V Skyrius.
Sostinės grindinys
Į ekipažą
Varšuvos stoties viduje tvyrojo tiršta prieblanda, persmelkta anglies suodžių ir šalto, drėgno akmens kvapo. Keturiasdešimt naujokų, dar nespėjusių atsikratyti vagono kratymo pojūčio, buvo suvaryti į erdvią, skliautuotą salę su geležinėmis kolonomis. Čia jų laukė nebe paprastas konvojus, o grupė karininkų tamsiai mėlynomis uniformomis, kurių auksinės sagos blausioje šviesoje žibėjo it žvėrių akys.
Prasidėjo rūšiavimas. Karininkas, laikydamas ilgą etapinį lapą, sausai skaitė pavardes, o du unteriai skirstė vyrus į skirtingas puses. Jonas matė, kaip tas liesas, visą kelią traukinyje drebėjęs vaikinas buvo šiurkščiai stumtelėtas į didžiąją grupę. Jį, kartu su dar trisdešimčia likimo brolių, nuvarė link pilkos, dulkėtos ir bevardės pėstininkų rikiuotės.
— „Tamašauskas!“ – nuskambėjo komanda.
Jonas žengė į priekį. Karininkas nužvelgė jo plačius pečius, tvirtą stotą ir trumpam stabtelėjo ties įrašu apie raštingumą bei rusų kalbos mokėjimą.
— „V ekipaž“, – nukirto jis, brūkštelėdamas pieštuku.
Jonas atsidūrė nedidelėje, vos septynių vyrų grupelėje. Visi jie buvo aukšti, tvirti, atrinkti specialiai Baltijos laivynui. Kai didžioji minia buvo išvaryta, juos, šiuos septynis išrinktuosius, išvedė pro šonines stoties duris tiesiai į Peterburgo ryto triukšmą.
Išėjus į aikštę, Jonui užgniaužė kvapą. Tai jau nebuvo panašu į Dinaburgo raudonų plytų mūrą ar vėsią stoties skliautų ramybę. Virš jo kilo bekraščiai, pilki penkiaaukščiai namai, kurie užstojo pusę dangaus ir slėgė savo akmenine didybe. Jų nesibaigiančios langų eilės Jonui atrodė lyg tūkstančiai svetimų akių, stebinčių kiekvieną jo žingsnį.
Priešais stotį, už tamsių Apvadinio kanalo vandenų, dundėjo bėgiais konkė – milžiniškas dviaukštis vagonas, kurį tempė ketvertas galingų arklių. Geležinių ratų garsas į akmeninį grindinį buvo toks stiprus, kad Jonas jį juto net per minkštus savo naginių padus, o ore tvyrojo aitrus anglies dūmų, šlapio akmens ir arklių mėšlo tvaikas.
Jūrų konvojaus unteris parodė į laukiantį atvirą karinį vežimą, vadinama linejka – ilgą suolą ant ratų.
— „Sadiś! Živo!“ – suriko jis.
Jonas įšoko į vežimą, tvirtai prispaudęs prie šono savo ištuštėjusį nešulį. Paskutinis tėvo rūkytų lašinių gabalėlis, kurį jis naktį apgynė nuo vagišiaus rankos, buvo suvalgytas jau po Lugos sustojimo, kai paryčių drėgmė galutinai persmelkė kaulus. Viduje liko tik atsarginiai autai ir medinės šukos.
Kai arkliai trūktelėjo ir ratai užgrojo savo metalinę giesmę ant Peterburgo akmenų, Jonas suprato: tos trys dešimtys vaikinų liko ten, pilkoje pėstininkų masėje, o jo paties laukia kelias link tų auksinių adatų, kurias matė nuo Pulkovo aukštumų.
Mėlyni kupolai
Vežimas dundėjo akmeniniu grindiniu, o Jonas abiem rankomis įsitvėrė į kietą medinį suolą. Kiekvienas ratų smūgis į nelygius akmenis per apavą persiduodavo tiesiai į kelius, bet jis stengėsi nesigūžti.
Aplinkui virė gyvenimas, kokio jis net neįsivaizdavo: karietos lenkė jų vežimą iš abiejų pusių, vežikai šūkčiojo ant savo arklių, o šaligatviais skubėjo tūkstančiai žmonių. Jonui atrodė, kad namai čia stovi susiglaudę pečiais, be jokio tarpelio, sudarydami nesibaigiančias mūro sienas, kurios visai neužstojo vėjo, tik dar labiau jį įsiūbuodavo.
Išsukus į platų Izmailovo prospektą, Jonas staiga pakėlė galvą ir nuščiuvo. Tolumoje, virš pilkų stogų, išniro milžiniškas, žydras it giedras vasaros dangus kupolas, nusėtas ryškiomis auksinėmis žvaigždėmis. Tai buvo Trejybės soboras.
Jonui šis vaizdas pasirodė lyg sapnas vidury pilko ir suodino miesto. Tos žvaigždės mėlyname fone jam priminė giedras naktis tėviškėje, bet kartu jos buvo taip aukštai ir taip svetimai, kad jis pasijuto dar mažesnis šiame akmeniniame milžine.
— „Smotri, derevnia...“ – nusijuokė konvojaus kareivis, pamatęs Jono žvilgsnį. – „U nas tut i ne takoje uvidiš.“
Jonas nieko neatsakė. Jis lėtai nuleido akis į savo sugrubusias rankas. Viskas, kas buvo lietuviška, liko kažkur toli, anapus kažkokios nežymėtos ribos, o dabar jį supo tik nesibaigiantis svetimas miestas.
Vežimas dundėjo toliau, palikdamas žvaigždėtus kupolus už nugaros, o priekyje jau vėrėsi tamsūs kanalų vandenys ir dar aukštesni, drėgme persisunkę Peterburgo mūrai.
Jūrų ekipažas
Vežimas lėtai persirito per platų akmeninių atramų tiltą virš Kriukovo kanalo. Akimirką Jonui teko žvilgtelėti žemyn į tamsų, nejudantį vandenį, kuriame suposi malkomis pakrautos baržos. Čia oras kvepėjo visai kitaip – nebe anglies dūmais, o tiršta derva, šlapiomis virvėmis ir žuvimi.
Galiausiai ratai nustojo dundėję – jie įsuko pro aukštus arkinius vartus į erdvų, akmenimis grįstą kiemą, kurį iš visų pusių supo masyvūs, geltonai dažyti mūrai. Tai buvo Jūrų ekipažo kazarmos.
— „Vychodi! Stroitsia!“ – nuskambėjo unterio komanda, atsimušdama į uždaro kiemo sienas.
Naginės sausai pliaukštelėjo į šlapią grindinį. Kiti šeši vyrai sutrikę trynėsi pečiais, tyliai dalydamiesi baime. Jonas tiesiog atsistojo ten, kur nurodyta.
Jo žvilgsnis savaime užkliuvo už pro šalį žygiuojančio būrio matrosų. Jų tamsiai mėlynos milinės ir kepurės su ilgais juodais kaspinais atrodė taip viliojančiai ir keistai. Tačiau labiausiai vaikino, visą gyvenimą avėjusio tik nagines ar sunkias vyžas, akys krypo į kareiviškus batus.
Jis su baltu pavydu stebėjo, kaip kietas odinis padas užtikrintai muša taktą į akmenis, kaip spindi nuvalyta oda. Tai atrodė ne šiaip apavas, o galios ir tvirtumo ženklas, kurio norėjosi labiau nei bet ko kito šiame mieste.
Iš kazarmos korpuso išniro senas unteris. Randas, kirtęs jo kairįjį skruostą, suteikė veidui sustingusią, rūsčią išraišką, būdingą žmogui, mačiusiam ne vieną naujokų kartą.
Jis lėtai apėjo septynetą, dar kartą skaitydamas pavardes, aštriu balsu sutikrino kiekvieną su etapiniu lapu. Tai buvo paskutinė patikra po atviru dangumi – čia, kiemo viduryje, jie dar buvo matomi visiems, bet jau nebe sau priklausantys.
Unteris sustojo priešais Joną, nužvelgė jo ramų veidą, tvirtą stotą ir trumpam užlaikė žvilgsnį ties jo kaimiška sermėga, bet nieko nesakė. Tik brūkštelėjo popieriuje ir linktelėjo konvojui.
— „Vnutr‘! Marš!“ – trumpai nukirto jis, rodydamas į tamsią arką pastato apačioje.
Juos suvarė į erdvią, šaltą patalpą plytinėmis sienomis, kurioje tvyrojo aitrus chloro, dervos ir pigaus tabako kvapas. Čia, atokiau nuo svetimų akių, prasidėjo tikrasis atsisveikinimas su praeitimi.
Unteris lazdele parodė į didžiulę medinę dėžę kambario viduryje.
— „Vsiu rvań – v kučiu. Skoreje!“ – pasigirdo komanda.
Jonas suprato: tai pabaiga viskam, kas buvo lietuviška. Kiti naujokai drebančiomis rankomis atrišinėjo savo ryšulius, dejuodami dėl atimamų naminių marškinių ar šiltų autų.
Šalia stovintis jaunuolis niekaip neįstengė atsegti permirkusios, išbrinkusios sermėgos sagos. Jonas ištiesė ranką ir vienu stipriu judesiu padėjo jam išsilaisvinti iš sunkaus milo. Jie net nesusitiko žvilgsniais – abu tiesiog vykdė komandą.
Paskutinis į dėžę skriejo Jono ištuštėjęs nešulys. Likęs vienais apatiniais, jis pajuto, kaip pro atviras duris besiskverbiantis drėgnas Peterburgo oras šaldo krūtinę.
Jis stovėjo tiesus, beveik nekvėpuodamas, ir juto, kaip su kiekvienu numestu drabužiu nyksta Gegabrasčio ūkininkaitis, o jo vietoje lieka tik tuščia forma, paruošta užpildyti valstybine prievole.
Jis nebebuvo sau priklausantis žmogus – jis tapo imperijos nuosavybe, mažu, bet būtinu milžiniškos mašinos sraigteliu. Jonas buvo niekas – tik pilkas ir visiškai plikas šešėlis, laukiantis, kol atsivers sunkios durys į kažką "anapus", ko niekas iš jų nežinojo.
