TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Lapkritis Nagasakyje

Vasaros suvestinė

Laikas bėgo greitai. 1889 metų lapkričio viduryje kreiseris „Chrabrost“ vėl įplaukė į Nagasakio reidą. Atšiaurūs Vladivostoko vėjai ir pirmasis plonas ledas liko šiaurėje, o eskadra sugrįžo į pažįstamus, šiltesnius Japonijos vandenis žiemojimui.

Vėlų vakarą admirolas Volkonskis sėdėjo savo kajutėje prie tamsaus maumedžio stalo. Prieš jį gulėjo storas, sunkus odinis aplankas su praėjusios vasaros statybų suvestinėmis. Admirolas lėtai vertė puslapius, taisydamas ir kai kur papildydamas sausus karinius įrašus. Ši ataskaita buvo skirta Peterburgui, Admiralitetui, todėl kiekvienas žodis turėjo būti tikslus lyg šūvis.

Volkonskio akis užkliuvo už birželio mėnesio įrašų apie sausojo doko pamatų kasimą. Vasara Vladivostoke praėjo rutinine tvarka. Darbai judėjo savaime, be didesnių sukrėtimų. Admirolas vos pastebimai šyptelėjo, prisiminęs pavasarį, kai eskadra su trimis naujais minininkais tik įplaukė į Amūro įlanką. Uosto viršininkas kontradmirolas Jermolajevas tuomet stovėjo ant pirso ir tiesiog apstulbo, išvydęs tokius eskadros atsinaujinimus. Trys nauji minininkai, prancūziški, aštriadančiai. Senasis niurgzlys iškart suprato, kad Volkonskis – ne jo dantims. Admirolas turėjo per daug svorio ir per daug plieno, kad su juo būtų galima kovoti provincijos skundais. Jermolajevas priėmė pralaimėjimą. Visą šią vasarą jis tiesiog ramiai, tyliai lindėjo savo kampe ar prie kortų stalo, pasirašinėjo popierius ir laukė pensijos, visiškai nesikišdamas į doko reikalus. Konfliktas išsivadėjo, palikdamas statyboms laisvą kelią.

Admirolas brūkštelėjo galutinį brūkšnį po spalio mėnesio cemento krovinių skaičiais. Dokas žiemai buvo saugiai užkonservuotas. Trys minininkai per vasarą sėkmingai pramankštino įgulas palei Primorės krantus. Eskadra turėjo formą, tvarka buvo išlaikyta.

Volkonskis užvėrė sunkius odinio aplanko viršelius ir padėjo jį į stalčių. Jis pakilo nuo kėdės, priėjo prie iliuminatoriaus ir pažvelgė į naktinį Nagasakio reidą. Už stiklo, uosto tamsoje, vėl mirgėjo tie patys žiburiai.

 

Sugrįžimas

Lapkričio viduryje, kai Volkonskio eskadra įplaukė į Nagasakio reidą, dangus buvo žemas, pilkas, drėgmė kibo prie milinių, atrodė, kad kažkas slogaus tvenkiasi aplink, sunkaus ir nenuspėjamo. Uostas sutiko juos tuo pačiu anglies dūmų ir druskos kvapu, tačiau kažkas buvo kitaip. Gal medžiai krante – lapai jau rusvai geltoni, vietomis nuristi. Gal tas pats reidas, tik dabar jame daugiau japonų laivų nei pavasarį.

Jonas stovėjo prie borto turėklo ir žiūrėjo į krantą. Jis čia buvo. Vėl. Po beveik metų. Čia kažkada praėjo jo laimingiausia savaitė gyvenime. Čia kažkur buvo ji – Yun.

Kreiserio „Chrabrost" lazaretas gyveno savo ritmu. Hamiltonas tvarkė žiemos medikamentų atsargas, Savinas rašė sąrašus. Jonas dirbo – nešė, valė, dėliojo. Rankos žinojo kiekvieną judesį. Mintys buvo kitur.

Į lazaretą, kaip visada, triukšmingai įvirto Vasilijus. Jo drėgnos milinės apykaklė kvepėjo pakrantės dūmais, o prie batų padų buvo prilipę keli purvini, geltoni rudens lapai – jis ką tik grįžo su tarnybine valtimi iš krantinės. Pamačius draugą, iškart šmėstelėjo suokalbiška šypsena.

– Na, Jonai, – jis plačiai šyptelėjo. – Nagasakis vėl mūsų. Takelažas remontuojamas, minininkai valomi, burės siuvamos, admirolas laimingas. O tu čia sėdi kaip pelėda. Ar ne laikas apsilankyti smuklėje, pažiūrėti ar sakės skonis liko toks pat? O gal dar kur užsukti reikėtų, – mirktelėjo Vasilijus.

Jonas tik nuleido akis į instrumentų stalą.

Hamiltonas sėdėjo prie savo žurnalų ir nieko nesakė. Tačiau gydytojo akis matė viską – tą pačią sugniaužtą tylą, tą patį sunkumą po raktikauliais. Jonas nešiojo kažką visus metus. Dabar, kai Nagasakis buvo šalia, čia pat už borto, tas kažkas tapo dar sunkesnis.

Michalyčius sutiko Joną ketvirtą dieną prie virvinių kopėčių. Bocmanas nežiūrėjo į jį. Tik atsirėmė į turėklą ir žiūrėjo į reidą. Tylėjo. Toks buvo Michalyčius – jis suprasdavo viską ir neklausinėdavo.

Taip praėjo savaitė nuo atplaukimo į Nagasakį. Matydamas kaip Jonas tiesiog nyksta akyse, Hamiltonas neišlaikė, pakėlė akis nuo žurnalo.

– Eik jau, – tyliai angliškai ištarė gydytojas. – Kitaip visą žiemą vaikščiosi kaip šešėlis. Tuoj išrašysiu popierių ir sutvarkysiu išvyką į krantą. Bet neužtruk, Michalyčius  daugiau nenuolaidžiaus.

Tada garsiai, rusiškai, kad girdėtų ir felčeris Savinas, pridūrė: - Man reikia įtvarų, užsuksi į „Inasa“ kvartalo vaistinę.

Jonas tylėdamas linktelėjo galva. Tik po valandos pasiėmė milinę ir išėjo į denį.

 

Popierinis žibintas

Valtis dusliai atsitrenkė į krantinės polių. Jonas išlipo. Oras buvo drėgnas, šaltokas – ne pavasario šiluma, o ruduo, kuris čia ateidavo tyliai ir be įspėjimo. Grindinio akmenys blizgėjo nuo vakarinio lietaus.

Inasa kvartalas buvo netoli. Jonas rado vaistinę greitai – siauras, žemas namelis, ant lango kabojo džiovinamos žolelės. Jie su Hamiltonu jau čia kažkada lankėsi. Šeimininkas, senas japonas su sidabriniais akinių rėmeliais, priėmė Hamiltono raštelį ir dingo užpakalinėje patalpoje. Jonas laukė. Ant lentynų stovėjo eilės buteliukų – tamsi stiklinė, neįskaitomi japonų užrašai. Kampe kvepėjo kamparu ir kažkuo saldžiu, nepažįstamu. Po kelių minučių šeimininkas grįžo su nedideliu ryšulėliu, surištu šiaudinėmis virvelėmis. Jonas paėmė jį ir išėjo, ryšulėlį nešdamas po pažastimi.

Jis žinojo kelią. Kiekvienas posūkis buvo įsirėžęs kažkur giliai – ne galvoje, o kūne. Koja pati sukdavo ten, kur reikia. Praėjo pro uždarą arbatinę – pernai ji buvo atidaryta, dabar langinės uždarytos, ant durų kabojo japoniškas užrašas. Praėjo pro siaurą gatvelę, kur keli namai buvo perdažyti tamsiau. Ant gretimo namo durų kabojo nauja iškaba – „Temporary Wives". Nauja vieta, nauji žmonės.

Kuo arčiau, tuo lėčiau jis ėjo.

Sustojo už kampo. Tas pats namas. Tik žibinto nebuvo. Virš durų – tuščias kablys, kur pernai kabojo ryškus popierinis žibintas. Durys lyg ir buvo tos pačios, tik kažkas jose atrodė svetima.

Jonas stovėjo. Lietaus lašai krito ant milinės pečių.

Jis priėjo ir pasibeldė.

Tyla.

Tada žingsniai – sunkūs, lėti. Durys prasivėrė. Tarpduryje stovėjo senas japonas. Veidas ramus, pavargęs, uždaras. Jis pažiūrėjo į Joną ilgu, tyliu žvilgsniu.

– Yun, – tyliai ištarė Jonas. Daugiau nieko. Tik tas vardas.

Senis žiūrėjo į jį. Ilgai. Tarsi svėrė kažką savyje. Tada lėtai papurtė galvą.

Durys užsidarė.

Jonas liko stovėti. Kažkur toli grojo šamisena. Uoste dunksėjo inkaro grandinė. Lietus lijo palengva, bet įkyriai. Jis nesibeldė dar kartą. Tiesiog suprato – visas jo vidinis pasaulis neturėjo jokios galios prieš laiką.

Valtis atgal plaukė tyliai. Irklai tik kartais pliaukštelėdavo į tamsų vandenį. Jonas sėdėjo laivagalyje ir žiūrėjo į tolstančią krantinę.

Po popieriniu žibintu jo jau niekas nebelaukė.

 

Imperijos pulsas

Volkonskį neramino Nagasakio žiema. Ši, 1889-ųjų, buvo kitokia nei praėjusių metų. Dokai dirbo beveik be poilsio. Admirolas tai matė kiekvieną rytą nuo „Chrabrost“ tiltelio – japonų darbininkai jau trečią valandą nakties degindavo žibintus virš elingų, o prieplaukose nuolat zujo uniformuoti karininkai su popieriaus ryšuliais po pažastimi. Prekybiniai laivai atplaukdavo ir išplaukdavo per dažnai tam, kad tai būtų tik prekyba.

Semionovas ateidavo į flagmaną kas savaitę. Jis atnešdavo ne tik medžiagų sąrašus ir Nagasakio faktoriaus ataskaitas – prie jų visada gulėjo keli britų laikraščiai ir „Illies & Co.“ agentų žinios iš Jokohamos. Admirolas skaitė viską. Japonų laivyno užsakymai Anglijos laivų statyklose – dviejų naujų kreiserių korpusai. Korėjos pakrantėje – japonų kariniai patarėjai. Aktyvėjantis japonų diplomatinis judėjimas Seule.

Volkonskis užvertė laikraštį ir žiūrėjo į iliuminatorių. Vakare įžengęs adjutantas pranešė:
– Jūsų prakilnybe, kapitonas Baranovas.

Baranovas užsuko į kajutę be kvietimo. Jis žinojo, kad admirolas tokiais atvejais nesiplūsta, tad užėjo drąsiai. Kapitonas priėjo prie stalo ir tyliai pažvelgė į Korėjos pusiasalį žemėlapyje.

– Japonai juda greitai, – ištarė Baranovas.

– Per greitai prekybinei valstybei, – atsakė Volkonskis. – Jie stato ne prekybą. Jie stato imperiją.

Baranovas nieko nepridėjo. Žemėlapyje tarp Japonijos ir Kinijos žemyninio kranto mėlynavo siaura jūros juosta. Nedidelė. Pokalbis tik patvirtino admirolo nuojautą.

„Ar ne laikas aplankyti gubernatorių Kusaką?“ – pagalvojo Volkonskis ir pašaukė adjutantą.

– Suderink rytdienai audienciją pas gubernatorių, – kietai kirto admirolas ir mintyse jau pradėjo ruoštis vizitui. Klausimų buvo daug, tik ar bus atsakymai?

Gubernatoriaus Kusakos rezidencijoje šį kartą arbata buvo tokia pat kaip visada – žalia, karšta, gerai užplikyta. Tačiau pats Kusaka buvo kitoks. Mandagus, tačiau pastebimai šaltesnis. Jo žodžiai buvo tikslesni, labiau pasveriami prieš ištariant. Jis nebesakė nieko nereikalingo. Volkonskis pastebėjo – japonas nebežiūri į jį kaip į egzotišką europiečių svečią. Žvilgsnis buvo lygaus į lygų, o gal net – skaičiuojantis. Susitikimo metu nebuvo pasakyta nieko, kas galėtų patvirtinti ar paneigti Volkonskio įtarimus. Tačiau žmogus kitoje stalo pusėje buvo kitas.

Grįžęs į kajutę admirolas ilgai sėdėjo prie žemėlapio. Kusakos žvilgsnis dar ilgai jį persekiojo, lyg žvelgė iš kažkur anapus. Jis išsitraukė odinį aplanką ir užrašė keletą eilučių. Užvertė.

Mintis buvo paprasta ir neišvengiama. Jei Japonija puls Kiniją – o ji puls, Volkonskis tuo nebeabejojo – Kinija pralaimės. Lao-hu-wei fortas atiteks nugalėtojui. Ir tada Rusija turės rinktis – veikti arba stebėti, kaip kitas įsitvirtina toje įlankoje. Lao-hu-wei buvo nebe svajonė. Tai tapo būtinybe.

Admirolas pakilo ir priėjo prie iliuminatoriaus. Reide stovėjo jo eskadra – kreiseris, fregatos, kliperis, kanonierė, trys minininkai. Geležis ir garo mašinos. Tačiau imperijos biurokratinė mašina Peterburge juda lėtai. Tik tinkamas momentas ją pajudins. Jis jautė, kad to momento laukti teks neilgai. Debesys virš Kinijos kaupėsi.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS