TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS

Svečiai atvyksta netikėtai 

Pirmasis žvilgsnis

1889 metų kovo 30 dieną Rusijos eskadros inkarai pakilo. Iš Nagasakio reido pirmasis, lyg žvalgas, lėtai išplaukė kliperis „Plastun“. Po jo vandenį skrodė kreiseris „Chrabrost“, o keturios fregatos, lyg gulbės skleisdamos baltus sparnus, judėjo įkandin ir paliko uostą. Rikiuotę užbaigė kanonierė „Sivuč“ bei pirmasis prancūziškas minininkas „Strelec“. Visai šiai masei laivų vienu metu manevruoti Nagasakio reide buvo per mažai vietos. Laivai išsitiesė į ilgą grandinę ir pasuko į Japonijos jūros vandenis.

Vizualiai nustatyti kryptį iš uosto krantinių buvo sunku, tačiau admirolo Volkonskio užuominos, išsakytos gubernatoriui Kusakai, dėliojo aiškų vaizdą – eskadros tikslas buvo Kinija arba Korėja. Štai taip, prisidengę pretekstu „pramankštinti raumenis“ ir pravėdinti katilus, rusai išplaukė į pavasario manevrus.

Laivai, palikę uosto briauną, be konkrečios krypties plaukė tiesiai į vakarus. Kai tik Japonijos krantus galutinai prarijo tirštas jūros rūkas, kapitono tiltelyje pasigirdo kietas Volkonskio įsakymas.

– Kursas – Lao-hu-wei.

Šturmanai akimirksniu patikslino laivų kursą. Visi aštuoni eskadros laivai pakluso komandai ir vieningai pasuko link Šiaurės Kinijos krantų.

– Aplankysime generolą Song Qing, – pusbalsiu kapitono tiltelyje pridūrė Volkonskis.

Kelionė truko geras penkias dienas. Balandžio pradžioje eskadra sustojo ties siauru praėjimu į uždarą įlanką. Kliperis „Plastun“ pirmasis, lyg žvalgas, įplaukė pro siaurą plyšį į apsaugotą užutėkį. Iš lengvame rūke skendinčio reido plykstelėjo sutartas šviesos signalas – kelias laisvas. Volkonskio eskadra įplaukė į vidų.

Laivai išsirikiavo kovine rikiuote: viduryje stovėjo kreiseris „Chrabrost“, kliperis, kanonierė su minininku, o aplink juos ratu išsidėstė keturios fregatos. Ši rikiuotė atrodė grėsmingai. Stovėdamas ant tiltelio Volkonskis puikiai prisiminė savo paties žodžius, prieš dvejus metus ištartus šios įlankos šeimininkui. Tuomet, reaguodamas į kandžią generolo frazę, kad vienas kreiseris čia dar nėra jokia jėga, Volkonskis ramiai nukirto, kad kitą kartą atplauks ne vienas. Admirolas buvo žodžio žmogus. Pažadai buvo išpildyti – už nugaros stovėjo aštuoni kariniai laivai. Tačiau admirolo širdyje sukirbėjo abejonė. O ar prisiminė tą pažadą generolas? Prasidėjo tikrasis šio žygio tikslas.

Volkonskis nukreipė optiką link kranto. Admirolas lėtai nuleido žiūronus. Ant vakarinės kalvos vis dar stovėjo tie patys mediniai pastoliai, kuriuos jis matė 1887-aisiais. Žemiau jų tebeknibždėjo darbininkai. Tik naujų darbų beveik nesimatė. Ant kalvos stovėjo tie patys aštuoni pabūklai. Net brezentai virš vienos baterijos atrodė tie patys – visiškai išblukę nuo jūros vėjo ir lietaus. Viskas atrodė taip, lyg Kinija statytų ne tvirtovę, o jos dekoraciją. Kažkas čia negerai, mąstė admirolas. Fortai augo lėčiau nei rūdys ant senų inkarų.

Medžiagų aplinkui lyg ir netrūko, vieta įlankoje buvo strategiškai ideali. Darbininkų knibždėlynas atrodė didelis, bet ar tikrai jų čia buvo tiek pat, kiek prieš dvejus metus? Volkonskio žvilgsnis lygino vaizdus, ir vidinis įtarimas stiprėjo. Tai buvo imperijos stagnacija – judėjimo be progreso jausmas. Triukšmo daug, dulkių daug, vežimų daug, karininkų daug, popierių daug, bet pažanga liko beveik nematoma.

Volkonskis, kuris Nagasakyje ką tik matė japonišką tikslumą, per vieną žiemą pakeistus dokus ir veikiančias sistemas, čia jautė fizinį disonansą. Net jo paties prižiūrėtos statybos Vladivostoko purvyne dabar atrodė gerokai gyvesnės ir rezultatyvesnės. Jei jie taip stato fortą, kaip jie kariaus?

Be to, reidas vėl buvo visiškai tuščias. Nė vieno Čingo imperijos laivo. 1887 metais Volkonskis manė, kad kinų laivynas tiesiog išplaukęs mokymams, ir tai buvo logiška. Tačiau dabar, sugrįžus po dvejų metų, tuščias reidas jam, kaip jūrininkui, atrodė lyg sunkios ligos simptomas. Keista, gal jų čia neišvengiamai niekada ir nebuvo?

Admirolas įsakė iškelti melsvą savo vėliavą, o greta jos – Čingo imperijos drakonus, kaip darė anksčiau. Iš kranto greitai atėjo patvirtinantis signalas. Eskadra buvo matoma, jų laukė.

 

Žvalgyba iš arti

Volkonskis atsisuko į Baranovo pusę. Kapitonas akimirksniu suprato žvilgsnį ir davė įsakymą įgulai.
– Ruoškite admirolo valtį.

Po valandos, kurią Volkonskis praleido stebėdamas nejudančias forto statybas, valtis su Vasilijumi ir matrosais prie irklų pajudėjo link uosto. Irkluotojai kietai spaudė medinius irklus, o Vasilijus, sėdėdamas prie briaunos, nužvelgė artėjančią krantinę. Jo akys iškart užkliuvo už tų pačių medinių rentinių žemumoje.

– Ne, ne, daugiau aš tikrai negersiu šito kinietiško vandens, – pusbalsiu greta sėdinčiam draugui sumurmėjo Vasilijus, spjaudydamas į drumzliną uosto vandenį. – Žiūrėk, tie patys šuliniai stovi kur stovėję. Kaip jie patys čia laikosi nesuviduriavę... Vandentiekio nėra, o vaidina dideles statybas. Kaip gėrė purvą iš duobių prieš du metus, taip ir dabar geria. Tik spjaudosi toliau.

Valtis sumušė į medinį krantinės polį. Volkonskis pirmasis išlipo ant žemės. Krante jo jau laukė keturi kulių nešami, brangiu laku tvyksintys neštuvai, atsiųsti generolo palydai. Šalia stovintis kinų valdininkas žemai nusilenkė, kviesdamas admirolą užimti vietą ant šilko pagalvių. Tačiau Volkonskis kietu rankos mostu atsisakė prabangos. Admirolas nelipo į neštuvus – jam rūpėjo viską pamatyti iš arti, išmatuoti šią žemę savais žingsniais.

Jo žingsnis buvo lėtas, fiksuojantis aplinką. Šalia žengiantys matrosai budriai stebėjo aplinką. Kulių minia atrodė didelė, bet Volkonskio akis iškart pastebėjo skirtumą – darbininkų buvo mažiau nei prieš dvejus metus. Daugelis jų judėjo sunkiai, vilkdami kojas per suplūktą molį. Kas antras darbininkas sunkiai, sausai kosėjo, jų veidai buvo išsekę ir pilki. Prieš dvejus metus admirolui tai nekrito į akis, bet dabar situacija buvo aiški – stovyklose siaučia liga.

– Prie darbininkų nesiartinti, – pusbalsiu, bet kietai perspėjo matrosus Volkonskis. – To dar betrūko, kad infekciją parneštumėte į laivus. Reikalauju pilnos tvarkos.

