TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Vladivostokas laukia

Tigro Uodega už nugaros

Balandžio pirmąją rytas virš Lao-hu-wei buvo pilkas ir vėjuotas. Įlankoje slopiai dundėjo inkarų grandinės. Vienas po kito eskadros laivai kėlė inkarus. Kreiseris „Chrabrost" pirmasis pasuko į atvirą jūrą. Po jo rikiavosi fregatos, kliperis „Plastun", kanonierė „Sivuč" ir minininkas „Strelec". Laivai išplaukė pro siaurą praėjimą ir patraukė į rytus. Lao-hu-wei liko už nugaros.

Dar prieš pietus Volkonskis pakvietė Baranovą į kajutę. Ant stalo stovėjo dvi stiklinės arbatos. Admirolas sėdėjo savo darbo kėdėje, rankas padėjęs ant Lao-hu-wei sąsiaurio jūrlapio ir pakrantės žemėlapių.

– Kinai statys tą fortą dar dešimt metų, – ramiai pradėjo Volkonskis. – Gal ir ilgiau. Song Qing – garbingas karininkas, bet jo rankos surištos. Pinigai iš Pekino dingsta dar kelyje. Darbininkai serga. Mediena pūva. Reidas tuščias.

Baranovas žiūrėjo į žemėlapį ir tylėjo. Jis žinojo – admirolas kalba ne tam, kad išgirstų pritarimą.

– Lao-hu-wei fortas – mano svajonė – šiandien tai tuščia įlanka su pūvančiais pastoliais, – tęsė Volkonskis. – Mano planuose jis išliks. Tačiau diplomatinis kelias dabar užverstas. Ir ne dėl mūsų kaltės.

Kapitonas pakėlė akis.

– Japonai?

– Japonai, – patvirtino admirolas. – Per žiemą Nagasakio reide mačiau jų judėjimą. Kusaka man pats pasakė – Rytų Azijoje artėja permainos. Jie nekovos su mumis, Baranovai. Jie ieško silpnesnio. O silpniausias šiame regione šiandien yra tik Kinija.

Baranovas lėtai pasisuko į iliuminatorių. Už stiklo tolumoje dar matėsi žemas, pilkas kinų krantas.

– Korėja, – tyliai ištarė kapitonas.

– Arba tiesiogiai Kinija. Pretekstas atsiras. Tokiems dalykams pretekstas visada atsiranda, – Volkonskis pakėlė stiklinę. – Kai japonai susikaus su kinais, tas fortas taps laisvas visiems. Tik reikia sulaukti.

– O jei japonai laimės?

Admirolas padėjo stiklinę.

– Tada reikės veikti diplomatiniais kanalais ir spaudimu. Karas su modernėjančia Japonija  gal ir neišvengiamas, tačiau nemanau kad tai nutiks artimiausiu metu. Jie per daug protingi, kad drįstu mesti iššūkį Rusijai.

Jie abu nutilo. Laivas sunkiai siūbavo ant pilkų bangų. Žemėlapyje Lao-hu-wei buvo pažymėtas mažu ratu – pieštuku, ne rašalu.

Penktą dieną pro bortus pradėjo slinkti pažįstami Japonijos krantų kontūrai.

Balandžio septintą eskadra įplaukė į Nagasakio reidą. Reidas vėl buvo perpildytas. „Jaroslavl" – didelis krovininių transportas – jau stovėjo prie pirsų su pakeltais krovimo kranais Ant pirsų dar gulėjo paskutiniai cemento maišai ir plieno lakštų paketai. Greta jo doke laukė du nauji minininkai. „Lučnik" ir „Vichr" stovėjo švieži, tik prieš dieną išvesti iš elingų. Naujų dažų kvapas neišgaravęs nuo aštrių jų šonų. Ščerbakovas ir Voroncovas savo laivus paruošė laiku – kaip ir buvo įsakyta.

Volkonskis apžiūrėjo abu minininkus nuo tiltelio. Siauri, ilgi, aštrūs lyg peiliai. Geri laivai. Jis atsisuko į šalia stovinį Baranovą.

– Dvi dienos krovimui. Balandžio devintą – išplaukiame į Vladivostoką. Perduokit savo ekipažui – lai ruošiasi; užsipildo anglies, vandens, maisto.

- O jūs. – jis pasisuko link adjutanto. - Perduokite kapitonams.

Kapitonas trumpai linktelėjo ir nuėjo į tiltelio apačią duoti įsakymų. Reide jau zujo valtys, baržos ir mojavo krovimo kranai.

Aštrūs dantys

Balandžio devintą, prieš išplaukimą, Volkonskis pakvietė visų trijų minininkų kapitonus į kajutę. Ščerbakovas ir Voroncovas atėjo kartu. Trečiasis – „Strelco“ kapitonas leitenantas Lysenko – atvyko iš reido valtimi. Visi trys stovėjo prie stalo. Kajutė buvo maža, keturiems žmonėms – ankšta.

Volkonskis nekalbėjo apie žygį. Jis iškart perėjo prie reikalo.
– Įgulos. Kaip sukomplektuotos?

Ščerbakovas pranešė pirmas. „Lučnik“ trūksta dviejų mašinistų – doko meistrai Nagasakyje paėmė juos baigti montuoti variklius ant „Vichro“. Voroncovas patvirtino tą patį – vienas mechanikas liko doke, oficialiai perkeltas laikinai, tačiau dokumentų dar nebuvo.

– Sureguliuosite Vladivostoke. Plaukti galite? – klausiamai nukirto admirolas ir, nelaukdamas patvirtinimo, pasisuko į trečiąjį. – Lysenko?

„Strelco“ kapitonas trumpai linktelėjo. Įgula sukomplektuota. Nusiskundimų nebuvo. Lysenko buvo santūrus, kalbėjo mažai. Volkonskis tai pastebėjo ir nevertė jo plepėti.

– Minos. Torpedos. Ko trūksta?

Čia visi trys kapitonai atsargiai sujudėjo. „Lučnik“ ir „Vichr“ iš doko išplaukė su bazine komplektacija – po dvi torpedas kiekvienam. Minų visai nebuvo. „Strelce“ torpedų buvo keturios, minų – šešios. Bet jos dar iš senojo minininko Nr. 47, su drėgmės pažeistomis detonatorių jungtimis.

Volkonskis išklausė. Jis nieko nerašė – tiesiog klausė ir lygino.

– Semionovas Nagasakyje pasirūpins papildymu, – pagaliau ištarė admirolas. – Iki spalio galbūt pavyks gauti viską. Sudarykite sąrašus – ko trūksta, kiek vienetų, kokios specifikacijos. Iki rytojaus ryto – sąrašai man ant stalo! Išsiųsiu laišku Semionovui dar rytoj. Admiralitetas gaus kopiją. Perspėju – jei kas nors iš Peterburgo ateis, tai bus ne anksčiau kaip po pusmečio. Semionovas – mūsų tiekimo kelias.

Kapitonai trumpai linktelėjo.

– Dar vienas dalykas, – Volkonskis atsistojo. – „Strelco“ komanda. Ji tarnavo nurašytame laive. Žygis į Lao-hu-wei parodė – komanda dirba. Aš viską stebiu. Lysenko, tai jūsų žmonės. Toliau – jūsų atsakomybė.

Lysenko pridėjo ranką prie kepurės.

– Klausau, jūsų prakilnybe.

Volkonskis mostelėjo ranka – laisvi. Kapitonai išėjo. Admirolas liko prie stalo. Išsitraukė odinį aplanką ir keliais trumpais sakiniais užrašė pastabas – Lysenko, Ščerbakovas, Voroncovas. Užvertė ir padėjo į šalį.

Trys minininkai. Mažos, greitos, aštriai sukirptos mašinos. Eskadra turėjo dantis.

„Beždžionavimas"

Balandžio devintą rytą „Jaroslavl" krovimo kranai jau buvo nuleisti. Eskadra kėlė inkarus kelionei į šiaurę. Kreiserio „Chrabrost" lazarete diena prasidėjo kaip visada. Hamiltonas sėdėjo prie savo stalo su medicinos žurnalu. Savinas tvarkė tvarsčių atsargas kampe. Jonas pildė švarų vandenį į instrumentų katilą – tyliai, tiksliai, kaip ir kiekvieną rytą.

Hamiltonas kažką murmėjo po nosimi, skaitydamas. Angliškai. Jis dažnai taip darydavo – pusiau garsiai, lyg mintis reikėtų ištarti, kad ji susidėliotų.

– Deterioration... – sumurmėjo gydytojas, braukdamas pirštu per tekstą.

Jonas sustojo. Ranka sustingo ant katilo rankenos. Jis pakartojo žodį tyliai, beveik negirdimai, išbandydamas jį burnoje.

– De-te-rio-rei-shion...

Hamiltonas pakėlė akis.

– What did you say?

Jonas tik mostelėjo galva link žurnalo. Hamiltonas akimirką žiūrėjo į jį, tada pasisuko ir nusibraukė smakrą.

– Deterioration. Blogėjimas. Kai kas nors yra blogiau nei vakar.

Jonas linktelėjo. Grįžo prie katilo. Tačiau po minutės vėl sumurmėjo – jau aiškiau:

– De-te-rio-rei-shion. Blogėjimas.

Hamiltonas nieko nesakė. Tik vos pastebimai šyptelėjo į žurnalą.

Tokia buvo jų pamoka. Be lentos, be sąsiuvinio. Jonas klausėsi, kartojo, užsiaugino žodį kažkur viduje. Po dienos kitos jis vartodavo jį laiku ir vietoje – kartais taip tiksliai, kad Hamiltonas sustodavo ir pažiūrėdavo į jį.

Tačiau rašymas buvo atskira istorija.

Tą patį vakarą, kai Savinas jau miegojo savo nišoje, Jonas išsitraukė iš palto apdaro sulankstytą popieriaus lapą. Padėjo ant instrumento stalelio. Hamiltonas pažvelgė – kirilica, stambios, spausdintinės raidės, kiekviena išpiešta atskirai lyg brėžinys. Laiško broliui į Gegabrastį juodraštis.

– Noriu išmokti kaip tu rašai, – lėtai, rusiškai ištarė Jonas.

Hamiltonas paėmė lapą ir apžiūrėjo. Tai buvo jau matyta. Jis pats to išmokė Joną pernai. Raidės buvo taisyklingos, bet nejudrios – tai buvo ne raštas, o piešinys. Žmogus, kuris niekada nelaikė rašiklio mokykloje.

– Kirilica ar lotyniškai? – paklausė gydytojas.

Jonas nesuprato. Hamiltonas paėmė švarų lapą ir parašė dvi eilutes – vieną kirilica, kitą lotyniškomis raidėmis.

Jonas ilgai žiūrėjo į abi. Pirštais palietė lotyniškas raides.

– Tai angliškai?

– Angliškai. Ir lietuviškai. Ir lenkiškai. Ir dar daugeliu kalbų, – atsakė Hamiltonas.

Jonas nieko nesakė. Tik paėmė rašiklį ir lėtai, labai lėtai pakartojo pirmą Hamiltono rašytą lotynišką raidę. Ji buvo kreiva ir stora, bet atpažįstama.

Hamiltonas pažiūrėjo. Lape, panaši į kablį, ryškėjo raidė „J“.

– J, – ištarė jis. – Tavo vardas prasideda šia raide. Bet raidės būna ir didelės ir mažos. Vardai rašomi iš didžiųjų pradžioje.

Jonas pakėlė akis. Sudėtinga. Kažkas jo veide sujudėjo – ne šypsena, bet kažkas artima jai.

Jis vėl palinko prie lapo.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS