Valdiškas turtas

Šaltas Sankt Peterburgo rudens oras pro pravirus langus skverbėsi į kareivines, bet Jonas jo beveik nejautė – jį saugojo keli sluoksniai naujos, šiurkščios vilnos. Unteris, kurio veidas dėl rando priminė suskirdusią pado odą, išrikiavo visą būrį šauktinių. Jis lėtai žingsniavo palei eilę, o jo žvilgsnis, aštrus kaip skustuvas, kliuvo už kiekvienos kreivai užsegtos sagos ar netiesiai uždėtos kepurės.

Sustojęs rikiuotės viduryje, jis įsispyrė rankomis į klubus ir į jų kaimiškas galvas rėžė pirmąsias tarnybos tiesas:

— Smirno! Slušaj siuda, barany! – nukirto jis, priversdamas Joną dar labiau įsitempti. – Jūs dar ne matrosai, jūs – šauktiniai. Esate įrašyti į ekipažo sąrašus, bet jau gavote į savo rankas imperijos turtą – valdišką aprangą. Gavote ir jums priklausantį atestatą – maisto ir aprangos normą, o tai reiškia, kad nuo šios akimirkos jūs patys esate imperijos nuosavybė!

Unteris sustojo tiesiai prieš Joną, nužvelgdamas jį nuo kojų iki galvos.

— Įsakau saugoti jums priskirtą turtą! Kad jis būtų švarus ir tvarkingas. Jūsų diržų sagtys turi spindėti kaip katino barškučiai kovo mėnesį, o batai – būti visada nuvalyti ir išblizginti, kad savo išsigandusius veidus juose matytumėte. Turite atrodyti tvarkingai, kaip tikri imperijos sūnūs, o ne kaip nuskurusios kaimo baidyklės! Kas pragers, praloš ar suplėšys šitą šinelį – supūdysiu karceryje arba pajusite rykščių skonį. Viską supratot?!

Atsakymu tapo sutrikusi tyla ir keli nedrąsūs linktelėjimai. Unteris akimirksniu pabalo, o randas jo veide tapo ryškiai raudonas.

— Ko tylit kaip avinai?! – suriaumojo jis, žengdamas žingsnį link pirmosios eilės. – Į kiekvieną mano klausimą atsakot „Tak točno!“ Jei dar kartą tylėsit arba pamatysiu linksinčias galvas – rykščių skonį pajusit dar nepasiekę valgyklos! Kartoju: viską supratot?!

— Tak točno! – beveik darniai nuaidėjo aštuoniasdešimt balsų. Jonas juto, kaip tas riksmas suvibravo jo krūtinėje, atsimušdamas į kietą šinelio milą.

 

Gultai, artelė ir pareigos

— Na pravo! Šagom marš! – sukomandavo unteris.

Daugybė porų naujų, sunkių batų beveik vienu metu tėškėsi į grindis. Garsas buvo galingas, tad Jonas akimirką pasijuto nebe žmogumi, o dalimi milžiniškos pilkos mašinos, judančios gilyn į kareivines. Jie praėjo pro aukštas duris į milžinišką salę, kurioje dvejomis eilėmis stovėjo dviaukščiai mediniai gultai. Viduryje paliktas platus praėjimas buvo skirtas rikiuotėms, o palei sienas stūksojo masyvūs kabyklų rėmai.

— Stoj! – unterio balsas sudrebino patalpos orą. – Pirma artelė – pirma eilė, pirmieji dešimt gultų kairėje praėjimo pusėje! Antra artelė – pirmi dešimt dešinėje! Šinelius ant kablių! Kepures į lentynas! Dėžėse – tik tai, kas leidžiama! Pirmieji keturiasdešimt šauktinių buvo paskirstyti į pirmas dvi artėles. Toks pat likimas laukė kitų keturiasdešimties šauktinių.

Kai visi aštuoniasdešimt vyrų buvo išskirstyti artelėmis, jie puolė nusivilkti šinelius ir kabinti juos į nurodytas vietas. Jonas ramiai nužingsniavo prie kabyklos ir užkabino savo šinelį ant storo metalinio kablio. Be sunkiojo palto pečius užliejo keistas lengvumas, bet kartu jis pasijuto neapsaugotas, likęs tik su tamsiai mėlyna palaidine.

Unteris sustojo viduryje praėjimo stebėdamas sumaištį, tada jo žvilgsnis užkliuvo už Jono, kuris ramiai stovėjo prie savo gulto galo. Randuotas vyras priėjo prie jo ir bakstelėjo pirštu į Jono krūtinę, ten, kur po palaidine ryškėjo stambūs jo pečiai.

— Tu, didžki, matau, rusiškai kerti, – prikimusiu balsu ištarė jis, nužvelgdamas kitus devyniolika pirmosios artelės vyrų. – Būsi šitų dvidešimties avinų vyresnysis. Jei tavo artelė ko nors nesupras, praloš šaukštą ar naktį gultus supainios – atsakysi tu. Supratai?

— Tak točno! – tvirtai atsakė Jonas, pajutęs nemalonią atsakomybės naštą.

Unteris praėjo pro likusias eiles, paskirdamas vyresniuosius ir kitoms trims artelėms. Tik kai kiekviena grupė gavo po savo prižiūrėtoją, jis vėl mostelėjo ranka link durų.

 

Šaukštų įstatymas

— Smirno! V dve šerengi stanoviś! – sukomandavo unteris, lazda bilsnodamas į medinį grindinį.

Visas burys šauktinių vėl supuolė į praėjimą tarp gultų. Skubėdamas Jonas juto, kaip jo petys stukteli į kaimyną, o tas nuo jo masės lyg kamštis vos neįšoko unteriui į glėbį. Kilęs chaosas, kol visi bandė išsilyginti į dvi tvarkingas eiles, unterio nesupykdė. Kai kareivinėse pagaliau stojo spengianti tyla, jis mostelėjo ranka link durų.

— V stolovuju – zaxodi!

Būrys pajudėjo link valgyklos. Tai buvo jų pirmosios rikiuotės ir darnaus žygiavimo pamokos; unteris šį kartą buvo atlaidesnis. Patalpos viduryje, priešais didelius medinius kubilus, jis vėl sustabdė visą pilką masę.

— Stot! – sukomandavo jis. – Pirmiausia – šaukštai. Imti po vieną!

Aštuoniasdešimt rankų supuolė prie kubilų. Kilęs metalinis tarškesys buvo toks stiprus, kad nebesigirdėjo net batų kaukšėjimo. Jonas pajuto šaltą, sunkų alavo gabalą savo delne. Kol naujokai vartė savo naujuosius įrankius, unteris vėl užstojo jiems kelią, pradėdamas dar vieną pamoką.

— Klausytis čia, avinai! Šitą daiktą saugoti labiau nei savo akį! Tai jūsų vienintelis maitintojas. Kareivis šaukštą laiko už dešiniojo bato aulo – įsikišot ir pamiršot iki komandos „K obiedu!“. Po valgio – nulaižyti iki blizgesio! Pametęs kito negausi. Artelės vyresnysis sėdi stalo gale ir pirmas pakabina šaukštą iš katilo, tada visi kiti ratu kabina barščius! Visiems aišku?!

— Tak točno! – atsakė aštuoniasdešimt balsų, ir Jonas pajuto, kaip šaltas metalas palietė jo koją, kai jis pirmą kartą užkišo šaukštą už sunkaus bato aulo.

Netrukus jie jau sėdėjo prie stalų. Ant Jono artelės stalo matrosai pastatė du garuojančius varinius katilus, pilnus riebių barščių. Prie kiekvieno jų susėdo po dešimt vyrų. Jonas, užėmęs vietą viename stalo gale, juto devyniolikos savo artelės vyrų žvilgsnius.

— Pradedam! – nukirto unteris.

Jonas pirmasis panardino alavinį šaukštą į riebią sriubą. Tas pirmas karštas gurkšnis buvo pirmas tikras sotumo pojūtis šiame svetimame mieste. Po jo į abu katilus vienu metu susmigo likę šaukštai. Unteris dabar lėtai vaikštinėjo tarp stalų. Jis stebėjo juos nebe kaip priešus, o kaip savo bandą, kurią pagaliau pavyko suvaryti į saugų aptvarą ir pašerti.

Valgykloje neliko jokių garsų, tik duslus valgančiųjų čepsėjimas ir metalo skambčiojimas į varį. Tai buvo šventa tyla. Jonas matė, kaip kaimynas, tas pats, kurį jis ką tik vos nenuvertė, dabar srėbė sriubą užsimerkęs iš malonumo. Baimė išnyko, užleisdama vietą instinktui išgyventi.

Kai katilo dugne liko tik tirščiai ir mėsos gabalai, į Joną vėl susmigo devyniolika porų akių. Jonas neskubėjo. Atsargiai šaukštu prispaudė vieną jautienos gabalą prie sienelės, atsignybė dalį ir paliko likusį kitiems, duodamas tylų ženklą, kad dalintis reikės sąžiningai. Unteris, stebėjęs Joną, liko jo poelgiu patenkintas – tai galėjai pamatyti iš sekundę trukusio jo lūpos vyptelėjimo.

 

Tvarka prie gultų

Sugrįžus į miegamąją salę, matrosas, sausas ir ištįsęs veteranas, priėjo tiesiai prie Jono gulto. Jonas suprato – dabar jis taps pavyzdžiu visai artelei. Unteris stovėjo šalia, viena ranka pasirėmęs į kabyklą, ir stebėjo procesą.

— Išsirengt! – nukirto matrosas. – Rodau vieną kartą, kaip lankstoma laivyno uniforma.

Pirmiausia Jonas nusivilko sunkią tamsiai mėlyno milo palaidinę. Po ja liko tik balti drobiniai apatiniai marškiniai. Matrosas paėmė ją iš Jono rankų, keliais tiksliais judesiais sulankstė ją į kietą kvadratą ir padėjo į dėžę po gultu. Tada Jonas pasilenkė prie batų. Nusiauti kietą, derva kvepiančią odą po visos dienos nebuvo lengva. Matrosas paėmė batus ir įstūmė juos giliai po gultu, nosimis į praėjimo pusę.

— Batai – visada čia! Kad naktį, trimitui nuskambėjus, kojos pačios juos rastų tamsoje. Autus, – jis paėmė Jono pilkas drobės skiautes, – ištiesinti ant gulto krašto, kad iki ryto išdžiūtų.

Tik dabar Jonas nusimovė mėlyno milo kelnes. Matrosas paėmė jas, išlygino delnais ir taip pat tvarkingai paguldė į dėžę ant sulankstytos palaidinės.

— Dėžėje po gultu – tik jūsų uniforma, puodelis, šukos ir šventas paveikslėlis, jei tokį turit. Jokių lašinių ar naminės duonos trupinių! Mums tik tarakonų ir utėlių čia betrūko! Supratot?!

— Tak točno! – atsakė aštuoniasdešimt balsų.

Kol matrosas kitoms artelėms aiškino lankstymo subtilybes, Jonas vėl apsirengė ir keliolika minučių leido sau tiesiog sėdėti, jausdamas, kaip pamažu rimsta raumenų maudulys. Tačiau ramybė netruko ilgai – vėl nuaidėjo švilpukas. Visą būrį nuvedė į koridorių, kur palei sienas stovėjo batų valymo suolai su kojų atramomis. Prie jų grandinėmis buvo prikabinti grubūs šepečiai, kad kas nors nesumanytų jų „pasiskolinti“. Čia pat stovėjo mediniai kubilėliai su juoda, tiršta mase.

— Tepkit riebiai! – paliepė unteris. – Čia ne kaimo šokiai, čia Peterburgas – drėgmė mėsą nuo kaulų nuėda, jei batų oda nebus įmirkyta!

Jonas griebė šepetį ir pradėjo trinti batus aštriai kvepiančiu degutu, sumaišytu su žuvų taukais ir suodžiais. Lipnus, dervingas kvapas akimirksniu užpildė koridorių. Tai nebuvo blizginimas dėl grožio, o sunkus darbas įsotinant kietą odą, kad ši nepraleistų pelkių vandens. Rankos akimirksniu pajuodo, o dervos kvapas, regis, įsigėrė net į odą.

Galiausiai, po trumpos vakarinės arbatos, kurios naujokai gavo po puodelį kartu su kieta duonos kriaukšle, aštuoniasdešimt vyrų pagaliau atsigulė. Kazarmoje užgeso šviesos, palikta buvo tik blanki naktinė lempa koridoriaus gale. Jonas gulėjo ant kietų lentų, užuodė stiprų batų deguto kvapą ir klausėsi šauktinių alsavimo. Šalia ant viršutinio gulto kažkas sukrebždėjo.

— Na ir mokslai... – pusbalsiu lietuviškai sumurmėjo kaimynas, nukoręs kojas žemyn. – Aš – Stepas, nuo Šiaulių. O tu, didžki, matau, rusiškai kerti?

Jonas pakėlė akis į tamsoje ryškinantį gulto dugną virš savęs.

— Moku šiek tiek, – tyliai atsakė jis. – Jonas aš, nuo Pasvalio. Mano kaime kaimynai rusai buvo, pramokau, be to, brolis rusišką knygą turėjo, mokėmės kartu, kai laiko nuo darbų likdavo. O tu, Stepai, geriau tas kojas į viršų trauk, kol unteris negrįžo. Tai pirma mūsų naktis čia – dar prireiks jėgų.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS