XIII Skyrius.
Verdantis vanduo
Stokholmo reidas
Išaušo 1887 metų balandžio 25-osios rytas. Stokholmo reide, tyliai supdamasi ant pilkšvų bangų, ryto rūke dūlavo fregata „Svetlana“. Ją dar vakar vakare čia atplukdė kapitonas Ostapenko.
Vos saulei pakilus virš horizonto, ant tiltelio pasirodė kapitonas. Jis trumpai linktelėjo signalininkui: – Kelkite „Whiskey“. Informuokite uostą – ruošiame šliupką.
Signalininkas vikriai sugriebė kvadratinį audeklą. Po akimirkos ant fokstiebio – paties pirmojo stiebo laivo priekyje – šovė „Whiskey“ vėliava. Mėlynas jos išorinis rėmas, balta juosta ir raudona širdis centre ryškiai supleveno vėjyje. Tai buvo oficialus pareiškimas Stokholmo uosto sargybai, kad iš Rusijos fregatos link kranto išplauks valtis.
Po rytinės arbatos prie Jono priėjo bocmanas Terentjevas. Pasivedęs jį į šalį, jis tyliai, beveik pašnibždomis pasakė: – Kapitonas liepė tau užeiti.
Jonui kojas pakirto. „Nejau vėl kuo nusidėjau?“ – šmėstelėjo mintis, bet paslaptingas bocmano tonas leido suprasti, kad kalba bus ne apie nuobaudas. Jonas nusileido į karininkų denį ir, priėjęs prie kapitono kajutės, dienščikui atraportavo:
– Kapitono įsakymu, matrosas Nemoj, atvykau.
Dienščikas pabeldė į duris: „Jis čia“. Iš vidaus pasigirdo ramus Ostapenko balsas: „Įleisk“.
Prie darbo stalo sėdėjęs kapitonas pakilo ir, priėjęs prie matroso, pusbalsiu ištarė:
– Visus tuos penkis
mėnesius aš stebėjau tave, lietuvi. Mano reikalavimus tu atitinki. Turi puikų
ūgį, matrose – tavo du aršinai ir devyni veršokai dabar pravers. Laikas tave
parodyti švedams; tegul mato, kokie vyrai tarnauja mūsų laivyne. Šiandien tu lydėsi
poručiką Andrejevą į karaliaus Oskaro II rūmus. Būk atidus, viską stebėk ir
vykdyk poručiko nurodymus.
Jonas tyliai nužvelgė kapitoną lyg klausdamas: „Ir tai viskas?“. Ostapenko,
pamatęs nustebusį matroso veidą, tik pridūrė:
– Nieko ypatingo, tiesiog būk atidus ir stebėk. Pasikalbėsim, kai grįši. O dabar eik, persirenk paradine uniforma. Išplauksite po trisdešimties minučių.
Jonas nuskubėjo į kubriką, kuriame jau persirenginėjo šliupką turėję irkluoti matrosai. Greitai apsivilko paradinę uniformą ir po keliolikos minučių jau laukė denyje. Jau prie pat štormtrapo, jam besitaisant paradinį šinelį, priėjo bocmanas ir kietai suėmė už peties:
– Nemoj, sėsk į galą. Tu vairuosi. Žiūrėk, kad šliupka nenukryptų nuo molo krypties.
Irkluotojai užėmė savo vietas, po to Jonas nusileido į apačioje besisūpuojančią šliupką. Valtis smarkiai kilo ir leidosi ant bangų, tad poručikui Andrejevui, spaudžiančiam savo paketą, įlipti buvo nelengva. Jonas, tvirtai įsispyręs į banguojantį dugną, suėmė karininką už alkūnės, padėdamas jam saugiai atsisėsti ant priešpaskutinio suolo, o pats įsitaisė pačiame laivagalyje prie vairo.
Jonas sėdėjo ramiai, žvelgdamas tiesiai į priekį. Jis buvo vienintelis, kuris matė kelią, tad be emocijų stebėjo molo kryptį ir, kai valtis bent kiek nukrypdavo, beveik nepastebimai pasukdavo vairą. Reidas buvo neįprastai tuščias – kažkur buvo dingusios net žvejų valtys, bet Jonas tik stebėjo ir stengėsi nenukrypti nuo nurodyto kurso.
Būtent tada, žvelgiant į tuščią farvaterį dešinėje, jo akis užfiksavo keistą judesį. Maždaug už trisdešimties sieksnių vanduo ėmė virti, o virš paviršiaus išniro tamsi milžiniška ketera – lyg milžiniška bangžuvė, apie kokias buvo girdėjęs tik jūreivių legendose. Jonas matė, kaip atsivėrė tos „žuvies“ nugara ir pasirodė žmogus keista uniforma bei akiniais. Priekyje styrojo keisti vamzdžiai, o iš angos staiga pasipylė tirštas juodų dūmų stulpas. Žmogus vėl dingo viduje, dangtis, lyg būtų metalinis, kaukštelėdamas užsidarė.
Matrosai, išgirdę keistą garsą, krūptelėjo, bet kadangi sėdėjo nugara į keistą sutvėrimą – nieko nematė. Jonas suprato iš garso tik tiek, kad tas „gyvis“ buvo geležinis, ir stebėjo, kaip jis lėtai pranyko gelmėje. Matrosai ir Andrejevas, net jei ir girdėjo dangčio garsą, nieko nematė ir nesuprato, iš kur tai, o Jonas, neišdavęs nė vienu veido virptelėjimu, ramiai vairavo šliupką toliau. Įsidėmėjo viską, bet tylėjo. Jis laukė, kol po šliupkos kiliu atsiras kietas Stokholmo krantinės akmuo.
Karaliaus rūmai
Šliupka švelniai barkštelėjo į akmeninį krantinės šoną. Jonas pirmas iššoko ant molo ir tvirtai užmetė lyną ant geležinio palo, laikydamas valtį, kad ši nesiūbuotų. Poručikas Andrejevas atsistojo, nervingai pasitaisė kepurę ir, prieš žengdamas ant kranto, griežtai dirstelėjo į likusius keturis irkluotojus:– Laukti čia. Nuo molo – nei žingsnio.
Matrosai trumpai linktelėjo, o Andrejevas pasisuko į Joną:
– Nemoj, su manimi.
Jonas padėjo karininkui išlipti ant švediško granito ir žengė iš paskos. Jie pasuko link didingų pastatų, kurių bokštai badė gegužės dangų. Jonas savo auliniais batais ritmiškai kaukšėjo į lygų gatvės grindinį, eidamas kiek atsilikęs lyg šešėlis saugojo poručiko figūrą pakeliui į rūmus.
Patekus į karaliaus Oskaro II rūmų vidų, Joną užliejo keistas jausmas. Didžiulė, aukšta erdvė, marmuro grindų šaltis ir virš galvos kybantys skliautai jam priminė bažnyčią. Čia tvyrojo tokia pat sunki tyla, o kiekvienas žingsnis aidėjo taip garsiai, jog Jonui norėjosi stiebtis ant pirštų galų, kad nesutrikdytų tos slegiančios rimties. Jį apėmė pagarbi baimė – ne prieš karalių, o prieš pačią erdvę, kuri atrodė per didelė paprastam žmogui.
– Lauk čia. Ant suolo. Ir nei žingsnio.
Jonas atsisėdo ant kieto medinio suolo, susigūždamas ir stengdamasis užimti kuo mažiau vietos. Jis sėdėjo tiesiai, nejudėdamas, kaip per ilgiausias pamaldas kaimo bažnyčioje. Paradinis šinelis veržė pečius, o blizgančios grindys vertė jį jaustis svetimkūniu. Kaip ir liepė kapitonas Ostapenko, jis stebėjo.
Po geros valandos laukimo aukštos lauko durys atsivėrė ir į vestibiulį įžengė žmogus. Jonas nejudėjo, bet jo viduje kažkas krūptelėjo. Tai buvo tas pats vyras, kurį jis prieš valandą matė reide ant geležinės būtybės nugaros. Vyras turėjo šviesią, keistai per vidurį perskirtą barzdą, kuri šakojosi į dvi smailėjančias dalis, o ant kaktos virš akių vis dar raudonavo gilus rėžis, tarsi vyras būtų ką tik nusiėmęs sunkią kaukę.
Nepažįstamasis praėjo visai pro šalį, nešinas odiniu aplanku. Jonas įvertino nepažįstamojo ūgį ir figūrą, pajuto nuo jo dvelktelėjusį aštrų dervos, karšto metalo ir suodžių kvapą. Tas kvapas buvo vienintelis jam pažįstamas dalykas šituose šaltuose rūmuose. Žmogus skubiai įėjo į tas pačias duris, už kurių dingo Andrejevas. Jonas toliau stebėjo, kas vyksta kanceliarijos koridoriuje, bet galvoje viskas sukosi lyg girnos. Jis neturėjo žalio supratimo, kas ten buvo per sutvėrimas Stokholmo reide – ar tai gyvas padaras, ar kažkokia geležinė „būtybė“, kuri vėliau prarijo tą žmogų. Jis nesuprato, ką pamatė, bet dabar buvo tikras – tas žmogus ir tas geležinis žvėris yra susiję.
