XI Skyrius.
Atgimimo belaukiant
Pasiruošimas remontui
Lapkričio 15-oji Rusijos imperijos Baltijos laivyne žymėjo negailestingą ribą. Tai buvo oficiali navigacijos sezono pabaiga, kai Suomijos įlankos vandenys tapdavo per tiršti mediniams korpusams, o Nevos žiotyse pradedantis formuotis ižas grasino sutraiškyti laivus jų stovėjimo vietose. Medinė fregata „Svetlana“, nuleista į vandenį dar 1858-aisiais, jau skaičiavo trečią tarnybos dešimtmetį. Jos ąžuoliniams šonams ir pavargusiai geležinei širdžiai žiemos stovėjimas Kronštato doke buvo ne poilsis, o vienintelė galimybė išlikti.
Kai fregata buvo saugiai įvesta į doką, galingi siurbliai iš akmeninės kameros išsiurbė vandenį. Jonas stebėjo, kaip lygis pamažu krenta, kol milžiniškas korpusas galutinai nutūpė ant paruoštų medinių atramų. Tik tada prasidėjo didysis „popierinis mūšis“. Kapitonas Ostapenko savo kajutėje sukvietė tarnybų vadovus aptarti remonto eigos. Tai nebuvo malonus pasisėdėjimas – kiekvienas karininkas ant stalo klojo savo „defektinį žiniaraštį“, kuriame buvo surašytos per vasarą atsivėrusios laivo žaizdos.
Pirmasis savo pastabas išdėstė šturmanas, besiskundžiantis drėgmės iškraipytais jūrlapiais. Laivo gydytojas, pasitaisęs akinius, griežtai pareikalavo papildyti medicininio spirito – laivyne vadinamo tiesiog „Monopoliu“ – atsargas bei užsakyti naują partiją sterilių bintų ir įtvarų. Mažaūgis, suodinas vyresnysis mechanikas savo grubioje rankoje atsinešė sąrašą darbų, būtinų garo mašinai: katilų valymui nuo kalkių ir anglių bunkerių sandarinimui. Kambūzo šeimininkas, laivo kokas, reikalavo perstatyti krosnį, kuri per paskutines rudens audras pradėjo pavojingai smilkti, ir pasirūpinti pavasario atsargomis – statinėmis su preservais (sūdyta mėsa, džiovintomis daržovėmis ir vaisiais).
Galiausiai žodį gavo bocmanas Terentjevas. Jo sąrašas buvo ilgiausias ir brangiausias. – Jūsų kilnybe, korpusui reikia skubaus timberinimo, – tarė jis, dėdamas popierių ant žemėlapio. – Kai kurios ąžuolo sijos ties vandens linija suminkštėjo kaip kempinė. O vario lakštai... pusė jų doke liko, kriauklių ir druskos suėsti. Reikės lupti senus, kalti naujus.
Galop planai virto veiksmu. Vos tik kapitonas patvirtino sąmatas, doke užvirė pragariškas triukšmas – prasidėjo didieji remonto darbai.
Aukštas Jono stotas – tie jo devyni veršokai virš dviejų aršinų – doke tapo neįkainojamu privalumu. Kol kitiems matrosams tekdavo statyti aukštus pastolius, kad pasiektų korpuso vidurį, Jonas, stovėdamas ant drėgnų doko dugno akmenų, laisvai pasiekdavo vietas, kurias reikėjo grandyti nuo prikibusių moliuskų. Grandiklis jo rankose judėjo ritmiškai, o po juo pamažu ryškėjo senasis, žalsvas fregatos varis. Tai buvo metas, kai laivas nebejudėjo, bet jame virė tūkstančiai smulkių darbų.
Bocmanas Terentjevas dažnai sukiodavosi apačioje, rankoje spausdamas apneštą medinį planšetą su darbų sąrašais. Vieną popietę, kai Jonas trumpam atsitiesė pailsinti nugaros, jo žvilgsnis nevalingai nukrypo į bocmano laikomą popierių. Jonas nežiūrėjo į Terentjevą – jis įsispitrino į kreivas, juodu tušu išvestas raides ir skaičius. Jo lūpos nepastebimai sujudėjo, tarsi jis tyliai ragautų nepažįstamą žodį. Terentjevas, pajutęs už nugaros neįprastą šešėlį, staigiai atsisuko. – Ko spoksai, Nemoj? – krestelėjo popierių bocmanas. – Gal manai, kad čia tavo kaimo dainos surašytos? Čia – variniai vinys, tūkstančiai jų.
Jonas nesutriko ir nenuleido akių. Jis tik lėtai ištiesė purviną pirštą ir bakstelėjo į skaičių „800“ žiniaraščio apačioje.
– Mažai. – žemai ištarė jis.
– Ko „mažai“? – nesuprato Terentjevas.
– Vinių. Šitam bortui reikės daugiau, – Jonas mostelėjo į korpuso dalį, kuri dar laukė savo eilės.
Bocmanas nustėro. Jis pirmą kartą pamatė, kad šis aukštas tylenis ne tik įsispitrino į raides, bet ir galvoje turi skaičiuotuvą. Galiausiai, kai gruodžio pradžioje intendantas atsiuntė klaidų priveltą medienos važtaraštį, bocmanas neapsikentė. – Še, palaikyk, – įbruko jis Jonui pieštuko galą ir popieriaus skiautę. – Matau, kad tavo akys ne tik kriaukles mato. Sužymėk, kiek tašų šiandien įtempė į triumą. Man rankos per sunkios tokiems niekams.
Jonas paėmė pieštuką taip, tarsi tai būtų trapus įrankis. Jo raidės buvo didelės ir kampuotos, primenančios doke kalamiems vinims, bet jos buvo aiškios. Tai nebuvo Jono paaukštinimas – tai buvo tylus pripažinimas, kad laive atsirado žmogus, kuris gali sužiūrėti tai, kam kitiems neužtenka nei kantrybės, nei proto.
Vasaris doke
Vasario pabaigoje šalčiai pasiekė savo viršūnę. Net doko viduje, kur užuovėją teikė aukštos akmeninės sienos, oras buvo toks aštrus, kad kvėpuoti tekdavo pro milinės apykaklę. Darbai prie korpuso apstojo – kalant vario vinis, šaltas metalas tapdavo toks trapus, jog galvutės lėkdavo į šalis kaip skiedros. Bocmanas Terentjevas išvarė matrosus į laivo vidų, kur tvyrojo drėgna prieblanda ir aštrus mašininės alyvos kvapas.
Jonas gavo užduotį padėti mašinistams. „Svetlana“ buvo garinė fregata, jos pilve tūnojo galingi katilai ir sudėtingas svirčių mechanizmas, kurį remontuojant buvo iš dalies atvertas mašinos korpusas. Jonui, mačiusiam tik plūgą ir malūno girnas, tai atrodė kaip nepažįstamas, geležinis žvėris. Jis nešiojo sunkias bronzines įvores ir vožtuvus, bet kaskart padėjęs naštą, bent minutei sustodavo ir spoksodavo į mechanikų darbą.
Vyresnysis mechanikas, mažas, juodas nuo suodžių ir tepalų žmogus, vargo bandydamas sulygiuoti vieną iš pagrindinio veleno guolių. Keturi matrosai laužtuvais bandė pajudinti masyvią detalę, bet ji nejudėjo. Mechanikas keikėsi, mosavo brėžiniu ir vis bandė pakišti ploną skardos lakštą po vienu kampu, kad įvarytų guolį į vietą.
Jonas stovėjo šalia su nauja porcija tepalo. Jis matė ne tik detales, jis matė jėgos pasiskirstymą – visai kaip tada, kai tekdavo tiesinti pakrypusį vežimą, pilną rąstų. Jis pastebėjo, kad matrosai spaudžia ne tą svirtį, o pati detalė yra šiek tiek „pagauta“ kreivai.
Niekieno nekviestas, Jonas padėjo indą su tepalu ir priėjo prie veleno. Mechanikas jau norėjo jį nuvyti šalin, bet Jonas tik ramiai, bet tvirtai savo milžiniška plaštaka uždengė mechaniko ranką ant svirties ir parodė, kad reikia pastumti į kitą pusę. Tada, atsirėmęs savo plačiais pečiais į šaltą korpusą, jis lėtai spustelėjo veleną. Kažkas viduje trakštelėjo, įtampa dingo, ir masyvus guolis tarsi pats įslydo į savo vietą.
Mechanikas nusišluostė kaktą suodinu skuduru ir nužvelgė aukštąjį Nemoj. – Na, žiūrėk tu man... – sumurmėjo jis, pirmą kartą nešaukdamas. – Pečiai kaip meškos, o pajautimas – kaip laikrodininko. Kur to išmokai, matrose?
Jonas tik ramiai linktelėjo ir vėl paėmė savo tepalą. Jis neturėjo ką atsakyti. Jis tiesiog juto metalą taip pat, kaip juto medį ar žemę. Bet tas mažas mechaniko pripažinimas dulkėtame ir šaltame triumo kampe Jonui buvo svarbesnis už bet kokį oficialų pagyrimą.
Sugrįžimas į farvaterį
Kovas prabėgo tarp dažų, dervos ir tepalo kvapų. Dokų darbininkai kartu su įgula skubėjo: reikėjo užbaigti paskutinius korpuso lopymus, kol pavasario saulė dar galutinai neištirpdė Nevos ledo. Jonas kartu su kitais grandė per žiemą sustingusias inkaro grandines. Jos doke gulėjo lyg milžiniškos geležinės gyvatės, kurias po žiemos miego reikėjo nušveisti ir iš naujo nutepti tirštu juoduoju bituminiu laku, kad vėl blizgėtų ir būtų apsaugotos nuo sūraus Baltijos vandens. Jų metalinis žvangesys atsimušdavo į aukštas akmenines doko sienas, pranešdamas, kad laivas pamažu bunda.
Balandžio pradžioje, kai oras pagaliau sušvelnėjo, doko viršininkas paskelbė darbų pabaigą. Pagal seną laivyno tradiciją, prieš užpildant doką vandeniu, visam ekipažui buvo išduota dviguba ruginės „čarka“. Tai buvo akimirka, kai pradingdavo hierarchija: suodini mechanikai, bocmanas Terentjevas ir jauni matrosai stovėjo petys į petį, kilnodami alavinius puodelius už sėkmingą žiemojimą. Jonas pajuto, kaip deginanti šiluma nuima penkių mėnesių nuovargį.
Galiausiai atėjo lemtinga diena. Atvėrus šliuzus, drumstas jūros vanduo lėtai ir užtikrintai pildė doko tūrį. Jonas stovėjo ant denio ir stebėjo, kaip lygis kyla aukštyn, kol „Svetlana“ tiesiog nepastebimai atitrūko nuo medinių atramų. Staiga atsiradęs lengvas siūbavimas išdavė, kad šimtus tūkstančių pūdų sverianti fregata vėl tapo pavaldi jūros dėsniams. Žiemos sąstingis baigėsi.
