėl tempti keturiasdešimties kilogramų sviedinius iš šaudmenų sandėlio. Kai nuaidėjo pirmasis bandomasis šūvis, Jonui pasirodė, kad pati jūra po laivu skilo pusiau. Blyksnis ir kurtinantis trenksmas nubloškė visus garsus tolyn, o tiršti, sieros kvapo dūmai akimirksniu užpildė denį. Jonas akimirkai apstulbo, jo ausyse spengė taip stipriai, kad jis nebematė nieko, tik pro dūmus mosuojančias puskarininkio rankas. Jis nebuvo mašina – jam prireikė kelių akimirkų, kol susivokė, kur esantis, ir drebančiomis rankomis griebėsi šepečio. Jis stengėsi daryti tai, ką jam visą rytą iki užkimimo rėkė vyresnieji: kišo šepetį į karštą vamzdį, valė nuodegas ir ruošė jį kitam užtaisui, nors širdis daužėsi į šonkaulius garsiau už pačią patranką. Po šūvio jo veidas buvo juodas nuo suodžių, o akyse, pro ašaras nuo dūmų, atsirado naujas, kietas blizgesys.
Jūrininkų globėjo diena
Gegužės 9-osios rytas Lugos įlankoje išaušo ramus. Jonas prabudo ne nuo šaižaus švilpuko, kviečiančio į denį tempti sviedinių, o nuo iškilmingo varpo dūžio. „Svetlana“ nesugrįžo į uostą – ji liko čia, supdamasi ant pilkų bangų toli nuo kranto. Ši diena laivyne buvo šventesnė už visas kitas – gegužės devintąją visa imperija minėjo Šventąjį Mikalojų Stebukladarį, visų jūrininkų ir keliaujančiųjų globėją.
Fregata per naktį pasikeitė: stiebai pasidabino spalvotomis signalinėmis vėliavėlėmis, o denis buvo nušveistas taip švariai, kad ant jo nebeliko nė menkiausio parako šešėlio. Apeigos buvo trumpos ir kariškos. Įgula išsirikiavo ant denio, o kapitonas Ostapenko, stovėdamas priešais vyrus, pats perskaitė maldą globėjui. Jo balsas skambėjo virš tylaus vandens tvirtai, prašydamas ramybės laivams, tvirtybės matrosams ir visai komandai. Šiomis akimirkomis visi – nuo suodino, pakuroje dirbančio kūriko iki aukšto rango karininko – jautėsi esantys viena dalis. Jonui tai priminė kaimo bažnyčią, tik ta bažnyčia buvo keista: joje matėsi tik rimti vyrų veidai ir beribis horizontas. Po maldos kapitonas pasveikino visus su švente, o bocmanas Terentjevas suriaumojo komandą ruoštis šventiniams pietums.
Galiausiai du tvirti matrosai, gniauždami virvines rankenas, iš po denio išnešė sunkią ąžuolinę statinę. Penki kibirai valstybinės degtinės buvo didžiausias turtas visoje įlankoje, tad pralieti bent lašą būtų buvusi nuodėmė. Prie statinės iškart stojo Terentjevas, rankoje laikydamas alavinį samtį – čarką, o šalia jo jaunesnysis karininkas atvertė įgulos sąrašus.
Jonas stovėjo eilėje kartu su visais, gniauždamas savo asmeninį alavinį puodelį. Atėjo jo eilė. Bocmanas panardino čarką į statinę, pasėmė tikslią valstybinę dozę ir šliukštelėjo ją į Jono puodelį. Jonas pajuto aštrų gėrimo kvapą ir, pagavęs Terentjevo žvilgsnį, išpylė skystį į gerklę. Ugnis nudegino stemplę, bet šilta banga pirmą kartą per visą savaitę leido raumenims atsipalaiduoti. Jonas juto, kaip įtampa pamažu palieka jo sprandą ir pečius. Prie šventinio stalo, kur kartu su visa artele kabino riebią košę su jautiena, jis sėdėjo tylėdamas ir žiūrėjo į horizontą. Jis jautėsi jau sutvirtėjęs, jautėsi matrosas, švenčiantis savo globėjo dieną vidury atviros jūros.
Paskutiniai šūviai
Gegužės 10-ąją Lugos įlankoje pakilo šiaurės vakarų vėjas. „Svetlana“ užkūrė katilus, ir finalinis artilerijos egzaminas prasidėjo be jokių ceremonijų. Jonas užėmė savo vietą prie šešių colių pabūklo, rankose jausdamas šaltą sviedinio metalą. Horizonte pasirodęs garlaivis vilko medinį skydą – taikinį, kurį reikėjo sunaikinti siūbuojant laivui.
Tačiau jūra darėsi vis rūstesnė – fregatą stipriai mėtė nuo borto ant borto, o patrankos mechanizmai nuo drėgmės ir nuolatinio siūbavimo pradėjo strigti.
– Nemoj, griebk už svirties! Pasukimo mechanizmas įstrigo! – suriko artilerijos puskarininkis.
Jonas įsispyrė į šlapias denio lentas, jo pečiai po permirkusia rubacha įsitempė taip, kad pasigirdo siūlių trakštelėjimas. Jis stumtelėjo metalinę svirtį visa savo jėga. Pasigirdo duslus krumpliaračių džeržgesys, ir pabūklas pasidavė, lėtai pajudėdamas reikiama kryptimi. Jis jau nebeskubėjo – laukė momento, o kai laivas sekundei sustingo ant bangos keteros, ir nuaidėjo komanda:
– Ugnis!
Po šūvio denį užliejo dūmai, o Jonas, nelaukdamas komandos, griebėsi šepečio vamzdžiui valyti. Po kelių sekundžių virš skydo iššovęs vandens ir skiedrų stulpas patvirtino – pataikyta tiksliai.
Jonas nusišluostė suodžius nuo kaktos, nekreipdamas dėmesio į aplinkinių šūksnius. Ostapenko nuo tiltelio viską matė.
Per likusias kelias dienas Jonas dar spėjo sudalyvauti abordažo pratybose ir padėti mechanikams mašinų skyriuje, kol galiausiai fregata pakėlė inkarą ir pasuko atgal link Sankt Peterburgo.
Pratyboms Lugos įlankoje pasibaigus, Jono tarnybos knygelėje atsirado nauji įrašai: sėkmingai atlikti artilerijos šaudymai, įsisavinti abordažo veiksmai ir darbas prie garo katilų. Jis tiesiog vykdė tai, ką nurodydavo bocmanas, nė nenumanydamas, kad kapitono kajutėje, užrakintame Admiraliteto aplanke, jo pavardė jau įrašyta tarp geriausių. Kai „Svetlana“ pakėlė inkarą ir pasuko link Peterburgo, baigęs savo vachtą Jonas nusileido į kubriką. Sėdėdamas prieblandoje ant savo skrynios, jis adata bandė sutvirtinti darbinės palaidinės siūles, kurios neatlaikė pečių įtampos pratybų metu, ir laukė, kada viršuje nuskambės komanda ruoštis įplaukimui į uostą.