Galiausiai kanceliarijos durys atsivėrė ir pasirodė Andrejevas. Poručikas atrodė patenkintas, kad susitvarkė su reikalais vos per porą valandų. Rankose jis gniaužė naują, storą voką su Švedijos karališkosios kanceliarijos antspaudais – atsakymą Admiralitetui. Andrejevas net nesusimąstė, kokius popierius atvežė ar ką išveža; jis tiesiog atliko darbą ir skubėjo palikti šituos šaltus mūrus.
– Keliamės, Nemoj, – trumpai metė jis.
Jonas pakilo nuo kieto suolo. Jie skubiai grįžo prie molo, kur jų laukė šliupka. Andrejevas, rūpestingai saugodamas paketą nuo jūros drėgmės, įlipo į valtį, o Jonas vėl užėmė savo vietą prie vairo. Grįžimas į „Svetlaną“ praėjo be nuotykių. Reidas vis dar buvo tuščias, o geležinė būtybė daugiau nebepasirodė. Vos tik kurjeris su savo brangiu kroviniu pakilo į denį, fregata pakėlė inkarą ir pasuko atgal link Sankt Peterburgo. Jonas grįžo prie savo kasdienių darbų prie takelažo.
Raportas
Praėjus kelioms valandoms, kai Stokholmo krantai jau nyko horizonte, prie Jono priėjo bocmanas Terentjevas. Jo veidas buvo rimtas.
– Nemoj, mesk lynus. Kapitonas liepė tau užeiti į kajutę. Tuojau pat.
Jonas nulipo į karininkų denį ir sustojo prie kapitono kajutės. Dienščikas, pamatęs jį, pabeldė į duris ir pranešė: „Matrosas Nemoj atvyko“. Pasigirdus ramiam „Įleisk“, durys prasivėrė.
Viduje tvyrojo tirštas tabako dūmas. Ostapenko sėdėjo atsilošęs kėdėje, viena ranka sukinėdamas pypkę. Jis nužvelgė Joną beveik abejingai.
– Na, užeik, matrose. Kaip sekėsi? Ką matei mieste, kol Andrejevas tvarkėsi reikalus?
Jonas pasitempė, ieškodamas tų kelių rusiškų žodžių. Jo balsas buvo žemas ir sausas:
– Reidas... tuščias. Tik mes. Mačiau... geležinę būtybę. Vanduo lyg užvirė. Ji išlindo iš vandens, dūmai... po to prarijo žmogų ir paniro.
Ostapenko sustingo. Pypkė nukrito iš rankos ant stalo, o kapitonas prisimerkė. Jis nejudėjo kelias sekundes, tarsi virškindamas tai, ką išgirdo. Staiga jis staigiu judesiu pakilo iš kėdės, priėjo prie durų ir pats patikrino, ar jos gerai užsidarę, ar niekas nesiklauso koridoriuje. Grįžęs prie Jono, jis prabilo visai kitu tonu – ramiu, bet labai rimtu:
– Klausyk, matrose… Tai, ką matei, nėra jokia jūros pabaisa. Tai naujos rūšies laivas. Apie tokius dalykus jau kalbama Admiralitete – švedų inžinieriai bando kurti laivus, galinčius plaukti po vandeniu.
– Mes dar nematėme jų mūšyje, bet jei tokie dalykai taps tikrove, jie gali pakeisti karą jūroje.
Kapitonas trumpam nužvelgė stambius Jono pečius ir vėl sugrįžo prie jo veido.
– Tas žmogus, kurį matei įeinantį į rūmus su raguota barzda – tai tų mašinų kūrėjas. Inžinierius. Jis ne prarytas buvo, jis tiesiog įlindo į savo kūrinį. Suprantu, kad tau tai atrodo kaip pasaka, bet tai – ateitis. Tik prašau tavęs vieno: kol kas apie tai nei žodžio kitiems matrosams. Jie nesupras, pradės bijoti arba liežuviais plakti, o mums nereikia nereikalingo triukšmo. Supratai?
Jonas pajuto, kaip akmuo nuo širdies pamažu ritasi žemyn. Tai nebuvo velnias, tai buvo mašina – sudėtinga, neįtikėtina, bet visgi žmogaus rankų darbas. Jis tik linktelėjo, atidavė pagarbą ir tyliai išėjo pro dienščiko saugomas duris. Eidamas link savo kubriko, jis vis dar juto „verdančio vandens“ aidą, bet dabar tai buvo nebe baimė, o keistas, tylus žinojimas apie pasaulį, kuris keitėsi tiesiai jam prieš akis.
