TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Imperijos saulė patekės rytuose

Netikėta depeša

1890-ieji Vladivostoke prabėgo akimirksniu. Sausasis dokas jau buvo beveik baigtas. Pastatyta nauja karo lauko ligoninė, teliko įrengti palatas, sumontuoti medicinos įrangą ir aprūpinti operacinę reikiamais instrumentais. Vladivostokas jau 1891-ųjų vasarą turėjo tapti rimtu uostu ir Rusijos karine baze su patalpomis laivų remontui, ligonių gydymui ir visais būtinais sandėliais. Per kelis metus admirolas sugebėjo padaryti kelis kartus daugiau nei Jermolajevas per visą dešimtmetį iki jo atvykimo. Kiekvienoje ataskaitoje ir kiekviename laiške Volkonskis atkakliai reikalavo spręsti ledlaužių ir bazės aprūpinimo problemas. Jų sprendimo be geležinkelio jungties su Chabarovsku jis tiesiog neįsivaizdavo. Nepamiršdavo priminti ir apie  rytų perlą prie Tigro uodegos. Tačiau biurokratai sostinėje neskubėjo spręsti Volkonskio užgaidų, nepadėjo net priminimai kiekvienoje ataskaitoje apie darbų eigą ir perspektyvas rytuose.

1890-ųjų žiemą Volkonskio eskadra vis dar žiemojo Nagasakyje. Admirolas toliau įdėmiai stebėjo japonų laivyno bei armijos modernizavimą ir laukė, kurioje vietoje ir kada nutrūks vos besilaikanti taikos gija. Tačiau ramybė truko neilgai.

1891 metų balandžio 5 dieną, kai Volkonskis jau ruošėsi grįžti į Vladivostoką, Nagasakio telegrafo stotis atnešė depešą, kurią pasirašė pats jūrų ministerijos valdytojas admirolas Nikolajus Čichačiovas. Volkonskis skaitė sausus Sankt Peterburgo žodžius savo kajutėje. Sosto įpėdinis caraitis Nikolajus Aleksandrovičius su šarvuota fregata „Pamiat Azova“ ir eskadra Tolimuosiuose Rytuose pasirodys gegužės viduryje. Įsakymas buvo trumpas – pasitikti sosto įpėdinį Nagasakyje, flagmano teisėmis užtikrinti laivų apsaugą, lydėti jį kelionėje Japonijoje ir palydėti į Vladivostoką.

Volkonskis nuleido popierių ant stalo. Iki atvykimo liko vos pusantro mėnesio. Laiko diplomatinėms kalboms nebėra. Admirolas akimirksniu suprato – Nagasakio reide neturi likti jokių Rusijos imperijos gėdos ženklų.

Sprendimas buvo priimtas per dešimt minučių. Didysis krovininis transportas „Jaroslavl“, iki pat viršaus pakrautas paskutine plieno lakštų ir cemento partija sausojo doko statyboms, privalėjo kuo skubiau nešdintis į šiaurę. Kartu su juo Volkonskis įsakė išgrūsti ir dvi senas, surūdijusias pakrantės apsaugos geldas. Šie lėti, mediniai garlaiviai su pasenusia ginkluote tik gadino bendrą rikiuotės vaizdą Nagasakio įlankoje ir prieš modernią caraičio fregatą atrodė apgailėtinai. Jų vieta buvo Vladivostoko užutėkiuose, o ne po imperijos vėliavomis prieš japonų akis.

Prieš išsiųsdamas laivus, Volkonskis išsikvietė į savo kajutę konduktorių Zotovą. Ūkiškas ir griežtas vyras stovėjo prie durų kietai sučiaupęs lūpas, laukė nurodymų. Admirolas per dvejus metus spėjo įsitikinti, kad šis laivo veteranas mato viską ir turi geležinį stuburą.

– Zotovai, – Volkonskis pakėlė akis. – „Jaroslavl“ išplaukia šią naktį. Tu plauksi kartu. Skiriu tave vyriausiuoju Vladivostoko uosto krantinių ir baigiamųjų doko darbų vadovu. Jermolajevas neturi kištis. Tavo užduotis – išvalyti pirsus, sutvarkyti statybas ir paruošti uostą įpėdinio priėmimui. Nepasišiukšlinsi?

Zotovas nesumirksėjo.

– Nepasišiukšlinsiu, jūsų prakilnybe.

– Jei gegužės pabaigoje caraitis išlips ant švaraus Vladivostoko granito – po šio žygio asmeniškai pasirašysiu įsakymą dėl tavo apdovanojimo ir skyrimo užtarnautai kranto tarnybai su paaukštinimu. Laikas įvertinti tavo tarnybą Tėvynei.

Konduktoriaus akyse trumpam švystelėjo gyva, kieto vyro ugnis. Tokia vieta krante reiškė ramią senatvę. Jis pridėjo ranką prie kepurės sniego baltumo apvado.

– Viskas bus padaryta, jūsų prakilnybe. Doko pamatas stovės kaip uola.

Po valandos „Jaroslavl“ ir abu seni pakrantės apsaugos laivai dingo naktiniame rūke, judėdami link šiaurės. Nagasakio reide liko tik geriausias, aštriausias Volkonskio laivyno plienas: kreiseris „Chrabrost“, keturios fregatos, kliperis, kanonierė ir trys nauji, briaunoti minininkai. Dešimt karo laivų Nagasakio reide stovėjo idealia rikiuote, pasiruošę pasitikti sosto įpėdinį.

Laiškas iš praeities

Balandžio dešimtosios rytą Nagasakio įlanką merkė šaltas, įkyrus lietus. Kreiserio „Chrabrost“ lazarete diena bėgo įprastu ritmu, kol daktaras Hamiltonas pasikvietė Joną kartu vykti į krantą – priežastis buvo ta pati, reikėjo paimti užsakytų įtvarų ir vaistų iš „Inasa“ kvartalo ir užsukti į paštą pas Semionovą.

Ėjimas siauromis uosto gatvelėmis vaikinui buvo sunkus. Koja pati suko tais pačiais posūkiais, o praeinant pro Yun namą krūtinėje vėl tapo ankšta, bet vaizdas buvo tas pats. Namas stovėjo toks pat kaip anksčiau – užvertos langinės, pilkos medinės sienos ir tas pats tuščias, surūdijęs kablys virš prieangio. Jonas jau buvo apsipratęs su šiuo praradimu, tačiau kasdieniai prisiminimai skaudino. Belstis antrą kartą jis nebedrįso.

Paėmę ryšulį iš vaistinės, jie su Hamiltonu užsuko į Semionovo prekybos namų faktoriją. Gydytojas norėjo išsiųsti laišką savo seseriai Elizabeth – tai buvo vienintelis jo ryšys su praeitimi. Kol Hamiltonas pildė siuntimo popierius, prie stalo priėjęs faktorijos pašto darbuotojas atidžiai nužvelgė abu vyrus.

– Palaukite, daktare, – rusiškai ištarė tarnautojas, traukdamas iš medinės dėžės storą odinį maišą. – Šią savaitę prekybinis garlaivis atvežė pašto maišą iš Honkongo. Kažkam iš jūsų kreiserio yra laiškas. Gulėjo tarp uosto popierių.

Jonui viduje kažkas nutirpo. Širdis pradėjo plakti taip stipriai, kad pasidarė sunku kvėpuoti. Nejaugi Kostas? Nejaugi laiškai pasiekė namus?

Hamiltonas paėmė į rankas pageltusį, aplankstytą voką. Vokietijos ir Prūsijos pašto antspaudai buvo išblukę. Laiškas buvo atėjęs per Vakarų Europą, ne per Rusiją. Gydytojas akimirką žiūrėjo į adresą, užrašytą stambiomis, kreivomis raidėmis, kurias pats pernai mokė rašyti savo sanitarą.

– Čia tau, Jonai, – pusbalsiu ištarė Hamiltonas ir ištiesė voką.

Vaikinas paėmė voką drebančiais pirštais. Ant šiurkštaus popieriaus buvo išvesta: Jonas Tamasauskas, Semionovo faktorija, Nagasakis, Japonija.

Keista, raidės ne rusiškos, greičiau angliškos ar lotyniškos. Tačiau Jonas jau po truputį skaitė ir rašė šias raides, tad savo pavardę įskaitė.

Jonas drebančia ranka įsidėjo laišką į užantį. Jėgų skaityti tiesiog čia, faktorijoje, nebuvo. Rankos drebėjo, kojos neklausė. Jie sugrįžo į laivą, sulaukė vėlaus vakaro ir, kai lazarete Savinas užmigo, atsisėdo prie stalo po prigesinta lempa, kuri metė vaiduokliškus žilus šešėlius ant lazareto sienų. Laiško data buvo sena – 1890 metų birželis. Kostas rašė lietuviškais rašmenimis, kurių Jonas beveik nepažinojo – kirilicą jis dar galėjo skaityti, bet šie slapti, draudžiami Lietuvoje brolio ženklai su keistomis varnelėmis jam buvo per sunkūs.

Daktaras Hamiltonas prisėdo greta. Pamatęs vaikino bejėgiškumą, gydytojas paėmė pageltusį lapą į savo rankas. Anglas gydytojas visiškai nemokėjo šios kalbos, tačiau jis pažinojo lotyniškas raides. Hamiltonas palinko prie šviesos ir lėtai, pusbalsiu pradėjo mechaniškai skiemenuoti svetimus, jam visiškai nepažįstamus žodžius.

Iš to keisto, sunkaus angliško šveplavimo ir kietų svetimų garsų Jonui prieš akis staiga pradėjo dygti savi, gimtieji Pasvalio krašto žodžiai. Kiekvienas Hamiltono ištartas skiemuo laivo tamsoje virto Jono gimtąja kalba. Brolis Kostas rašė, kad turi dabar lietuvišką knygą, kad pas juos užsuka toks žmogus, kuris kartais pamoko lietuviško rašto, ir... kad tų pačių metų gegužę mirė jų tėvas.

Žinia kirto per kojas. Jonui akimirksniu aptemo akys, o laivo lazareto sienos išnyko. Prieš jį vėl stojo tas pats vaizdas iš praeities – Pasvalio valsčiaus valdybos salė. Dešimt jaunuolių, stovinčių eilėje pusnuogiai prieš šauktinių komisiją: žilagalvį gydytoją, raštininką ir karininką. Jonas prisiminė, kaip buvo paskirtas į laivyną Pasvalyje, komisijoje: „Jonas Tamašauskas! Tinkamas laivynui...“

Ir tas paskutinis vaizdas atsisveikinant miesto valdybos kieme. Kaip tėvas ištraukė drobinę terbą su lašiniais ir duona kelionei. Ir tas tėvo žvilgsnis kažkur pro bėrio galvą tolyn, lyg jausmingas kaltės pripažinimas. Perduotas Kosto pažadas mokytis ir saugoti knygą. Tėvo pasakyti paskutiniai žodžiai: „Sudie, sūnau. Žiūrėk savęs“ – viso to neliko. Viduje liko tik tuštuma, ir Jonas, jau nebesigėdindamas Hamiltono, krito į ligoninės lovą ir niekaip negalėjo sulaikyti to, kas tvenkėsi upeliu akyse.

Hamiltonas nustojo skaityti. Jis suprato, kad naujienos, kurias ką tik perskaitė, Jonui buvo kažkuo tragiškos. Lazarete vėl stojo kapų tyla. Jonas gulėjo susigūžęs, o ašaros sunkiai riedėjo jo veidu. Tėvas mirė prieš metus, o jis, būdamas kitoje pasaulio pusėje, nieko nežinojo. Gyvenimas ten, anapus žemės rutulio, Gegabrastyje, tekėjo nepriklausomai nuo jo tarnybos. Brolis Kostas jau buvo suaugęs vyras, pats ūkininkavo tėvo žemėje, o vyresnioji sesuo ištekėjo už kaimynų ūkininko sūnaus. Viskas ten keitėsi, viskas vyko toliau, kol jis, uždarytas plieniniame karo laivo korpuse, skrodė svetimas jūras, kol guodėsi švelniame moters glėbyje. Viskas nublanko, viskas supliuško ir atrodė visiškai be jokios vertės. Tik dabar Jonas suprato, koks ryšys jį iš tikrųjų siejo su tėviške ir namais. Tėvas – ir štai jo jau nėra, visi metai.

 

Šarvuotas grožis

1891 metų gegužės 15-osios rytas virš Nagasakio buvo giedras ir tvankus. Eskadra laukė. Visi laivai reide jau kelias valandas stovėjo išrikiuoti idealia viena linija, pasipuošę spalvotomis signalinėmis vėliavėlėmis nuo laivo priekio iki laivagalio. Matrosai ir karininkai ant denių stovėjo vilkėdami sniego baltumo paradines uniformas, petys į petį, lyg sustingusi gyva siena. Kliperis „Plastun“ nuolat budėjo uosto prieigose, už įlankos vartų, stebėdamas atvirą jūrą.

Likus pusvalandžiui iki vidurdienio, iš jūros pusės pasigirdo duslus, galingas garsas. Tai buvo „Plastun“ garo sirena. Žvalgas pranešė – sosto įpėdinis atvyko. Netrukus horizonte pasirodė pats kliperis, o už jo, apsupta tirštų juodų dūmų, lėtai judėjo penkių laivų vilkstinė.

Priekyje plaukė sosto įpėdinio flagmanas – milžiniška šarvuota fregata „Pamiat Azova“. Už jos sekė pusiau šarvuotas kreiseris „Vladimir Monomach“ ir galingas šarvuotis „Admiral Nachimov“. Rikiuotės gale lėtai judėjo du naujutėliai, sunkūs, tvirti ledlaužiai.

Admirolas Volkonskis stovėjo kreiserio „Chrabrost“ tiltelyje. Jo akys pro žiūrono optiką užkliuvo už trečiojo eskadros laivo. Galingi šarvų šonai, pažįstami kaminų kontūrai. „Admiral Nachimov“. Admirolas vos pastebimai linktelėjo. Su šiuo laivu Baltijos jūroje prieš kelerius metus naktiniame rūke važiavo ir buvo per plauką nuo karo su vokiečiais – tuomet tik šalti jo nervai ir įsakymas laikytis kurso privertė kaizerio torpedinius laivus nusukti šalin. Matyti savo senąjį flagmaną čia, Nagasakyje, buvo keistas, smagus jausmas. Laivas buvo gyvas.

Svetimame reide nebuvo priimta pasitikti sosto įpėdinių patrankų salve, tad Volkonskis padėjo žiūroną į šalį, išsitempė ir tik pridėjo ranką prie kepurės snapelio. Kiekviename jo eskadros laive pakaitomis pasigirsdavo trimitų signalai, o įgulos vieningu, galingu choru šaukė „Ura!“.

Po valandos, kai inkarai buvo nuleisti, Volkonskis persikėlė į caraičio flagmaną. Ant „Pamiat Azova“ denio jį pasitiko pats 22 metų sosto įpėdinis Nikolajus Aleksandrovičius. Šalia jo stovėjo jaunas, pasitempęs vyras.

Admirolas Volkonskis sustingo prieš sosto įpėdinį, pakėlė ranką prie kepurės snapelio ir pradėjo raportuoti griežtai pagal laivyno statutą, sveikindamas caraitį atvykus į Tolimuosius Rytus. Tačiau Nikolajus Aleksandrovičius visai nepaisė oficialaus protokolo. Jis buvo jaunas, o varginantis oficialumas jam akivaizdžiai kėlė nuobodulį.

– Sveiki, admirole, laisvai, – sosto įpėdinis lengvai mostelėjo ranka, pertraukdamas raportą. – Man taip pat malonu jus matyti čia.

Caraitis nusišypsojo ir draugiškai, paprastai ištiesė Volkonskiui dešinę. Admirolas paspaudė ištiestą sosto įpėdinio ranką. Nikolajus Aleksandrovičius iškart pasisuko į šalia stovintį karininką.

– Manau, jūs pažįstami, admirole, – lengvai šyptelėjęs ištarė caraitis, rodydamas į jaunąjį vyrą. – Tai jūsų akademijos draugo Sergejaus sūnus, pirmojo rango kapitonas Pavelas Obolenskis. Nuo šiol – naujasis Vladivostoko valdytojas. Jermolajevui, ko gero, liks tik lošti kortomis karininkų klube. Laikas į pensiją.

Volkonskis trumpai linktelėjo, spausdamas jaunajam Obolenskiui ranką. Admirolo mintyse akimirksniu suveikė sulyginimas. Jermolajevas savo tarnybą baigė. Ir baigė taip, kaip nurašytas minininkas Nr. 47, kurio korpusas dabar ramiai rūdijo Vladivostoko užutėkyje. Toks likimas laukė ir laivo šeimininko. O šis jaunas vyras, stovintis prieš jį, buvo puiki pamaina Jermolajevui.

Caraitis Nikolajus, prieidamas prie borto, mostelėjo ranka link dviejų laivų rikiuotės gale.

– Mūsų čia daug reide, admirole. Štai jums ir Tolimiesiems Rytams, – caraitis mostelėjo ranka link ledlaužių. – Du tikri gražuoliai. O kai baigsime visus reikalus čia, Nagasakyje, mūsų bendras kursas bus į Kobės uostą.

Volkonskis pažvelgė į ledlaužius, tada į jaunąjį Obolenskį. Admirolas suprato – šie laivai yra simbolinė dovana flotilei, bet realiai tai bus naujojo uosto valdytojo turtas ir įrankis, kuriuo jam teks valyti Vladivostoko prieigas ir reidą ateinančią žiemą. Kad bazė veiktų, Obolenskiui šių laivų reikės labiau nei bet kam kitam.

Admirolas akimirksniu įvertino situaciją. Penkiolika Rusijos imperijos laivų tokioje įlankoje buvo per didelė masė, o Vidinėje Japonijos jūroje toks laivynas tik varžytų judesius.

– Dėkoju, jūsų šviesybe, – ištarė admirolas. – Kad būtume saugesni ir turėtume visišką manevro laisvę prieš būsimą žygį į Kobę, norėčiau šiuos du ledlaužius ir tris savo naujuosius minininkus jau šią naktį išsiųsti tiesiai į Vladivostoką. Tegul kapitonas Obolenskis gauna savo įrankius uoste dar prieš mums ten atvykstant. Mažieji laivai čia gali tapti tik kliūtimi manevrų metu.

Nikolajus Aleksandrovičius įdėmiai pažvelgė į admirolą, tada vėl lengvai šyptelėjo.

– Protingas sprendimas, admirole. Tegul plaukia. Rytų Sibiro eskadra neturi varžyti judesių.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS