VIII Skyrius.
Karti mokslų duona
Rytinis muštras
Sankt Peterburgo orai spalyje nebuvo panašūs į lietuviškus. Gegabrastyje tokiu metu rytai kvepėdavo šalnos pakąstais lapais ir krosnies dūmais, o čia, milžiniškame kazarmų kieme, oras buvo sunkus nuo Nevos drėgmės ir dešimčių tūkstančių batų kaukšėjimo į drėgną grindinį.
Penktą valandą ryto nuskambėjęs trimitas Joną išversdavo iš gulto dar nepramerkus akių. Per kelias minutes aštuoniasdešimt vyrų turėjo virsti vientisa pilka mase. Jonas, būdamas aukščiausias, visada stovėjo dešiniajame flange. Jo išsiskiriantis ūgis ir platūs pečiai bendrame šauktinių fone tapo savotišku orientyru visam būriui.
– Lygiuok! – komandavo senu jūros vilku save laikantis unteris. Kartais jo pavargęs balsas priminė rūdis grandantį metalą. – Tamašauskai, nejudėk kaip bažnyčios bokštas! Krūtine į priekį!
Jonas stovėjo sustingęs. Rankose spaudžiama berdankė atrodė šalta, bet grėsminga. Keturbriaunis durtuvas virš jo galvos spindėjo blankioje žibintų šviesoje. Unteris vaikščiojo tarp eilių, jo batai kaukšėjo į akmenis, o epitetai „avinai“, „žagrės vaikai“ ir „kaimiečiai“ lėkė į naujokų veidus, jei kas nors suklysdavo ar nepataikydavo į taktą.
Vieną rytą įvyko tai, kas vėliau visai artelei sukėlė slaptą juoką. Šalia Jono stovėjęs žemesnio ūgio vyrukas iš Pskovo, bandydamas itin uoliai „atiduoti pagarbą ginklu“, taip staigiai kilstelėjo savo šautuvą, kad ilgas durtuvas užkabino paties unterio kepurę ir nusviedė ją tiesiai į balą. Kiemas nuščiuvo. Unteris tiesiog pasiuto, jo veidas tapo burokų spalvos, o riksmas, regis, girdėjosi iki pat Žiemos rūmų. Tačiau Jonas net nesumirksėjo. Jis žiūrėjo tiesiai prieš save, išlikdamas ramus kaip uola. Būtent ta ramybė, tas kaimiškas orumas neleido unteriui prie jo prikibti. Jonas nevykdė įsakymų aklai – jis vykdė juos tiksliai, be nereikalingų judesių.
Po dviejų savaičių tokio muštro jų batai jau nebetrypė, o skandavo žygio maršą vienu ritmu. Jonas pastebėjo, kad jo delnai nuo šautuvo ir nuolatinio valymo pasidengė kietomis nuospaudomis, o pečiai, atrodo, dar labiau sutvirtėjo. Jis nebuvo tiesiog „mėsa“ caro armijai – jis tapo stuburu savo artelei. Prie stalo jis ramiai padalydavo košę, o naktį, kai jautresni, pasiilgę namų ar išsekę, verkdavo į pagalves, Jonas dažniausiai tylėdavo. Jo tyla buvo garsesnė už bet kokią paguodą – ji reiškė: „Ištversim“.
Popietiniai mokymai
Jei rytai priklausė batų kaukšėjimui ir durtuvų blizgesiui, tai popietės Jonui atvėrė visai kitą pasaulį – virvių, mazgų ir medžio labirintą. Milžiniškoje kazarmų salėje, kur aukštos lubos skendėjo prietemoje, stovėjo stiebų maketai. Jie atrodė kaip skeletai milžiniškų paukščių, kuriuos Jonui ir jo draugams teko mokytis „aprengti“.
– Čia jums ne į obelį pas kaimyną lipti! – rėkė instruktorius, rodydamas į virvines kopėčias – vantus. – Čia kiekviena virvė turi vardą, o jei vardą pamirši, jūra tave pamirš dar greičiau!
Jonas, kurio delnai buvo pratę prie sunkių Gegabrasčio plūgo rankenų, į virves kibo su kaimišku įniršiu. Jo pirštai, nors ir dideli, pasirodė esą stebėtinai vikrūs. Kol kiti naujokai drebančiomis kojomis svyravo vos pakilę kelis sieksnius nuo grindų, Jonas jau sėdėjo ant viršutinės rėjos. Aukštis jo negąsdino – iš čia visas būrys apačioje atrodė kaip mažos pilkos skruzdėlės. Jis mokėsi rifuoti bures, jausti, kaip įtempta drobė priešinasi žmogaus valiai, ir rišti mazgus, kurie, atrodo, užsimezga patys, bet niekada neatleidžia be reikalo. Kaimo vaikui, pratusiam prie dulkėtos žemės, šis siūbuojantis virvių pasaulis tapo netikėta aistra.
Trečiosios savaitės pradžioje ore pasijuto aštrus degėsių ir alyvos kvapas. Į salę įžengė mažas, it iš anglių krūvos išlindęs vyrukas. Jo veidas buvo išraižytas gilių raukšlių, o rankos – juodos, nepaisant jokio muilo. Tai buvo vyresnysis mašinistas, atstovaujantis naujai, „geležinei“ laivyno erai.
– Žiūrėkit, mužikai, – jis pastatė ant stalo varinę detalę su rodyklėmis, kuri sublizgo žibintų šviesoje. – Burių era traukiasi. Laive, giliai po jūsų kojomis, netrukus stūgaus žvėris – garo katilas. Jei nemokėsite jo maitinti anglimis, laivas stovės kaip negyvas banginis. O jei užmiršite vandenį – jis jus visus iškeps gyvus greičiau, nei spėsite sukalbėti „Tėve mūsų“. Čia prietaisas, kurį turite išmanyti – jis rodo slėgį ir temperatūrą. Juos reikia sekti nuolat ir atitinkamai mesti kurą į pakurą.
Naujokai visą savaitę mokėsi techninės dalies ir stengėsi perprasti „geležinio pasaulio“ logiką.
Jonas žiūrėjo į mašinisto juodas rankas ir jautė keistą pagarbą. Tas mažas žmogus valdė galią, stipresnę už bet kokį vėją. Jis suprato: jam neužteks vien stiprių rankų ant stiebo – reikės ir šalto proto ten, giliai laivo įsčiose, kur temperatūra ir spaudimas diktuoja savo taisykles. Viskas – buvę laukai, dulkėti keliai ir ramybė – liko kažkur toli. Geležis valdė. Su tuo jausmu gimė naujas žmogus, kurio namai nuo šiol bus metalas, druska, dūmai ir jūra.
Priesaika
Po trijų savaičių alinamo mokslo ir muštro atėjo diena, kai naujokų būrys turėjo virsti tikrais matrosais. Sankt Peterburgo dangus tą rytą buvo pilkas ir žemas, bet kazarmų aikštė švytėjo nuo išblizgintų durtuvų ir naujų uniformų. Jonas jautė šiurkštų vilnos svorį ant pečių – ši apranga jau nebebuvo tik drabužis, tai buvo jo naujoji oda.
Ceremonija vyko iškilmingai. Priešais aštuoniasdešimt sustingusių vyrų išėjo popas auksu siuvinėtais rūbais, lydimas karininkų. Ore tvyrojo smilkalų kvapas, maišydamasis su šaltu Nevos vėju. Kai kurie šauktiniai lietuviai nejaukiai gūžėsi girdėdami stačiatikių giesmes, tačiau Jonas stovėjo ramus. Jis prisiminė namus, Gegabrasčio kaimą, kur katalikai ir rusai sentikiai gyveno kaimynystėje, ir motinos žodžius, kad Dievas yra vienas, nesvarbu, koks kryžius iškeltas virš Dievo namų. Šis paprastas kaimiškas suvokimas suteikė jam tvirtybės – jis ne pardavinėjo dūšios svetimiems, o prisiekė vykdyti kario dalią prieš tą patį Kūrėją.
Garsiai nuskambėjo priesaikos žodžiai apie ištikimybę carui ir tėvynei. Jonas juos pakartojo mašinaliai, nors galvojo apie Lietuvą, namus ir šeimą. Ši akimirka jam atrodė tarsi sapnas, kuriame lūpos taria svetimą priesaiką, o širdis vis dar klaidžioja dulkėtais Gegabrasčio keliais. Tačiau kiekvienas ištartas skiemuo tarsi peiliu pjovė paskutines virves, rišusias jį su praeitimi.
Po ceremonijos atėjo laukiamiausia akimirka – regalijų įteikimas. Jonas paėmė į rankas besnapę kepurę ir nubraukė pirštais per juodą šilko kaspiną. Ant jo auksu švytėjo užrašas: Балтійскій флотъ. Pirmą kartą užsidėjęs ją, jis pajuto, kaip kaspino galai vėjyje lengvai plakė per pečius. Jonas jau nebebuvo tas pats Jonas iš Gegabrasčio – jis tapo Baltijos laivyno matrosu Tamašausku.
Galiausiai nuskambėjo paskyrimai. Karininkas skaitė pavardes, o ore tvyrojo įtampa – kas liks krante, o kas pamatys tikrąją jūrą.
– Matrosas Jonas Tamašauskas! – nuaidėjo balsas.
Jonas žengė žingsnį į priekį, jo batai užtikrintai kaukštelėjo į akmenis.
– Paskiriamas į mokomąją fregatą „Svetlana“!
