X Skyrius.
Laivo kasdienybė ir staigmena
Marsininkas
Buvo 1886 m. lapkričio 10-oji. Paskutinės navigacijos sezono dienos Baltijoje skaičiavo savo valandas. Tai reiškė, kad netrukus fregata „Svetlana“ bus pastatyta į doką žiemos remonto darbams ir ten stovės iki pat kitų metų balandžio vidurio, kol ledai Suomijos įlankos akvatorijoje pagaliau pasiduos pavasario saulei. Kapitonas Oleksijus Ostapenko nutarė paskutinį kartą tą rudenį išbandyti komandą atviroje jūroje, tad laivas pasuko link Helsingforso (dabartinis Helsinkis) reido.
Kadangi vyresnysis bocmanas Terentjevas Joną paskyrė marsininku, jam ir teko tęsti tarnybą šioje pavojingoje pozicijoje. Jono skrandis pamažu apsiprato su nuolatiniu jūros ritmu – pykino vis rečiau, tad pavojaus dar kartą „palaistyti“ bocmaną pusryčių turiniu nebebuvo. Tiesa, kai banga galingai kilstelėdavo fregatos nosį, tas skrandyje tūnantis gumulas vis dar bandydavo rasti kelią lauk, tačiau Jonui pavykdavo susitvardyti.
Po kelių dienų Terentjevas jau galėjo jaustis saugus žingsniuodamas denyje, kol Nemojus, apsižergęs rėją vienuolikos sieksnių (beveik 20 metrų) aukštyje, tvarkė sustandėjusias bures. Kiekvienas apsiprato su savo pareigomis, ir gyvenimas laive pamažu virto griežta rutina.
Pirmajai tarnybos savaitei besibaigiant, kai „Svetlana“, smagiai šuoliuodama per baltas Suomijos įlankos keteras, artėjo link Helsingforso reido, pro dirbančius matrosus praėjo kapitonas su vyresniuoju padėjėju. Bocmanas žaibiškai nutraukė darbus.
– Smirno! Kapitonas denyje! – nuaidėjo jo griausmingas balsas. Terentjevas sustingo atiduodamas pagarbą ir įsitempęs laukė nurodymų.
– Laisvai, tęsti darbus, – ramiai atšaukė komandą laivo vadas Oleksijus Ostapenko.
Kapitonas tikrino laivo būklę ir asmeniškai stebėjo, kaip su užduotimis susitvarko naujasis papildymas. Imperijos laivyne aukščiausi karininkai su paprastais matrosais bendraudavo retai, tačiau Ostapenko buvo kitokio sukirpimo žmogus. Kilęs iš senos Černigovo gubernijos dvarininkų giminės, jis buvo pelnęs puikią reputaciją Admiralitete, bet nepamiršo ir paprasto žmogaus vertės. Jis žinojo, kad laivo jėga slypi ne tik vadų žemėlapiuose, bet ir šiuose nuospauduotuose delnuose, todėl kartais leisdavo sau persimesti žodžiu kitu su dirbančiaisiais.
Priėjęs prie bocmano, jis paprašė pristatyti naujokus.
Terentjevas sušvilpė švilpuku:
– Rikiuot! Naujieji matrosai, žingsnį pirmyn!
Keturi vyrai iššoko iš rikiuotės. Kapitonas lėtai praėjo pro juos, šyptelėjęs į vešlius ūsus. Gandas apie matrosą, „paženklinusį“ patį bocmaną, jau seniai pasiekė jo kajutę. Nužvelgęs galingo stoto jaunuolį, kapitonas netikėtai bakstelėjo lazdele Jonui į petį ir pasisuko į Terentjevą:
– Ar susitvarko naujokai su darbais?
– Tikrai taip! – užtikrino bocmanas. Laive nebuvo priimta be reikalo skųstis pavaldiniais, bet jis sakė tiesą – per savaitę naujoji komandos dalis puikiai perprato jūrinę tarnybą.
– Iš kokių kraštų būsi, jaunuoli? – paklausė kapitonas, priėjęs visai arti Jono.
– Iš Kauno gubernijos, pone kapitone, – pasitempęs atsakė Jonas.
– A... iš Lietuvos, – pusbalsiu sumurmėjo Ostapenko ir garsiai pridūrė: – Po pietų užeik į mano kajutę.
– Tikrai taip, supratau, pone kapitone! – atsakė Jonas, nors viduje viskas nuščiuvo.
Žinia apie šį iškvietimą per laivą nuvilnijo greičiau už audrą. Kubrike, kur paprastai aidėdavo grubus jūreiviškas humoras, tą popietę tvyrojo neįprasta tyla. Visi žinojo – paprastas matrosas į kapitono kajutę kviečiamas tik dviem atvejais: arba gauti neeilinį apdovanojimą, arba žiaurią bausmę. Žvelgiant į Nemoj „nuopelnus“ bocmanui, visi neabejojo antruoju variantu, nes apdovanoti jį kol kas tikrai nebuvo už ką.
– Na, Nemoj, ruoškis, – šnabždėjo Stepanas, braukdamas prakaitą nuo kaktos. – Matyt, trūko kantrybė Ostapenkai. Gal dešimt parų karcerio? O gal rykščių gausi, kad bocmaną paženklinai?
Visiems buvo be galo įdomu, bet niekas, net pats Jonas, nežinojo tikrosios priežasties. Jis tyliai valė savo batų aulus, nors šie ir taip blizgėjo. Rankos nedrebėjo, bet „Nebylio“ vardas dabar atrodė kaip niekad taiklus – jis neturėjo ką pasakyti savo draugams, nes pats jautėsi kaip pasmerktasis, lėtai einantis prie kartuvių kilpos.
Buvo lapkričio pabaiga. Ore virš pilkų įlankos vandenų jau sukosi pirmosios snaigės. Kad nuimtų nuovargį, po darbų buvo išduodama ruginės „čarka“, tačiau tą dieną Jonas net jos neparagavo. Jis laukė valandos, kai teks peržengti prabangių kapitono durų slenkstį.
Kapitonas Oleksijus Ostapenko
Pietūs „Svetlanoje“ tą dieną Jonui buvo kartūs. Nors artelės seniūnas įpylė riebių barščių ir įdėjo gerą gabalą mėsos, maistas tiesiog nelindo į gerklę. Kiekvienas šaukštas atrodė sunkus, o skrandis, dar ryte sėkmingai kovojęs su jūros liga, dabar susitraukė nuo paprasčiausios žmogiškos baimės.
Jonas nebuvo antžmogis – jis jautė, kaip po oda bėgioja šiurpuliai, o delnai, pratę prie sunkiausių darbų, dabar tapo drėgni. Mintys vis sukosi apie tą patį: kokią bausmę jam skirs kapitonas už bocmano „pagražinimą“? Jonas jautėsi tarsi žvėris, papuolęs į nematomus spąstus, kur negali nei kovoti, nei bėgti – tik laukti lemtingos valandos.
Paskirtą valandą Jonas lėtai kilo laiptais link karininkų denio. Kiekvienas žingsnis aidėjo į lakuotas grindis, primindamas pasmerktojo eiseną prie kartuvių kilpos.
Prie sunkių kapitono kajutės durų budėjo denščikas – neaukštas, guvus matrosas, atsakingas už kapitono buitį ir ramybę. Jis nužvelgė milžinišką Joną su neslepiamu smalsumu, tarsi matuotų jo ūgį būsimam karcerio gultui.
Jonas sustojo per du žingsnius ir išsitempė. Jo veidas buvo sustingęs į „Nebylio“ kaukę, nors viduje viskas virė.
– Matrosas Nemoj. Atvykau kapitono įsakymu, – sausai ištarė jis.
Denščikas nieko neatsakė, matyt, jau buvo informuotas apie Joną. Tik trumpai linktelėjo, pasisuko į duris ir sausai pabeldė.
– Įeikite! – pasigirdo duslus balsas iš vidaus.
Denščikas pravėrė duris tik tiek, kad galėtų įkišti galvą, ir pusbalsiu atraportavo:
– Jūsų kilnybe, matrosas Jan Nemoj prie durų. Atvyko jūsų įsakymu.
– Įleisk, – nuskambėjo trumpas Ostapenkos atsakymas.
Jonas peržengė slenkstį, o už nugaros durys tyliai užsidarė, atkirsdamos jį nuo viso likusio laivo. Jis pateko į erdvę, kuri kvepėjo brangiu tabaku, sena oda ir popieriumi.
Kapitonas lėtai pakėlė akis nuo darbinio stalo, kur po žibalinės lempos gaubtu pūpsojo krūva jūrlapių, išmargintų farvaterių linijomis ir gylių skaičiais. Jis neskubėjo. Atidžiai, tarsi tyrinėdamas nepažįstamą pakrantę, nužvelgė Joną nuo nublizgintų batų iki viršutinės sagos. Tada lėtai atsistojo ir, rankas sunėręs už nugaros, žengė link sustingusio matroso.
Ostapenko sustojo per rankos atstumą. Jis buvo žemesnis už Joną, tačiau jo žvilgsnyje buvo tiek jėgos, kad augalotas lietuvis pasijuto tarsi stovėdamas ant fokstiebio rėjos vidury audros.
