VI Skyrius.
Svetima oda
Pirtis ir žirklės
Sunkios, drėgmės išbrinkusios durys atsivėrė su dusliu dejavimu, išleisdamos į koridorių tirštą, balkšvą garų debesį. Jonas žengė pirmą žingsnį į tą tirštumą, jausdamas, kaip po kojomis bjauriai slysta šlapias, muiluotas akmuo. Čia, rūsio prieblandoje, nebuvo vietos gėdai ar abejonėms. Juos visus išrengė šaltoje salėje, o tada, beveik nesuteikę laiko apsiprasti, įstūmė į tvankų priepirtį.
Čia Jonas nuščiuvo – pro balkšvą rūką ryškėjo jau nebe tie keli pažįstami pečiai, su kuriais kartu dundėjo vežime, o tikra nuogų kūnų jūra. Jo nedidelė grupė akimirksniu ištirpo tarp svetimų: rėksmingų, kažką lenkiškai aiškinančių vyrų, tylių suomių ir rusiškais keiksmais besisvaidančių rusėnų.
Šiame drėgname Babelio bokšte aštrūs unterių švilpukai skrodė įvairiomis kalbomis murmanti tvaiką, o pro garus ėmė ryškėti vaizdas, privertęs net ir jį sutrikti: dešimtys plikų užpakalių šmėžavo rūko tirštumoje, o virš jų dundėjo bendras, nesibaigiantis chaosas.
Jonas juto, kaip nuo karščio ima tvinkčioti smilkiniai. Su kiekvienu įkvėpimu jis rijo svetimą, prakaitu ir dezinfekcija persmelktą orą, kuris galutinai išstūmė paskutinius tėviškės kvapus. Tai buvo paskutinė riba.
Ten, anapus sienų, liko Gegabrastis, tėvo pamokymai ir brolio juokas, o čia – tik garai, kuriuose skendo jo praeitis. Jis stovėjo nuogas, palikęs savo lietuvišką milą ir nagines lyg auką purvinoje dėžėje, ir pirmą kartą gyvenime suprato, kad oda yra vienintelis dalykas, kuris jam dar priklauso. Tačiau ir ji netrukus turėjo tapti imperijos nuosavybe.
Visą tą margą minią pasitiko ne mistinis „anapus“, o karšto garo smūgis, po kurio sekė skardus besidaužančių cinkuotų kibirų garsas.
— Živo, derevnia! Skubėkit, kol vanduo dar nevirto ledu! – suriko pirties vyresnysis, riebus vyras su prijuoste ant pliko pilvo, mosuodamas didžiuliu mediniu kaušu.
Pirmas etapas buvo „kirpykla“. Jonas atsisėdo ant drėgno suolo, ir prie jo prišoko mažas, vikrus matrosas su milžiniškomis žirklėmis. Trakšt – ir Jono garbana nukrito į muiluotą balą. Trakšt – ir kita.
Per kelias minutes visi naujokai virto baltais, blizgančiais moliūgais. Šalia stovintis jaunuolis niekaip neįstengė nuslėpti pasimetimo, o dabar, su savo atlėpusiomis ausimis ir plika kaukole, jis atrodė taip juokingai, kad Jonas pajuto, kaip gerklėje gniaužiasi sunkus, bet nepiktas juokas.
Visi jie staiga tapo panašūs į ką tik išsiritusius paukščiukus – beplunksniai, pasimetę, bet kažkaip keistai bendri.
— Žiūrėk, Tamašauskai, tavo galva dabar šviečia kaip švyturys! – riktelėjo vienas iš grupės, bandydamas nustelbti vandens šniokštimą.
Atsakymo nebuvo. Jonas tik delnu perbraukė per savo dilgčiojantį nuo skutimo pakaušį.
Tada prasidėjo didysis prausimasis. Kiekvienam į rankas įgrūdo po gabalą pilko, kieto muilo, kuris kvepėjo bjauriai, lyg būtų pagamintas iš seno arklio, ir liepė trintis iki raudonumo.
Vanduo iš dušų krito tai ledinis, tai plikantis, sukeldamas riksmų ir keiksmų bangą. Jonas stovėjo po srove, užsimerkęs, ir leido tam valdiškam vandeniui graužti odą.
Šalia kažkas paslydo ant muiluoto grindinio ir pliaukštelėjo pliku užpakaliu į balą, sukeldamas visų aplinkinių kvatojimą. Net rūstieji prižiūrėtojai nesusilaikė nesišaipę iš besimuistančių naujokų.
Šiame nuogalių chaose, tarp garų ir juoko, Jonas pajuto, kaip paskutinė namų gėla pamažu tirpsta. Čia nebebuvo Gegabrasčio ūkininko – buvo tik jaunas kūnas, ruošiamas tarnybai.
Nuplautas, nuskustas ir „išvalytas“, jis žengė į kitą patalpą, kur laukė nauji apatiniai.
Baltoji apranga
Išėjus iš pirties, vėsus ir drėgnas koridoriaus oras akimirksniu sutraukė įkaitusią odą. Jonas pajuto, kaip nuo plikos galvos dar kyla garas, o kūnas, nušveistas aštriu muilu, atrodo lengvas ir svetimas.
Priešais jį, ant ilgų medinių stalų, naujokų laukė tvarkingos krūvos nižneje beljo. Taip rusiškai buvo vadinami apatiniai marškiniai ir kelnės, pasiūti iš kietos, nebalintos drobės.
Tai nebuvo minkšta motinos austa drobė – šis audinys kvepėjo sandėlio dulkėmis ir dezinfekcija, o ties kaklu kiekvieni marškiniai turėjo juodą valdišką antspaudą.
Apsivilkęs šį baltą apatinį apdarą, Jonas pasijuto lyg įkištas į kietą, krakmolytą kiautą. Apatinės kelnės buvo per plačios, jas teko susiveržti šiurkščia virvele, o marškinių iškirptės kraštas grubiai trynė ką tik nuskustą, jautrų sprandą.
Aplinkui kiti naujokai skubėjo rengtis, drebėdami nuo drėgmės, bet Jonas dar akimirką stovėjo basas ant vėsių grindų. Jis žiūrėjo į savo rankas, kyšančias iš plačių rankovių, ir antspaudas ant audinio atrodė toks baugus, kad ne tik drobė, bet ir jo kūnas nuo šiol yra imperijos apskaitytas ir pažymėtas.
Po drobiniais apatiniais ant kūno gulė mėlyno milo kelnės.
Batų mokslai
Ant grindų, šalia sunkių, derva kvepiančių batų, nukrito du pilki drobės gabalai – autai. Jonas paėmė juos į rankas, spėliodamas, kaip šis audinys turės apsaugoti pėdas.
Tai nebuvo minkšti naminiai autai, kuriais jis pratęs apvynioti blauzdas prieš aunantis nagines – šie drobės gabalai neturėjo jokių raištelių, jie buvo pilki ir svetimi.
Daugumai čia stovinčių šauktinių šis drobės lankstymas atrodė lyg neįmenamas galvosūkis.
— Smotri, derevnia! Učiś kak nado! – užriaumojo unteris.
Jis mostelėjo šalia stovinčiam matrosui. Šis vikriai atsisėdo ant suolo, užsikėlė nuogą koją ir keliais staigiais judesiais apvyniojo pėdą drobės gabalu taip lygiai, lyg tai būtų antra oda.
Visi naujokai įtemptai stebėjo kiekvieną klostę – tie matroso pirštų viražai atrodė kaip sudėtingas burtas, kurį privalėjai atkartoti be klaidų.
— Sadiś! Motaj!
Visi susėdo ant ilgų suolų. Prasidėjo nevikrios grumtynės su pilka drobe.
Jonas lėtai dėjo pėdą ant audinio, stengdamasis prisiminti matroso judesius. Jis juto, kaip šiurkšti medžiaga liečiasi prie odos, bandė ją ištempti, kad neliktų nė vienos lemtingos raukšlės.
Jonas pabandė įsispirti į dešinį batą, bet oda buvo tokia kieta ir ankšta, kad pėda sustojo pusiaukelėje. Jis pamėgino dar kartą, stipriau – nesėkmingai.
Pakėlęs sunkius batus abiem rankomis, Jonas išsitiesė.
— Malenkije.
Unteris sustojo. Randas jo veide vos krustelėjo.
— Iš kur tu toks išdygai... – sumurmėjo jis. – Živo v sklad! Priniesi sorok piatyj! Sukomandavo jis šalia stovėjusiam matrosui.
Netrukus priešais Joną atsirado kita pora batų – dar masyvesni, dar sunkesni. Šį kartą pėda įsmuko giliai, ir koja bate jautėsi gana tvirtai.
Galiausiai atėjo eilė viršutiniams drabužiams. Ant baltų drobinių apatinių Jonas užsivilko tamsiai mėlyną, storos vilnos palaidinę – rubachą. Ji buvo tokia standi, kad net rankas nuleisti buvo sunku.
„Prisitrins“, – ramiai pagalvojo Jonas.
Ant jos užsivilko sunkų šinelį – tamsiai pilką, beveik juodą milinę, kurios grubi apykaklė iškart pradėjo rėžti nuskustą kaklą.
Galiausiai ant suolo liko gulėti beskozyrka – apvali juodo milo kepurė be snapelio. Ji dar neturėjo tų vėjyje besiplaikstančių kaspinų, tačiau jos priekyje jau žibėjo maža kokarda – pirmasis ženklas, kad jis nuo šiol priklauso imperijai.
Jonas žengė žingsnį per persirengimo patalpą.
Tai buvo pirmas jo žingsnis Peterburge nebe kaip valstiečio, o kaip būsimo imperijos kariškio.