Vasilijus paklusniai atsitraukė žingsnį atgal, stebėdamas, kaip aplinkui verčiasi dulkių debesis. Vežimai judėjo, karininkai rėkė ir mojavo popieriais, kulių triukšmas užpildė įlanką, tačiau tas judėjimas neturėjo jokio progreso. Viskas priminė sunkų, sulėtintą sapną. Vaikščiodamas tarp pastolių ir tų pačių neužbaigtų baterijų pozicijų, admirolas savo rankomis palietė vieną iš medinių atramų. Mediena po jo pirštais buvo apipuvusi, net nepradėta keisti nauja. Sugrįžęs po dvejų metų jis tikėjosi rasti kietą gynybinį skydą, o rado tą pačią netvarką ir tuščią reidą, kuriame nesiūbavo nė vienas kinų karo laivas. Volkonskis pamažu suko link tos pačios didžiulės, tačiau nuo saulės ir jūros drėgmės jau pablukusios dvigubos šilkinės palapinės, kurioje gyveno generolas. Šis vaizdas jam pasakė kur kas daugiau, nei galėjo pasakyti bet kokie būsimo pokalbio žodžiai.

Viduje tvyrojo ta pati senosios Azijos prabanga, tačiau atmosfera buvo pasikeitusi. Generolas Song Qing pasitiko svečią stovėdamas. Šį kartą kinų vado žvilgsnis ir pasisveikinimas turėjo visiškai kitokį svorį. Už admirolo nugaros reide išsirikiavusi karinių laivų virtinė vertė jį skaitytis su Rusijos galybe. Generolas puikiai prisiminė seną jų pokalbį.

– Jūs žadėjote sugrįžti, admirole, ir sugrįžote ne vienas, – pusbalsiu, su gilia pagarba ištarė Song Qing, linktelėdamas link lango angos, kur reide stovėjo rusų eskadra.

Volkonskis priėmė pasveikinimą ramiai. Jie atsisėdo, tačiau generolo balse iškart pasigirdo sunkus nuovargis, kurio prieš dvejus metus nebuvo. Generolo rankos mostas link medžiagos klostės, už kurios dulkėse skendėjo tie patys pastoliai, atrodė taip, lyg jis rodytų ne statomą tvirtovę, o seną, nepagydomą imperijos žaizdą. Admirolas tiesiai paklausė, kas nutiko statyboms ir kodėl progresas sustojo.

– Pavasarį didžiulės liūtys visiškai nuplovė vakarinio šlaito atramas, admirole, – ramiai paaiškino Song Qing, gurkštelėdamas arbatos. – Turėjome viską pradėti iš naujo.

Volkonskis mandagiai linktelėjo. Jis suprato, kad gamta smogia visiems, tačiau viduje iškart pagalvojo apie Nagasako dokus – japonai tokias atramas būtų atstatę per mėnesį.

– Be to, akmens baržos įstrigo seklumose ties upės žiotimis, – tęsė generolas, nuleisdamas akis. – Dalį jų sulaikė rudens audros. O žiemą stovyklose kilo stipri karštligė. Netekome labai daug gerų darbininkų.

Admirolas prisiminė pakeliui matytus kosinčius, pavargusius kulių veidus. Song Qing pridūrė frazę, kurioje pasigirdo subtili korupcijos užuomina:

– Pekinas pažadėjo papildomą finansavimą statyboms baigti. Mes jo vis dar laukiame. Dalį likusių žmonių gubernatorius laikinai išsiuntė tvarkyti upių pylimų po didžiojo potvynio.

Volkonskiui viskas tapo aišku – pinigai iš Pekino kažkur tiesiog dingo, o milžiniška, nerangi imperija draskėsi tarp tūkstančių gaisrų vienu metu. Visi generolo pasiteisinimai atskirai skambėjo logiškai, bet kartu jie kūrė baisų jausmą – senoji sistema nebepasivijo laiko.

Atsisveikinimo metu, kai arbata jau buvo išgerta, Volkonskis atsistojo ir pažvelgė generolui tiesiai į akis. Jo balsas skambėjo kietai, lyg perspėjimas.

– Gamta daro įtaką ne vien jums, generole, – ramiai ištarė admirolas. – Va, ir aš su savo eskadra dėl ledo dar negaliu įplaukti į Vladivostoką. Todėl ir aplankiau jus. Tačiau atminkite – visai šalia jūsų yra jėgų, kurios su šiais sunkumais tvarkosi akimirksniu. Būkite labai atidūs.

Song Qing žvilgsnis akimirkai sustingo, tačiau jis tik tyliai palenkė galvą.

Volkonskis atsisveikino ir paliko pablukusią palapinę. Jis lėtai praėjo pro dulkėtą statybų aikštelę ir įsėdo atgal į laukiančią valtį. Matrosai kietai atstūmė irklus nuo kranto. Admirolas sėdėjo laivagalyje visiškoje tyloje, užsidaręs savo mintyse. Jis tik nukreipė žvilgsnį į tuščią, liūdną reidą, kuriame tarp rusų fregatų nesimatė nė vieno kinų laivo. Šis tuščias vanduo admirolui pasakė daugiau nei visi generolo žodžiai. Žvalgyba prie Tigro Uodegos buvo baigta, palikdama admirolo galvoje šaltą įtarimą.

 

Popierinio žibinto šviesa

Kreiserio „Chrabrost“ lazarete laikas tekėjo įprastu ritmu. Jonas atliko savo kasdienius darbus – pylė švarų vandenį į instrumentų katilą, dėliojo bintus ir tvarkė medikamentų buteliukus. Jo rankos pačios žinojo kiekvieną judesį. Vaikinas dirbo lyg savaime, tačiau mintys nuolat skriejo atgal, į praeitį. Jis fiziškai jau buvo čia, prie geltonų Kinijos krantų, tačiau emociškai vis dar gyveno tuo, ką paliko Japonijoje.

Daktaras Hamiltonas sėdėjo prie savo stalo ir stebėjo vaikiną kelias dienas. Gydytojo akis matė pokytį. Jonas nebebuvo tas jaunuolis, kurį prieš kelias savaites draskė sugniaužta vidinė įtampa. Jis tapo ramesnis, tačiau kartu ir gilesnis. Sielos audra nuslūgo, užleisdama vietą tyliam, brandžiam vyro liūdesiui. Gydytojas viską suprato, tačiau tylėjo. Ši paslaptis priklausė tik jiems.

Į lazaretą, kaip visada, triukšmingai įvirto Vasilijus. Jo milinė buvo apibarstyta pakrantės dulkėmis. Pamatęs draugą, jis iškart šmėstelėjo suokalbiška šypsena.

– Na ką, Jonai, Kinija didelė, mes vėl čia, – pusbalsiu sumurmėjo Vasilijus, lyg ką nujausdamas apie Jono nuotykius Nagasakyje. – Bet matau, kad tavo mintys vis dar Japonijoje.

Jonas tik vos pastebimai nusišypsojo. Tai buvo tas pats kuklus, tylus jo šypsnis. Vaikinas nieko neatsakė, tik toliau dėliojo švarius įrankius ant stalelio.

Vėliau, kai lazaretas ištuštėjo, Jonas išėjo į denį paimti švarių paklodžių. Prie virvinių kopėčių jis susitiko vyriausiąjį bocmaną Michalyčių. Senas jūros vilkas stovėjo atsirėmęs į borto turėklą. Jo žvilgsnis buvo kietas, be jokių sentimentų. Bocmanas trumpam sulaikė Joną ir pusbalsiu nukirto:

– Kaip ir žadėjau, raštininke. Skola grąžinta. Toliau – tarnyba.

Jonas trumpai linktelėjo. Daugiau nieko sakyti nereikėjo.

Vaikinas priėjo prie borto ir žvelgė į tamsų, svetimą vandenį. Už tūkstančio mylių, kitoje jūroje, po popieriniu žibintu liko maža medinė trobelė. Jonas nežinojo, ar dar kada nors pamatys tą moterį. Tačiau pirmą kartą gyvenime suprato, kad žmogaus širdis gali likti ten, kur jo paties jau seniai nebėra.

TURINYS

SEKANTIS SKYRIUS