– Tai sakai – iš Kauno gubernijos, lietuvis... – kapitono balsas nuskambėjo ne kaip vado, o kaip žmogaus, prabilusio apie seniai pamirštą paslaptį. – O ar žinai, Nemoj, kad mūsų protėviai kelis šimtus metų kartu stovėjo prieš ordą ir kryžiuočius?
– Mes turėjome bendrą istoriją, bendrą gyvenimą ir vieną galingą valstybę. Net mūsų kalbose, jei gerai įsiklausytum, rastum tų pačių žodžių, kuriuos suprastų ir tavo motina, ir mano.
Jonas stovėjo sustingęs. Tai buvo visiškai netikėta, o jo širdis daužėsi taip, jog atrodė – iššoks iš krūtinės.
Jis buvo girdėjęs iš Kriklinių miestelio kunigo ir tėvo pasakojimų apie galingą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurios žirgai gerdavo vandenį iš Juodosios jūros. Miestelio bažnyčioje, priimant krikštą ir Komuniją, tas žinojimas daugeliui lietuvaičių būdavo įdiegtas kartu su maldomis – kaip šventa tiesa apie galingą protėvių praeitį.
Tačiau girdėti tai čia, imperijos fregatos kapitono kajutėje, buvo neįtikėtina. Tai buvo pavojingos, bet kartu ir svaiginančios kalbos, grąžinančios Jonui jo lietuvišką savigarbą ten, kur jis manė ją galutinai praradęs.
Ostapenko lėtai apėjo aplink Joną, nužvelgdamas jo plačius pečius.
– Matau, tavo pečiai tvirti, ir akys ne tuščios, – tęsė kapitonas, vėl grįždamas prie savo stalo. – Man nereikia aklų vykdytojų, kurių galvose tik košė ir „čarka“. Man reikia vyrų, kurie turi stuburą.
– Eik, Nemoj. Dirbk savo darbą taip, kaip dirbai iki šiol. Aš tave stebėsiu. O jei rasiu tavyje tai, ko ieškau, tavo „nebylumas“ tau dar pasitarnaus.
Jonas trumpai linktelėjo, atidavė pagarbą ir apsisuko eiti.
Jo viduje viskas virpėjo – jis suprato, kad bausmės nebus, bet gavo kažką daug svarbesnio: priminimą, kas jis yra iš tikrųjų.
Išėjęs iš kajutės, Jonas nepajuto palengvėjimo – tik keistą, ligi šiol nepatirtą sunkumą krūtinėje. Denščikas nužvelgė jį smalsiu, klausiamu žvilgsniu, bet Jonas praėjo pro šalį nieko nematydamas.
Grįžus į kubriką, tyla tapo tokia tiršta, jog rodėsi, ją galima pjaustyti peiliu. Stepanas ir visa artelė sustingo laukdami: skausmo grimasų, ašarų ar bent palengvėjimo atsidūsimo.
Tačiau Jonas atsisėdo ant savo runduko toks pat akmeninis, koks buvo prieš valandą.
– Na, Nemoj, sakyk! Kiek parų gavai? Kodėl tavo nugara sveika? – neištvėrė Stepanas, pusbalsiu berdamas klausimus.
Jonas lėtai pakėlė akis. Jis jautė, kad tas trumpas pokalbis apie protėvius ir bendrą praeitį nubrėžė nematomą liniją tarp jo ir likusios įgulos.
Tai, ką pasakė Ostapenko, buvo per daug asmeniška, kad būtų galima išpasakoti prie košės dubens. Tai buvo žodžiai, skirti ne matrosui, o žmogui, kuriam ką tik buvo priminta, kas jis yra iš tikrųjų.
– Liepė dirbti, – trumpai nukirto jis ir nusisuko, parodydamas, kad pokalbis baigtas.
Niekas laive taip ir nesužinojo, apie ką jie kalbėjosi, tačiau mįslė liko tvyroti ore. Jono „Nebylio“ pravardė įgavo naują svorį – dabar jis tylėjo ne todėl, kad neturėjo ką pasakyti, o todėl, kad saugojo paslaptį.
Po pilka matroso uniforma tyliai dygo Ostapenkos pasėtas grūdas. Jonas juto: jis nebėra tik Jan Nemoj.
Tą dieną jis susigrąžino tai, ką manė jau negrįžtamai praradęs svetimuose vandenyse – savo lietuvišką savigarbą.
Su šiuo ramiu žinojimu jis buvo pasirengęs bet kam, ką atneš pavasaris.
