XII Skyrius.
Misija
Laivybos sezono pradžia
Kronštato kanalo vandenys grakščiai pasitiko po remonto išgražėjusią „Svetlaną“. Fregata, vos pajutusi gylį po kiliu, pamažu aprimsta, o galingas garo signalas praneša uostui, kad žiemos sąstingis baigėsi. Balandžio 20-osios oras neįtikėtinai ramus, be jokio vėjo gūsio, todėl fregata, varoma tik garo mašinos, lėtai ir oriai slysta link Kronštato reido. Lyg naujai atgijęs milžiniškas, bet grakštus laivas, apie kiekvieną savo manevrą pranešdamas švilpuku, po valandos jaukiai įsitaiso reide ir su griausmu nuleidžia inkarą.
Laive iškart užverda seniai lauktas judesys. Matrosai, per žiemą užsisėdėję sausuose dokuose, su malonumu kimba į darbus prie takelažo ir burių. Bocmanas Terentjevas, rankoje spausdamas nutrintą medinį planšetą, lėtai žingsniuoja per skyrius, tikrindamas, ar ko netrūksta. Vidury denio pamatęs Joną, jis stabteli.
– Paimk planšetą ir eik sutikrink, ar anglies turime tiek, kiek čia parašyta, ar visi lynai ir virvės savo vietose. Popiet man atiduosi sužymėtus važtaraščius.
Jonas ramiai nueina vykdyti užduoties. Kiti matrosai stebi jį ir supranta: rašto išmanymas Jonui tapo rimtu bonusu tarnyboje. Jiems patiems ramiau dirbti kažką nuošalyje, nei turėti grėsmę pakliūti po sunkia bocmano ranka, kai šis būna ne itin geros nuotaikos.
Jonas nesibodi paskirtu darbu ir naudojasi proga sužinoti kažką nauja. Jis aplanko mašinų skyrių, jam ten viskas įdomu: kaip dirba garo katilas, kaip veikia garo signalas, nes laivas kartas nuo karto atsako į praplaukiančių laivų signalus. Jonas pastebi, kad laivas lyg gyvas organizmas bendrauja su kitais savo kalba: vieną pasitinka ilgu signalu, kitam atsako tokiu pat, o darant manevrą pasigirsta keli trumpi garsai. Jis nieko neklausinėja – tik stebi.
Po tradicinių pietų – barščių su mėsa iš bendro bako – Jonas atiduoda planšetę su sužymėtais skaičiais. Bocmanas nedaugžodžiauja, įsitikina, kad darbas padarytas, ir numeta: – Gerai, pusvalandis poilsio, o tada – prie burių į marsus. Peržiūrėt, patikrint stovį, tvirtinimą... Turėtume sulaukti ir vėjo.
Jonas pakelia akis į stiebus. Jis supranta – laivas ne šiaip sau išmetė inkarą reide, nuojauta kuždėjo – kažkur plauksim.
Kurjeris
Nuojauta neapvylė. Prie jau kelias valandas reide stovinčios „Svetlanos“ prisišvartavo Admiralitetui priklausanti uosto šliupka ir į denį virviniu štormtrapu užlipo jaunasis poručikas Andrejevas. Nešinas užantspauduotu paketu, jis tuoj pat nusileido į karininkų denį pas kapitoną Ostapenko. Kadangi šliupka grįžo į uostą, visiems tapo aišku: naujasis laivo keleivis yra svarbus asmuo. Svečias buvo apgyvendintas atskiroje kajutėje, o tai parodė ypatingą jo statusą. Tai buvo Admiraliteto specialusis pasiuntinys poručikas Andrejevas.
Fregata ramiai stovėjo reide, niekas nevyko, buvo kažko laukiama. Anksti ryte prie fregatos vėl priplaukė ta pati šliupka ir pasiuntiniui buvo perduotas dar vienas paketas. Šį kartą voką puošė imperijos kanceliarijos antspaudai ir ryškus kaspinas, žymintis krovinio svarbą. Tai buvo tai, ką Andrejevas turėjo nugabenti į Stokholmą.
Lyg laukęs tik šio ženklo, laivas sugaudė ilgu garo atodusiu ir pajudėjo per Suomijos įlanką link Helsingforso. Jonui tai buvo antroji kelionė šiais vandenimis. Pirmąjį plaukimą rudenį jis prisiminė puikiai – ko gero, jį prisiminė ir bocmanas Terentjevas. Tačiau dabar Jonas jautėsi tvirtai, ir kai jis dirbo aukštai marsuose, jokio pavojaus aplinkiniams nebebuvo.
Locmanas
Esant visiškam štiliui, „Svetlana“ nukarusiomis burėmis, varoma tik garo mašinos, šešių–septynių mazgų greičiu skrodė ramų Suomijos įlankos farvaterį. Kelias nebuvo ilgas, tačiau Helsingforso žiburius ir švyturį įgula išvydo tik ankstų kitos dienos rytą. Reidą gaubė lengvas rūkas, ir nors kapitonas Ostapenko šiuo maršrutu buvo plaukęs daugybę kartų, pasiuntinio buvimas laive vertė būti dvigubai atsargesniam. „Svetlana“ sulėtino eigą prie pat reido prieigų, o signalininkas, kapitono įsakymu, pakėlė locmano kvietimo ženklą – kvadratinę žydrą vėliavą su juodu apskritimu. Užklausa buvo paantrinta ilgu, kimiu garo signalu.
Po gerų dešimties minučių, iš maždaug už pusės jūrmylės esančio locmanų stoties laivo, atsiskyrė būrinė valtis. Nesant vėjo, ją energingai irklavo keturi matrosai. Kadangi plaukiant į pirmąjį naujo laivybos sezono reisą įgulą papildė penki Jūrų korpuso kadetai, Ostapenko įsakė priimti locmaną pagal visą karinį statutą. Prieš locmanui užlipant štormtrapu į denį, jam pagal seną paprotį buvo nuleistos baltos pirštinės.
Kai locmanas pakilo į denį, jo matrosai lynu prikabino savo valtį prie fregatos galo. Locmanas perėmė vadovavimą laivo judėjimui per painų Helsingforso archipelagą link Stokholmo. Procedūra truko apie valandą, o jai pasibaigus, locmanui vėl buvo iškilmingai įteiktos baltos pirštinės, atiduota pagarba, ir jis nusileido atgal į savo valtį.
Visą šią ceremoniją įdėmiai stebėjo tiek pasitempę kadetai, tiek visa laivo įgula. Jonas pirmą kartą matė tokį locmano priėmimo ir išlydėjimo ritualą. Tyliai stebėdamas kiekvieną judesį, jis pirmą kartą aiškiai pajuto, kad jūrinį gyvenimą reguliuoja ne vien bocmano riksmai. Čia egzistavo savas etiketas, šimtmetinės tradicijos ir tyli, profesinė pagarba.
Alandų labirintas
Po paros kelio nuo Helsingforso „Svetlana“ pasiekė Alandų archipelago prieigas. Čia palankaus vėjo paslaugų teko atsisakyti – kapitonas Ostapenko įsakė nuleisti ir tvirtai surišti bures. Farvaterį žymėjo tik reti plūdurai ir salelėse tupintys švyturiai, tad saugiai judėti buvo galima tik lėtai, pasikliaujant vien garo mašinos galia. Fregata, atsargiai dūmindama, skverbėsi gilyn į salų labirintą.
Jonui ši para Alanduose tapo nepertraukiamu stebėjimu. Būdamas denyje ar pakilęs į marsus, jis matė visai kitokį pasaulį: maždaug už penkių kabeltovų pro šalį slinko neįtikėtinai švarūs, balti Alandų ūkininkų nameliai. Tarp pilkų uolų įsispraudę nedideli dirbamos žemės rėžiai darė peizažą žaismingu ir jaukiu. Jonas matė žmones krante, matė jų kasdienį ritmą, kuris iš šono atrodė ramus ir užtikrintas.
„Svetlana“ slinko itin atsargiai, nuolat matuojant gylį ir saugant medinį korpusą nuo po vandeniu slypinčių uolų. Per šią parą jie praplaukė pro dvidešimt didesnių salų ir nesuskaičiuojamą daugybę mažų akmenų, kyšančių iš vandens lyg aštrūs dantys. Kiekvienas manevras buvo pamatuotas, kiekvienas garo mašinos atodūsis – pasvertas. Jonas tylėjo, bet jo viduje augo nuostaba: jis niekada nemanė, kad jūra gali būti tokia ankšta ir kartu tokia graži.
Stokholmo prieigos
Palikusi Alandų labirintą, „Svetlana“ tarsi išsiveržė į laisvę. Kadangi salyne buvo sugaišta daug laiko atsargiai braunantis per seklumas, kapitonas Ostapenko įsakė nebetaupyti – fregata skriejo į vakarus ne tik genama garo mašinos, bet ir palankaus Nord-osto, kuris galingai išpūtė visas bures. Šiaurės rytų vėjas leido laivui lėkti stabiliai, tad Jonui ir kitiems marsų matrosams nereikėjo nuolat reguliuoti takelažo. Atsirado laiko stebėti horizontą.
Artėjant prie Švedijos sostinės, vandens trasos pastebimai sutankėjo. Jonas jau buvo pratęs prie Kronštato šurmulio, tačiau čia laivų „pasimatymai“ atrodė kitokie. Jis su azartu stengėsi atspėti, kokį signalą – ilgą ar kelis trumpus – duos prasilenkiantys laivai. Pro šalį slinko masyvūs prekybiniai barkai, keletas mažesnių, vikrių garlaivių ir gausybė vietinių žvejų valčių, kurios fregatos fone atrodė lyg vandens vabalai. Jonas nieko neklausinėja, tik fiksavo kiekvieną manevrą, kiekvieną pasikeistą „labą dieną“ tarp metalinių milžinų.
Para tokio įtempto plaukimo prabėgo greitai. Galiausiai horizonte išniro Stokholmo reido švyturys. „Svetlana“ neketino glaustis prie uosto molų – kapitonui reikėjo erdvės ir saugaus atstumo. Su griausmu į vandenį smigęs inkaras ir dešimtys metrų išvyniotos grandinės pranešė, kad kelionės tikslas pasiektas. Fregata apmirė reide, išdidžiai stebėdama tolumoje dūluojančius Stokholmo bokštus.
Laive įsiviešpatavo keista rimtis. Visi juto, kad dabar kažko laukiama, tačiau tikroji priežastis slėpėsi už uždarų kapitono kajutės durų, kur poručikas Andrejevas laivo seife vis dar saugojo savo paketą su kanceliarijos kaspinais. Jonas stovėjo prie borto, žvelgdamas į Švedijos krantus ir laukė istorijos tęsinio.
